Lietuvių juvelyrikoje popmeno aspektas nėra labai noriai kultivuojamas. Didesnis dėmesys vis dar skiriamas “kilniems” akmenims, tauriems metalams - auksui, sidabrui, platinai. Suprantama, šie komponentai tarsi atstovauja “tikrajai” juvelyrikai.
Ryškesni daiktų naudotojai galėtų būti nebent Solveiga ir Alfredas Krivičiai, į savo meninės raiškos priemonių arsenalą sėkmingai įtraukę skutimosi peiliukus, dantų šepetėlius, vaikiškas lėles ar čiulpinukus, Saulius Vaitiekūnas, gintaro vėriniais apklijavęs unitazą ir papuošalus konstravęs iš laikrodžių detalių. Taigi ready-made’as į lietuvių juvelyriką žengia kol kas labai nedrąsiai.
Jauna menininkė Ugnė Blažytė, kurios darbų ir fotografijų paroda eksponuojama Virginijos ir Kazimiero Mizgirių gintaro muziejuje-galerijoje, savo kūriniais akivaizdžiai planuoja užpildyti šią spragą: naudodama įvairiausius parduotuvėse perkamus kasdienio vartojimo daiktus, niekaip nesusijusius su juvelyrika, ji iš jų konstruoja aksesuarus.
Daiktų pasirinkimas ir jų pritaikymo būdas labai netikėtas: sunku būtų įtarti, kad iš domino kauliukų ar teniso kamuoliukų galėtų būti suformuotas diržas, dildės nagams ar žvejybinės blizgės - atlikti auskarų vaidmenį, žaisliniai spalvoti gyvūnėliai - tapti lankelio plaukams puošmena ar ausų kamštukais.
Netikėtas pasirinkimas ir netikėtas elgesys su pirktais ar rastais objektais provokuoja žiūrovą ne “prisitaikyti” sau eksponuojamus kūrinius (o tai būtų visai įmanoma, kadangi eksponatai pakankamai funkcionalūs), bet mintyse pratęsti autorės siūlomą žaidimą, įtraukiant ne tik vitrinose gulinčius, bet ir atmintyje sudėtus daiktelius-žaisliukus.
Žaismingas, konceptualus ir lengvas žaidimas tęsiamas ir spalvingose fotografijose, kurios tarsi instrukcijos demonstruoja objektų pritaikymo galimybes. Keliais būdais galima prie kūno priderinti teniso kamuoliukus, žaislinį taikinį, plaukų dažų mėginius? Variantų daug, jie panašūs ir kartu skirtingi, sudarantys savotiškus aksesuaro kelionės per kūną ciklus. Tiek fotografijos, tiek ir darbai atspindi vientisą - jaunatvišką, spalvingą, ironišką ir neįpareigojantį - pasaulio matymo kampą.
Autorės humoro jausmą atspindi ir “privalomai” - kad nebūtų prarasta galerijos “specifika” - demonstruojami kūriniai su gintaru: tas pats ready-made’as plius gintaras - medžio kamienas, prie jo pritvirtintas dušas ir gintarinė jo galvutė - lygu dar viena sarkastiška postmodernistinė mūsų “šventojo” mineralo traktuotė.
Žaidimas lietuvių mene nėra labai populiarus; tai visuomet suvokiama kaip kažkas nerimta, į ką galima nekreipti dėmesio ir nurašyti į “marginalijas”. Tačiau kai kurie žaidimai, į kuriuos taip pat iš pradžių nebuvo rimtai žiūrima (pavyzdžiui, “Fluxus”), pelnytai patenka į meno istoriją ir užima joje pakankamai garbingą vietą.
Todėl nesiūlyčiau atsainiai nusigręžti nuo šių jaunatviškų ir ganėtinai sąmojingų Ugnės Blažytės žaidimų daiktais po juvelyrikos vėliava - galbūt jie užsitarnauja didesnės reakcijos ir rimtesnio požiūrio nei tik atlaidi šypsena bėgant pro šalį?
