Jei per plauką galėjusią tapti Lietuvos prezidente, bet likusią Seimo nare Kazimirą Prunskienę apkaltintume prisidėjus prie dvigubos paskirties prekių - radioaktyvių, atominei bombai gaminti tinkančių medžiagų gabenimo ir platinimo, šimtu procentų būtume neteisūs. Tačiau sunkiai paneigiama, jog šioje istorijoje velkasi parlamentarės šeimos šleifas.
Viešai pasisakančios prieš Ignalinos atominės elektrinės (IAE) uždarymą Seimo IAE regiono problemų komisijos pirmininkės K.Prunskienės negalima apkaltinti šeimos verslo tiesioginiu protegavimu. Tačiau, regis, uždarant IAE pirmąjį bloką, šešiaženkliais dividendais gali pakvipti ir parlamentarės šeimai. Politikė K.Prunskienė viešai teigia esanti toli nuo elektros energijos, šilumos bei naftos biznio, o “smulki” prekyba - jau praeityje. Tačiau akivaizdu, jog su seimūnės šeimos verslu siejamos firmos šioje srityje padėjusios neprastus pamatus.
“Ekstrai” pasirodė visai neįdomios su K.Prunskienės šeimos verslu siejamos istorijos, kuriose minimas jos sūnus, Švenčionių rajono vicemeras Vaidotas Prunskus. Daugelį metų turėjęs vos vidurinį išsilavinimą, vėliau tapęs Kaltanėnų vidurinės mokyklos direktoriumi, o šiuo metu studijuojantis verslo vadybą Kauno technologijos universitete, V.Prunskus kartu su motina buvo priskiriami prie vienų didesnių naftos banginių Šiaurės rytų Lietuvoje. Firma “Vaikara” kelerius metus šiame regione buvo vadinama pagrindine naftos verslo lydere. Apie tai “Ekstra” rašė prieš porą metų ir seimūnės buvo apkaltinta reketu. Nenorėdama būti apkaltinta panašia nuodėme, “Ekstra” pabandė ištirti galimus Kazimiros Prunskienės finansinius ryšius su energetikos sistemos magnatais ir pabandė atsakyti į klausimą - koks ir kokio gylio šaltinis finansuoja anksčiau ryšiais su KGB įtartos politikės politinius žingsnius.
Žaliava atominei bombai
Prieš keletą metų Ukrainos saugumo tarnybos Kijevo srities tardymo skyriaus pareigūnai oficialiai kreipėsi į Lietuvos teisėsaugos institucijas, prašydami išsiaiškinti apie neapmokestinamosios kompanijos “Olgser Incorporated” veiklą, o jei ji Lietuvoje turi atstovybę, apklausti jos vadovus.
Ukrainos saugumiečiai tikino atliekantys ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr.34 pagal Ukrainos baudžiamojo kodekso 333 straipsnį - neteisėtas žaliavų, medžiagų, įrenginių, technologijų ginklų kūrimas, taip pat karinės ir specialiosios technikos išvežimas iš Ukrainos. Ukrainiečiai išsiaiškino, jog 1998 metų gruodžio 2 d. Černobylio atominės elektrinės vadovai su firma “Olgser” sudarė sutartį dėl elektrinės įrangos pardavimo, o kitų metų rudenį ją išsiuntė Baltijos valstybių link. Įrangos kaina - beveik pusė milijono JAV dolerių. Iškeliavo ir 70 vienetų RBMK reaktorių valdymo ir apsaugos sistemos sugeriamųjų strypų, kurie įtraukti į Branduolinių tiekėjų grupės prekių sąrašą ir priskiriami neplatinamoms, dvigubos paskirties medžiagoms. “... išvardytos dvigubos paskirties prekės gali būti panaudotos branduolinio ginklo gamybai”, - kolegas Lietuvoje įspėjo Ukrainos saugumiečiai.
Ši sutartis priskirta prie įtartinų ne vien todėl, kad strypai - dvigubos paskirties medžiaga. RBMK reaktoriaus valdymo strypai dėl konstrukcijos ypatumų negali būti panaudoti kitoje atominėje elektrinėje, taigi pagrįstai buvo iškelta versija, jog jų siuntimas į Lietuvą - viso labo priedanga.
