Studentė esu jau ilgai. Gėda prisipažinti, kad savo studijų “karjerą” pradėjau dar tais senais laikais, kai net maximų nebuvo. Atsimenu tik viena tokią kuklią Vilniaus prekybos parduotuvę Totorių gatvėje. Na, bet man, atvažiavusiai iš provincijos, Vilnius vis tiek darė įspūdį. Be to, ir gyvenau neprastame rajone (nors ir ne savo bute) – Pašilaičiuose, visai šalia pasažo “Pas Juozapą”. Nuėjus į tokią parduotuvę buvo galima pačiam išsirinkti labiausiai patikusią prekę ir įsidėti į savo krepšelį. Šiaip buvau įpratusi visada prekių prašyti: “Norėčiau bandelės su cinamonu ir mineralinio vandens mažame žaliame buteliuke”.
Vilniuje iš karto perėjau į kitą lygmenį: tapau pati sau ponia savo pirmajame prekybos centre. Aišku, paskui atsiras mažų parduotuvėlių ilgesys, bet čia jau kita epocha ir kita kalba. Nesikeičia tik tai, kad ir tuomet, ir dabar esu studentė. Atrodo, lyg būčiau užmigusi amžinu studentavimo, atsiprašau, studijavimo, miegu. Studijuoju, o gyvenimas bėga pro šalį. Studijuoju, o visi žmonės dirba.
Kai vidurdienį užėjusi į parduotuvę atsistoju prie pažįstamos kasininkės kasos, galiu pasiteisinti: aš studijuoju. T.y., mano darbotvarkės nieks nesupaisys. Tačiau kuo ilgiau studijuoju, tuo greičiau senstu. Žiūriu į pirmakursius ir nuoširdžiai tikiu, kad jie nešvaistys laiko veltui, taip, kaip aš. Godžiai klausausi jų kalbų apie pirmą darbinę patirtį.
Aš užaugau tikėdama idealais, kad mokslas yra šviesa. Atsimenu dar ir tą šūkį mokykloje. Gerai įsidėmėjau. Kad mokytis reikia, žinojau nuo pirmos klasės. Ir mokiausi. Buvau stropi mokinė. Bet juk negyvensi visą laiką mokykloje. O universitetas dar mažiau svetingi namai. Draugiškos santalkos man, kaimo vaikui, čia sunkiai identifikuojamos. Mokykloj buvo aiškiau: vieni stumdosi, su kitais gali pajuokauti.
Prisipažinsiu, kad klausimas, kuo būsiu užaugusi mane kamavo ilgai. Pernelyg ilgai. Perėjusi visus pragaro ir dangaus ratus, supratau, kad noriu būti marketingo specialistė. Bet jau buvo šaukštai po pietų. Artėjo pensija. Ir aš pradėjau ją skaičiuoti. Darbo buvo nedaug, nes ir skaičiai neįspūdingi. Bet ir studijos dar nebaigtos. Mokslo šaknys karčios, o vaisių nesimato. Mokslo šviesa šviečia, bet nešildo. Gaila, kad dar mokykloje besimokydama neįsidėmėjau patarlių apie darbą. Gal būtų pravertę…
Dabar nuoširdžiai pavydžiu žmonėms, kurie žino tiesiausią kelią nuo taško A į tašką B. Aš mokėjau spręsti tik mokyklinius uždavinius apie traukinius. Bet juk realybėje už taško A slypi visa istorija. O susidūrimas su realiu traukiniu gali kainuoti gyvybę… Apie tai sužinojau ne iš vadovėlių, o iš žiniasklaidos.
Ir vis dėlto man gėda. Dėl to, kad tiek metų naudojausi dėstytojų darbo vaisiais. Švaisčiau valstybės lėšas. Tuomet dar nesuvokiau, kad studentas yra visų dirbančių žmonių išlaikytinis. Jis nesukuria jokios pridėtinės vertės, tiesiog pats ją pasiima. Ir naudoja savo nuožiūra. Visokiems tikslams.
