Įprastinėje tarptautinėje investuotojų paieškos praktikoje yra visiškai nepriimtinas premjero Algirdo Brazausko pareiškimas, kad jis yra jau pasirinkęs investuotoją į AB „Mažeikių nafta“. Toks pasakymas ne tik atbaido Lietuvoje apsilankiusius (tuos, kuriems premjeras nepasakė, kad yra laukiami Lietuvoje) ir galėjusius apsilankyti investuotojus, tačiau blogina ir bendrą investicinį klimatą.
Be to, visiškai blogas finansine prasme ir A. Brazausko Vyriausybės noras ir gal jau apsisprendimas parduoti iš anksto paskelbtą „Mažeikių naftos“ akcijų skaičių. Tiek Lietuvai, tiek „Jukos“ būtų finansiškai (o Lietuvai ne tik finansiškai) geriausia jau šiandien(o dar geriau būtų buvę vakar) su „Jukos“ pasirašyti sutartį dėl bendro akcijų pardavimo strateginiam investuotojui su abipusiškai sutartomis techninėmis sąlygomis (dėl naftos tiekimo garantijų, naftos kainos formulės ir kitų būtinų techninių sąlygų). Tokia sutartis abiems pusėms leistų laimėti premiją už kontrolinį – „konstitucinį“ (ne mažesnį kaip 66,7 proc., o galbūt ir ne mažesnį kaip 75 proc.) akcijų paketą, AB „Mažeikių nafta“ visuotiniame akcininkų susirinkime leidžiantį priimti visus reikalingus sprendimus.
Tokia premija panašiais atvejais būna iki 40 proc. nuo akcijų vertės. Ši premija būtų paskirstoma proporcingai Lietuvos ir „Jukos“ parduotų akcijų skaičiui. Po to, kai būtų susitarta dėl bendro akcijų pardavimo ir visų reikalingų veiksmų tiek iš Lietuvos, tiek iš „Jukos“ pusės iki pat sandorio užbaigimo (iš Lietuvos pusės ir po sandorio užbaigimo, nes Lietuva liks akcininku), pasirašius atitinkamą akcininkų sutartį, būtų galima skelbti viešą konkursą techniniam pasiūlymui, kuriame, be kitų klausimų investuotojams, būtų prašoma pareikšti nuomonę dėl maksimalaus akcijų skaičiaus įsigijimo. Ir tik gavus investuotojų atsakymus dėl bendro pageidaujamo įsigyti akcijų paketo, būtų galima pasakyti, koks maksimalus ar bent jau racionalus akcijų paketas turėtų būti pasiūlytas iš Lietuvos pusės. Lietuvai reikėtų siekti pasilikti nedidelį akcijų skaičių, įgalinantį dalyvauti įmonės valdyme ir gauti informaciją apie įmonę akcininkų sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis.
Suprantama, kad techninius pasiūlymus galėtų pateikti tik kvalifikacinius kriterijus atitinkantys potencialūs investuotojai. Tokių kriterijų sąraše, be jau savaime aiškių kriterijų dėl naftos tiekimo garantijų, finansinio pajėgumo, investicinių įsipareigojimų, patirties tokio pobūdžio versle, kiekvienas potencialus investuotojas turėtų atitikti nacionalinio saugumo kriterijus, kuriuos galėtų patvirtinti Seimas.
Pats akcijų pardavimo procesas turėtų būti pradėtas atlikus techninį (įskaitant ir aplinkosauginį), teisinį ir finansinį įmonės auditą, kurį turėtų atlikti tarptautinį pripažinimą bei autoritetą turinčios ir viešame konkurse parinktos įmonės. Tik parengus išsamų, atspindintį realią įmonės būklę informacinį memorandumą ir sudarius galimybę potencialiems investuotojams susipažinti su kita juos dominančia informacija, galima tikėtis, kad būsimas sandoris bus sėkmingas tiek Lietuvai, tiek ir „Jukos“.
Beje, šis būdas nereikalauja, kad Vyriausybė skolintųsi per 3 milijardus litų, kaip dabar numatyta.
Iš Vyriausybės teikiamo įstatymo projekto kylančios problemos
Jeigu vis dėlto būtų atsisakyta čia pateikto pasiūlymo, tai besąlygiškai būtina atsisakyti Vyriausybės teikiamo įstatymo projekto 3 straipsnio 1 dalies nuostatų dėl Vyriausybės teisės netaikyti Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo, kuris atitinka ES pripažintus ir visuotinai taikytus principus ir taisykles.
Jei Lietuvos Vyriausybė nusprendė netaikyti ES priimtų privatizavimo principų ir taisyklių, tai, matyt:
1) ji taikys tik jai vienai težinomas taisykles, tiek parenkant potencialius pirkėjus, tiek ir sudarant privatizavimo sandorį;
2) ji neatliks ar bent atliks kitaip, nei priimta civilizuotame pasaulyje, visas privatizavimo procedūras – pradedant nuo įmonės teisinio bei finansinio audito ir galimybės potencialiems pirkėjams detaliai susipažinti su situacija įmonėje ir baigiant sudaryto sandorio įgyvendinimo kontrole;
3) joks potencialus pirkėjas, nežinodamas situacijos įmonėje nepirks AB „Mažeikių nafta“ akcijų kontrolinio paketo ir neinvestuos į ją milijardinių sumų (išskyrus tik tuos potencialius pirkėjus, kuriems savo kanalais tokią informaciją suteiks „Jukos“).
4) toks sprendimas nėra susijęs su noru sutrumpinti kai kuriuos privatizavimo procedūrų terminus ar net atsisakyti kai kurių procedūrų, nes būtent tokius sprendimus pagal Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymą Vyriausybė priimti gali ir be Seimo.
Pasiskolinusi 3 milijardus litų AB „Mažeikių nafta“ akcijoms įsigyti Vyriausybė bus priversta pasirinkti bet kokį pirkėją, kad tik grąžintų paskolą ir galėtų įsivesti eurą. Net jeigu atmestume galimas korupcijos apraiškas, vargu ar tokiu atveju galima tikėtis gauti už parduodamas akcijas kainą, kurios jos vertos. Atkreiptinas dėmesys, kad premjeras kalba, jog Vyriausybė, perpirkusi „Jukos“ parduodamas akcijas, prie jų pridės savo turimas akcijas ir parduos jas už tą pačią vertę. Bet tuomet neaišku, kur „išgaruoja“ 30-40 proc. vertės prieaugis dėl paketo padidėjimo iki 66,7 ar 75 proc.? Todėl tenka sutikti su prezidento Valdo Adamkaus nuomone, kad svarbiausiu veiksniu Vyriausybei sprendžiant „Mažeikių naftos“ akcijų pardavimą laikytinas proceso skaidrumas, ir belieka tikėtis, kad prireikus prezidentas vetuos neskaidrumus įteisinantį įstatymą, jeigu toks Seime būtų priimtas.
„Omni laiko“ redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnyje išdėstytais teiginiais.