Tokią versiją sustiprino ir faktas, jog neva IAE skirtus strypus firma “Olgser” nukreipė į Latviją, čia registruotai firmai DINAZ.
Teisėsaugos pareigūnai “Ekstrą” tikino, jog strateginę paskirtį turintys strypai į Lietuvą taip ir neatkeliavo, o įstrigo DINAZ turimuose muitinės sandėliuose Daugpilyje. Viena galimų priežasčių, kodėl taip atsitiko, - ta, kad neišdrįsta jų gabenti per valstybės sieną.
Tačiau nė vienas pareigūnų negalėjo pasakyti, koks šių kontrabandinių įrenginių likimas - ar kartais jie nebuvo įvežti į Lietuvą paslapčia?
Vadovauja pensininkė gydytoja
Kai Černobylio AE vadovybė pasirašinėjo sutartį dėl dvigubos paskirties strypų pardavimo, firmai “Olgser” atstovavo jos direktorius Ronas Pootsas. Tačiau paaiškėjo, jog Latvijoje bei Lietuvoje šios firmos reikalus tvarkė visaginietė, į pensiją išėjusi medikė Jelena Vorobjova.
Ir šiandien firmai vadovaujanti moteris neslepia, jog ji - tik “popierinė” vadovė ir absoliučiai nenutuokianti, kiek laiko ir kuo užsiima ši bendrovė. Vienas tikrųjų jos vadovų - buvęs ilgametis vieno IAE skyriaus vadovas, dabar verslininkas Sergejus Rusakovas. “Ekstrai” pavyko sužinoti, jog praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje S.Rusakovas greičiausiai su kitu kolega iš IAE - Aleksandru Kononovu šią neapmokestinamąją firmą įregistravo Kentukio valstijoje, JAV. Firmos pavadinimas - tai Sergejaus Rusakovo ir jo žmonos Olgos Rusakovos vardų santrumpa. Manytina, jog vos įkūrus firmą, jos apyvarta galėjo būti milžiniška pagal tų laikų kainas, nes, pavyzdžiui, “Olgser” akcininkas A.Kononovas yra gavęs pranešimą apie pelną iš firmos Dividendų departamento direktoriaus Michaelo C.Bigelow: “Pranešame, kad Jūsų akcijai pagal 1993 m. rezultatus išmokamas padidintas dividendas, kurio suma 10 tūkst. JAV dolerių”. Analogišką pranešimą apie pajamas tuo pat metu gavo ir S.Rusakovas.
Kadaise iš buvusios plačiosios Sovietų Sąjungos į tuometį Sniečkaus miestą atvykusius jaunuosius specialistus, tačiau Lietuvos atgimimo laikais palikusius IAE, verslas suvienijo ilgam. Vienu metu jie net buvo apsigyvenę Vilniaus pašonėje, Bajorų kaimo individualių namų kvartale. Tiesa, šaltinių teigimu, neseniai tarp jų bus perbėgusi juoda katė - nors A.Kononovas oficialiai vadovauja Visagine registruotai UAB “Naftos saugykla ir pardavimas”, jau kuris laikas apsigyvenęs Rusijoje ir jo verslo interesai nukrypę į Sankt Peterburgą bei Maskvą. Tų pačių šaltinių teigimu, jis vargu ar rengiasi grįžti į Lietuvą, nes oficialiai šiemet išsiregistravo iš Bajorų.
Teisėsaugai buvo žinomi
Firma “Olgser” Visagino teisėsaugos pareigūnams jau buvo šiek tiek žinoma.
Maždaug 1996 metais Visagino mokesčių inspekcijai užkliuvo tenykštė individuali Olgos Rusakovos įmonė “Ros” (Rusakovai Olga ir Sergejus? - aut.), intensyviai prekiaujanti su Rusijos firmomis mazutu ir naftos bitumu. Sprendžiant iš finansinių ataskaitų, firma buvo tarpininkė - mat prieš pirkdama produktus, prašydavo IAE, Lietuvos energetikos sistemos išankstinio apmokėjimo. Būdavo atvejų, kai su tiekėjais “Ros” atsiskaitydavo ir grynais JAV doleriais.