Kai pradedu skaičiuoti, suprantu, kad per tiek metų jau būčiau baigusi mediciną arba kunigų seminariją. Dirbčiau visuomenei naudingą darbą. Galėčiau savimi didžiuotis. Beliktų tik laikytis moralinio kodekso. Ir viskas būtų aišku. Sudėliota, surikiuota.
Kažkada mano viltis buvo knygos – sklaidydama jų lapus jaučiausi oriai. Paskui užsimaniau námo. Ir pradėjau skaičiuoti pinigus. Vos pagalvojus apie knygas, prasidėdavo stipri atmetimo reakcija. Nors kartais dar tekdavo prisidengti knygų mylėtojos kauke. Nes kaip kitaip paaiškinsi savo beviltiškai ilgas studijas. Vis dėlto, jau buvau perėjusi į kitą barikadų pusę. Vertybe laikiau pinigus, o meditavimą ties knygų stirta vadinau užsitęsusios paauglystės požymiu. Į ten jau nebenorėjau sugrįžti. Džiaugiausi, kad pagaliau suaugau, kad stoviu vietoj (gal savo, gal ne savo). Žinojau, kaip žmogų išsekina prasmės ieškojimas. Todėl man gana.
Vis dar svarstau – ką aš anksčiau rasdavau knygose. Kam visa tai, dėl ko? Visa tai iš nieko neveikimo. Sako, pinigai gadina žmogų. Bet pinigai jį ir pagydo. Knygų herojams gerai – jie turi savo namus. Knygų skaitytojai dažnai jaučiasi prasčiau. Jei būtų mano valia, kiekvienam studenčiokui pastatyčiau po nedidelį namelį. Sklypelis irgi būtų, kokių 6 arų, manau, užtektų. Ten, bepradedantis savo neaiškų kelią, žmogus, galėtų ne tik kurti, bet ir kurtis. Iš tiesų tik gerokai vėliau nuo studijų pradžios supratau, kad svarbios abi kryptys: į vidų ir į išorę.
Vis dėlto prabėgus beveik dešimtmečiui jaučiuosi tvirčiau. Bet ne todėl, kad studijavau, kad turiu aukštojo mokslo baigimo diplomą. O todėl, kad pradėjau užčiuopti daiktus. Jausti jų kontūrus, pradžią ir pabaigą. Tarp daiktų praleidžiu daug laiko. Knygos man irgi tapo daiktais. Jas lentynoje išrikiuoju taip, kad viena kitai netrukdytų. Džiugina tai, kad jų priežiūrai reikia mažai laiko.
Kiti daiktai dažniau keičia savo buvimo vietą. Tuo tarpu knygos, kaip paveikslai: beveik nejuda. Aš jų irgi nejudinu. Daugiau vargo turiu su periodine spauda: ji tai ateina į namus, tai vėl išeina. Prieš išmesdama eilinį savaitraštį dar jaučiu pareigą jį peržvelgti: gal rasiu naudingos informacijos, kurią panaudosiu buity ar teisme.
Skaitinėju. Po ilgų studijų metų išmokau kiekvienoje pastraipoje perskaityti tik vieną sakinį. Arba skaityti kas antrą pastraipą. Akys pačios įprato lakstyti. Ir nebegaliu sekti siužeto. Nebesu knygų rijikė. Bet kažkodėl noriu tikėti, kad yra geresnių ir nuoširdesnių skaitytojų už mane. Tikra tiesa, beskaitant nuklysti klystkeliais taip pat paprasta kaip ir begyvenant. Todėl ir esu dėkinga daiktams. Gyvendama su jais nustojau mylėti chaosą ir tarpus tarp eilučių. Galima sakyti, daiktai mane išauklėjo, ne knygos.
Pakilusi į mokslo aukštumas, supratau, kad esu žemai kritusi. Į aukštybes daugiau nebesinorėjo, todėl pradėjau sukinėtis paviršiuje. Supratau, kad tik žuvims gerai gelmėje. Sudėtingos metaforos ne man, tekstų kalėjime jau savo atsėdėjau. Jeigu knygos kvepėtų cinamonu, galbūt vėl prie jų sugrįžčiau.
