Ieva Babilaitė ir Eglė Babilaitė-Sitas dažnai dirba kartu. Dažnai išbando kažką kitose srityse, ko nedarė iki šiol, ir dažniausiai bandymai būna sėkmingi. Todėl taip lengvai jos ir metasi į kitas sritis: tapybą, šriftą, grafiką, autorinę techniką, tekstilę, drabužių dizainą. Dažnai jos kartu ir eksponuoja darbus, tačiau kiekvienoje parodoje skirtingais aspektais atsiskleidžia ir viena, ir kita. Taip pat ir tai, ką abi kartu ir kiekviena atskirai nori pasakyti.
Šį kartą paroda, poetišku pavadinimu “Tirpstanti, vėjuota, pumpuruota”, V. ir K. Mizgirių gintaro galerijoje-muziejuje skirta Laplandijai.
I. ir E. Babilaitės šioje šalyje lankėsi jau antrą kartą, gyveno ir dirbo rezidencijoje Ricklungsgardene. Matyt, Laplandija nepasirodė pernelyg rūsti, šalta ir nesvetinga, jei į ją norėjosi sugrįžti. Veikiau atvirkščiai. Dabar galerijoje eksponuojami darbai siejasi su laplandišku pavasariu - kai tirpsta sniegas, atgyja šiltesnis vėjas, galima pradėti laukti besiskleidžiančių pumpurų.
Ievos Babilaitės portretai vaizduoja ne tenykščius gyventojus. Iš šiaurietiškų filmų pažįstamas vienatvės jausmas - kai aplink tyrlaukiai ir kalnai, tuščia ir vienintelis žmogus, su kuriuo gali pasikalbėti - tai tu pats, atsispindintis veidrodyje. Rezidencijoje buvusių žmonių atvaizdai todėl ir sugulė po stiklu: tai pati autorė, jos sesuo Eglė (kaip visada) ir jos kolegė.
Tačiau prototipai nėra taip jau svarbu. Svarbus veidų šiltumas, koloritu ir spalviniu sprendimu primenantis E. Nolde, jų egzotiškumas ir atpažįstamo transformavimas į tai, kas apibendrinta. Veidai, regis, netelpa nedideliame formate, jie spinduliuoja pozityvią energiją, šypsosi ant aktyvaus juodo fono. Juose nėra šalto paslaptingumo, veikiau nuoširdumas. Šilta ir pati technika - popieriaus masė: smulkūs gabalėliai tarsi mozaika sudaro vieningą visumą, tampančia veidu.
Eglė Babilaitė-Sitas eksponuoja tapybą. Peizažai su dekoratyviais gyvūnais, tarsi perregima užuolaida užklojančiais pirmą planą; tolumoje stūkso stilizuoti ledo žalumo kalnų siluetai. Saulė tarsi spiralė, dekoratyvinis elementas paveikslo plokštumoje. Visa tai - Laplandija, balansuojanti tarp įsivaizduotos ir realios. Paveikslų koloritas šaltokas, ledo pilkšvumo ir vandens žalumo - tačiau į juos įsiveržia ryškus besileidžiančios saulės raudonis. Paveikslų plokštumas suskaido dekoratyvios dėmės ir brūkšniai, kurie atrodo taip, tarsi akvarelinių dažų lašas būtų pučiamas į visas puses - kaip vaikystėje, kai pūsdavome dažą, žiūrėdavome, kas iš to išeis, ir rezultatas kiekvieną kartą būdavo nenuspėjamas.
Tas pats bruožas - perėjimas nuo konkretumo prie apibendrinimų, nuo realių detalių prie dekoratyvaus vaizdo sieja abiejų autorių darbus. Savotiškas emocingumas, šiltumas, kai kur pereinantis į saldumą, bet nenuslystantis kičo pusėn, jungia skirtingas technikas ir nevienodą kūrinių stilistiką. Laplandijos rytas, diena ir vakaras atsispindi galerijoje; drauge ir autorės, siekiančios harmonijos su savimi ir gamta.