Mokesčių inspektoriai surado ne vieną įtartiną kontraktą, kurio duomenis patikrinus su produkcijos tiekėjais, paaiškėdavo didžiuliai neatitikimai: būdavo nurodoma arba neteisinga produkcijos kaina, arba skirdavosi produkcijos rūšys - pavyzdžiui, vietoj mazuto faktiškai buvo perkamas bitumas.
Bene labiausiai šokiravo atvejis su valstybine įmone “Kauno keliai” - “Ros” dokumentai teigė, kad būtent ji kauniečiams iš Rusijos patiekė bitumo. Patikrinus “Kauno kelius”, paaiškėjo, jog iš tikrųjų pagal tuos pačius važtaraščius pinigai buvo pervesti neapmokestinamajai kompanijai “Olgser”. “Yra prielaida manyti, kad įmonė “Ros”, vengdama mokėti mokesčius, sąmoningai pateikė ne tą kontraktą muitinei ir mokesčių inspekcijai patikrinti”, - konstatavo pareigūnai. Jie mano, kad naftos bitumo kaina krovinį deklaruojant pasienyje buvo tik 20 JAV dolerių už toną, tuo tarpu į Muitinės departamentą patekusioje deklaracijoje - net 82 JAV doleriai. “Jei šiuos faktus patvirtintų iš Rusijos gauta informacija, tada galima pareikšti, jog “Ros” valstybei nesumokėjo didelių muito mokesčių”, - teigė firmos veiklos tikrintojai.
Tačiau Lietuvoje atsakymo apie “Ros” veiklą Rusijoje nesulaukta. O ar galėjo būti kitaip: vien 1994 m. Visagine registruota “Ros” įvežė mazuto ir naftos bitumo už daugiau nei 1,6 milijono litų. Šiandien tai mažai ką sakantys skaičiai, tačiau kalendoriaus lapus atvertus dešimtmečiu į praeitį - daug kas būtų apstulbintas. Netrukus šių istorijų šalutiniai veikėjai šokiravo visuomenę. “Olgser” bendraakcininkio Aleksandro Kononovo 40-metė žmona Viktorija Lietuvoje vairavo iki tol lietuviams nematytos markės “Audi TT” automobilį, kurį gavo iš vyro kovo 8-osios proga. Buvusi leningradietė, Vilniaus “Columbus” drabužių salono bendrasavininkė džiaugėsi ir kitomis brangiomis savo antrojo vyro dovanomis: brangiu laikrodžiu, pasaulyje garsių dizainerių firmų apdarais. Beje, viename Lietuvos verslininkų renginių, vykusių Palangos Tiškevičių rūmuose, Viktorijos drabužiai apstulbino net oficialius milijonierius - moteris pateko į mados pasaulio problemas gvildenančio savaitinio žurnalo viršelį.
K.Prunskienė nejaučia kaltės
“Ekstros” kalbinta K.Prunskienė sakė, jog nei su šiais asmenimis, nei su minėtomis istorijomis negali būti siejama. “Na, gal ir girdėta Rusakovos pavardė. Tačiau tai rusiška pavardė, vos ne bendrinė. Jei ir teko bendrauti, tai tik ne su Olga”, - tvirtino parlamentarė, tačiau - kaip, kodėl ir kada, nesukonkretino.
Tuo tarpu vienas nuo kito nepriklausomi “Ekstros” šaltiniai tvirtina, kad bent dėl “Olgser” kontrabandinių problemų K.Prunskienė tikrai kalbėjo ir bandė ieškoti užtarimo pas tuometį ūkio ministrą Vincą Babilių. Jo, deja, pasiklausti neįmanoma - visas paslaptis nusinešė Anapilin...
Tarpininkai
“Ekstra” šventai tiki tokiais K.Prunskienės paaiškinimais ir pasiaiškinimais ir nemano, kad Seimo narė, buvusi kandidatė į Lietuvos prezidento postą, galėtų būti susitepusi įtartinais ryšiais bei galimai protegavusi dvigubos strateginės paskirties kontrabandą.
Taip manydami, atsiverskime bene 1999 metų oficialią Lietuvos ekonomikos istoriją. Tuomet Ūkio bankas, atstovaujamas nevienareikšmiškai vertinamo verslininko Vladimiro Romanovo, K.Prunskienės konsultacinė firma bei trys fiziniai asmenys įkūrė “Energetikos sistemų lizingą”. Kas tie trys fiziniai asmenys, lig šiol paslaptis. Tačiau K.Prunskienė neslepia turėjusi šioje firmoje apie 3 proc. akcijų, o daugiau nei pusė tiek priklausė jos dukteriai Rasai Vaitkienei. “Ekstrai” pabandžius išsiaiškinti, kas galimi kiti šios firmos akcininkai, paaiškėjo, jog tai - tie patys buvę visaginiečiai Olga ir Sergejus Rusakovai. “Patikėkite, ši firma faktiškai nevykdo veiklos. Dukra bandė parduoti akcijas, bet nesėkmingai. Jokių dividendų nesame gavę”, - tikino “Ekstrą” K.Prunskienė.
Ir tuo šventai tikime. Nes tai - buvusios kandidatės į šalies vadovus šventas žodis.
Tačiau bandydama patikrinti šio švento žodžio teisingumą, “Ekstra” įklimpo į didesnę pelkę. Iš jos išsikapstyti sakė negalinčios padėti ir specialiosios tarnybos, paprašytos pagalbos. Mat “Energetikos sistemų lizingas” - viso labo tarpinė grandis, gausianti nemažą pelną uždarant Ignalinos atominę elektrinę.
Dvitrynis kiaušinis
Nežinia kodėl, bet viešumon ligi šiol vis nepraslįsdavo informacija, sietina su Vilniaus mieste registruota UAB Energetikos tiekimo baze (ETB). Pradėjusi veiklą 1996-aisiais (tuo metu, kai K.Prunskienė, jos pačios teigimu, iš verslo grįžo į politiką, - aut.), šiandien ji turi “išplėtotą infrastruktūrą, kompetentingus specialistus, patyrusius visame pasaulyje žinomus prekybos partnerius”. ETB save pristato taip: “Mūsų veiklos sritys - tai prekyba atominių elektrinių įranga, bitumu ir naftos produktais, kompiuterine ir telekomunikacine įranga”.
Ar kas nors jau girdėta? Bitumas ir naftos produktai? Tikrai taip - tai ta pati “Olgser”. Tačiau šiandien ETB ją įvardija kaip “kompiuterinės ir telekomunikacinės įrangos prekybos” atstovę.
ETB neslepia, jog vienas jos partnerių - AOOT “Krišinefteorgsintez” iš Rusijos. Ta pati firma, dėl kurios giminingosios visaginietės “Ros” ir “Olgser” turėjo nesutarimų tiekiant bitumą “Kauno keliams”. “Ekstra” jokiu būdu nenori priskirti bendrovės ETB K.Prunskienės šeimos verslui, nes parlamentarė, žurnalistui pabandžius prabilti apie šį pavadinimą, iškart prisimindavo “Energetinių sistemų lizingą” ir veik į balą sumestus šeimos pinigus.
Nenorime prieštarauti tokiai politikės nuostatai. Tačiau turime pagrindo papildyti manydami, jog UAB Energetikos tiekimo bazė - svarbiausia sąveikos su Ignalinos atomine elektrine grandis - priklauso ir Seimo IAE regiono problemų komisijos pirmininkei K.Prunskienei.
Mat UAB Energetikos tiekimo bazė - tų pačių Rusakovų šeimos ir A.Kononovo kūdikis. Ir kartu K.Prunskienės šeimos, turinčios “Energetikos sistemų lizingo” bendrovės akcijų, verslas. Tai - viršutinė grandis, liečianti Ignalinos atominę elektrinę.
Pokalbyje su “Ekstra” K.Prunskienė vengė “Energetikos sistemų lizingo” pavadinimo. Tačiau “Ekstrai” pabandžius rasti jos koordinates per oficialiai egzistuojančias informacijos sistemas, paaiškėjo, jog tiek “Energetinių sistemų lizingas”, tiek Energetikos tiekimo bazė, registruotos tuo pačiu adresu Vilniaus mieste.
Milijonas šen, milijonas ten
Seimo IAE regiono problemų komisijos pirmininkės teigimu, ji neturinti nei finansinių įsipareigojimų IAE, nei gavusi iš jos naudos. Šie žodžiai įtikintų, tačiau vėlgi nuogi faktai: prieš gerą pusmetį, jei tikėtume IAE generalinio direktoriaus V.Ševaldino žodžiais, dėl stabdomo elektrinės pirmojo bloko RBMK tipo reaktoriaus kuro perkėlimo į antrąjį bloką konkursą laimėjo tarptautinis konsorciumas, į kurį įeina ir UAB Energetikos tiekimo bazė. Mirtingajam skaitytojui “Ekstra” paaiškina: sustabdžius IAE 1-ojo energijos bloko eksploatavimą, jame liks apie 1300 kuro rinkiklių, tinkamų toliau eksploatuoti. Pagal planą visi jie tinka perkelti į elektrinės antrąjį bloką - taip bus sutaupyta apie 100 milijonų litų.
Kas gali perkelti rinkiklius, buvo surengtas konkursas. Jį laimėjo konsorciumas, kurio priekyje - Rusijos kompanijos, o uodegoje - K.Prunskienės šeimos proteguojama Energetikos tiekimo bazė. “Na, tai tikrai nėra milijono litų vertės kontraktas. Jūs drįstate juokauti. Aš dabar atostogauju, todėl tiksliai pasakyti negaliu, kokia jo vertė: gal dešimt milijonų, o gal daugiau... Žinote, milijonas šen, milijonas ten”, - teigė “Ekstrai” IAE generalinis direktorius V.Ševaldinas.
Beje, 30 milijonų litų įstatinį kapitalą deklaruojančiai Energetikos tiekimo bazei pasisekė ne tik dėl milijoninės vertės konkurso. 2002 metų gegužę K.Prunskienės akcijų turinčiai bendrovei Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija išdavė nepriklausomo elektros energijos tiekėjo licenciją. Tiesa, šiandien teise pardavinėti elektros energiją dar nepasinaudota, tačiau, pamėgdžiojant seimūnę, “įdirbis į ateitį padarytas”.
Gimnastų dosnumas
K.Prunskienė sutinka su “Ekstros” pastabomis, jog per pastaruosius metus, bandydama tapti aukščiausia Lietuvoje persona, išleido ne vieną šimtą tūkstančių litų asmeninių santaupų.
Tačiau iš kur politikė galėjo gauti milijoninių lėšų rinkimų kompanijai?
Politikė sakė, jog teko praverti vos ne dešimties metų senumo sąskaitas banke. Kas tai per santaupos ir kokiame banke, ji nenorėjo patikslinti.
Bene didžiausią ažiotažą K.Prunskienės prezidentinėje kampanijoje sukėlė Vilniaus gimnastikos mėgėjų sporto klubas, parėmęs politikę per 90 tūkstančių litų. Parėmė - teisiškai, tačiau - kodėl, K.Prunskienė lyg šiol nenorinti pasakyti. Atseit nežinanti. “Ekstra” gali pasufleruoti: Energetikos tiekimo bazės, kuri iš IAE gaus milžiniškus dividendus po pirmojo reaktoriaus uždarymo, direktorė Žana Lukša anksčiau dirbo Lietuvos slidinėjimo federacijoje, vėliau - gamykloje “Vilma”, kuri sulaukdavo tuometės SSRS karo pramonės užsakymų.
Slidinėjimas ir gimnastika - dvi atskiros sporto šakos. Tačiau pinigai neretai suvienija ir skirtingų pažiūrų ar tikėjimo asmenis. Kas galėtų paneigti, kad darbas Slidinėjimo federacijoje dabartinei Energetikos tiekimo bazės direktorei nesuteikė progos susipažinti su Gimnastikos klubo vadovais, kurie solidžią sumą kažkodėl skyrė ne savo sportininkų reikmėms, o K.Prunskienės rinkimų į prezidentus kompanijai? Nejaugi gimnastai - tokie turtingi ir dosnūs?
Rusijos glėby
K.Prunskienės šeima nuo 1994 m. aktyviai įsitraukė į verslą. Pradžioje tai buvo naftos biznis. 1995-1996 m. ekspremjerės gimtajame Švenčionių rajone buvo atidarytos trys UAB “Vaikara” degalinės. Bendrovės bendrasavininkiai buvo pati ekspremjerė bei jos sūnus Vaidotas. Vėliau į verslą įsitraukė ir naftos technologijų specialistas Ramūnas Valatka. Jau tada politikė neslėpė, jog jos žvilgsnis krypsta į Rytus - atidarant pirmąją degalinę į oficialią ceremoniją buvo pakviestas tuometis Baltarusijos ambasadorius Lietuvoje J.Voitovičius. O vėliau paaiškėjo, jog šis naftos biznis atsirado su Maskvoje registruotos Rusijos kompanija “Neftek-Techno” parama. Ši kompanija buvo pervedusi “Vaikarai” 100 tūkst. JAV dolerių. Nors šiuo metu K.Prunskienė teigia pardavusi šį šeimos verslą, visos degalinės išdažytos “LUKoil” kompanijos spalvomis, jose už paslaugas galima atsiskaityti ir “Neftek-Techno” kompanijos kreditinėmis kortelėmis.
Iš verslo pasaulio grįžusi į aktyvią politiką ir tapusi Seimo nare, ekspremjerė vėlgi žvalgėsi, bet jau atvirai, į Rytus. Būta vizitų į Baltarusiją, kur politikė bandė zonduoti, kaip būtų galima perimti šios valstybės skolas Lietuvai už elektros energiją (beje, dalį jų vėliau ir perėmė politikei Lietuvoje artimos firmos). O 1999 metais suorganizavo grupės Seimo narių bei Lietuvos verslininkų delegaciją į Maskvą dvišaliams ekonominiams ryšiams stiprinti - politikė faktiškai pasiryžo daryti tai, kas pagal funkcijas priklauso šalies Vyriausybei.
Politikės “įdirbis” Maskvoje, matyt, buvo nemenkas, nes kitų metų pradžioje į Lietuvą atkako virtinė Rusijos verslo magnatų su “Jedinaja energetičeskaja sistema Rosiji” (RAO JES) vadovu oligarchu Anatolijumi Čiubaisu. Politikų šioje delegacijoje nebuvo. Tąkart ne be K.Prunskienės pastangų Lietuvos energetikai su Rusija pasirašė penkiašalį susitarimą dėl lygiagretaus energetikos sistemos darbo - mūsų šalis įsiliejo į “Jedinaja energetičeskaja sistema Rosiji”, taip sudarydama kliūčių vėliau prisijungti prie Vakarų energetinės sistemos. “Protingiausia būtų pasiūlyti Rusijos kompanijoms pirkti dalį “Mažeikių naftos” ir suderinti ilgalaikio naftos tiekimo klausimą. Dujų sektoriaus privatizavimas naujai aktualizuoja dialogą dėl partnerystės su Rusija ir šioje srityje”, - vienoje užsakomųjų reklaminių publikacijų neslėpė Seimo Ignalinos atominės elektrinės regiono problemų komisijos pirmininkė.
Atrodo, politikės žodžiai skiriasi nuo darbų: K.Prunskienė viešai deklaruoja neturinti jokių finansinių-ekonominių interesų, tuo tarpu faktai rodo atvirkščiai.
“Ekstra” (http://www.lrytas.lt/ekstra/archyvas/2004/0816/)
