Naivu būtų manyti, kad tapusi NATO nare Lietuva išsprendė visas savo su saugumu susijusias problemas. Nes kaip tigras netaps vegetaru dėl to, jog kai kurios antilopės pasislėpė zoologijos sode, taip ir imperija neatsisakys savo agresyvių užmačių vien todėl, kad kai kurioms kaimyninėms šalims pavyko pasprukti iš jų “amžinųjų interesų” zonos į kitą - saugumo zoną. Ilgais šimtmečiais formuotus įpročius pakeisti taip pat sunku, kaip ir prigimtį, tuo labiau jei tų įpročių nesigėdima.
Šiandien, kai Vladimirui Putinui pavyko tapti vienvaldžiu Rusijos vadovu, Rusijoje geru tonu laikoma didžiuotis imperine praeitimi, o kursas į naujos imperijos kūrimą jau tapo sudėtine valstybinės politikos dalimi. Net vienas iš Dešiniųjų jėgų sąjungos lyderių Anatolijus Čiubaisas į Dūmos rinkimus savo šalininkus vedė žadėdamas paversti Rusiją liberalia imperija. Tiesa, Rusijos rinkėjams liberali imperija pasirodė tokiu pat fantastiniu ir maistui netinkamu gyvūnu kaip raguotas triušis, tad šią idėją rinkėjai nušvilpė, bet V. Putinui ir jo partijai “Vieningoji Rusija” noriai delegavo teisę kurti neliberalią imperiją. Tad Lietuva, nors ir pridengta NATO naikintuvų sparnais, neturėtų užsimerkti ir užsiiminėti savitaiga, kad danguje - nė vieno tamsaus debesėlio.
Rusija visuomet liguistai reaguodavo į bet kokį procesą, kuris, jos nuomone, prieštaraudavo ar bent nesutapdavo su jos įsivaizduojamais interesais. O užgautos ambicijos paprastai skatina duoti grąžos net ir tais atvejais, kai toji “grąža” tampa spjaudymu prieš vėją… Kai Lietuva išsiuntė tris Rusijos diplomatus už jų toli gražu nediplomatišką veiklą, Rusija paskubėjo pagrasinti “adekvačiais” veiksmais, tačiau delsė tol, kol galutinai tapo aišku, kad Lietuva tapo NATO nare. Tik tuomet Maskva šiaip taip “surado” tris neva nusikaltusius Lietuvos diplomatus ir išsiuntė juos iš šalies.
Ne per seniausiai Vašingtone išleistoje knygoje “Šaltoji taika: Rusijos politika naujosios Europos atžvilgiu” politikos analitikas J. Bugajskis teigia, kad tos politikos esmė - nebe teritorijų plėtra, o dominavimas kaimyninių šalių strategiškai svarbiausiose gyvenimo sferose: energetikoje, ekonomikoje (versle), saugumo ir karinėje sferose. Kas galėtų paneigti, kad tie lyg ir taikingi tikslai nėra tik laiko pakoreguota priemonė senajam tikslui pasiekti, t.y. įtvirtinti teritorinį-politinį Rusijos dominavimą Eurazijos platybėse?
Realų šiandienės Rusijos portretą nuo stebėtojų akių dengia tas faktas, kad valdžios atstovų skelbiama oficialioji pozicija ne visuomet sutampa su visuomenės nuomone: kartais ji būna agresyvesnė, o kartais - priešingai - nuosaikesnė. Pavyzdžiui, kai Vašingtone buvo sveikinamos naujos NATO narės, Rusijos interneto svetainėse pasirodė pirmieji “liaudies balso” komentarai. Vieni - tokių buvo mažuma - sveikino Baltijos šalis, o kiti - dauguma - buvo trumpi, bet išraiškingi: visi Baltijos šalių gyventojai - “bjaurybės ir išdavikai” (“svoloči i predateli”). Savo ruožtu diplomatų atsiliepimai buvo šiek tiek santūresni, ne tokie gąsdinantys savo atviru įtūžiu.
Kovo 23 d. Rusijos URM atstovas Aleksandras Jakovenko pareiškė, kad NATO sprendimas patruliuoti Baltijos šalių oro erdvę užkliudo Rusijos saugumo interesus, tad “Rusija turi teisę daryti iš to savo išvadas ir, iškilus būtinybei, atitinkamai reaguoti.”
Vargu ar kas imtų ginčyti Rusijos “teisę” daryti išvadas, bet dėl jos teisės į tam tikrus veiksmus gali kilti rimtų nuomonių skirtumų.
Tiesa, tas pats A. Jakovenko, kalbėdamas su žurnalistais, apgailestavo, kad NATO vadovaujasi “ne realiu karinės situacijos vertinimu tame regione, kur nėra tiesioginės grėsmės (paryškinta aut.) saugumui”, o “Aljanso instrukcijomis, susijusiomis su savo narių apsauga”.
Teigdamas, kad nėra tiesioginės grėsmės Baltijos šalių saugumui, diplomatas nutyli apie netiesiogines grėsmes, o diplomatų kalboje nutylėjimai dažnai būna išraiškingesni už atviru tekstu sakomas mintis… Beje, kariškai atviru tekstu “adekvačiu atsakymu” Aljansui pagrasino Rusijos generalinio štabo viršininko pirmasis pavaduotojas Jurijus Balujevskijis: jei NATO ir toliau rodysiąs aktyvumą “arti Rusijos sienų”. Bet jei Rusijos kariškiai iš tiesų siektų adekvatumo NATO veiksmams, jie privalėtų iš anksto pranešti apie savo karinių lėktuvų pasiskraidymus šalia Aljanso valstybių oro erdvės, kaip tai padarė NATO vasario mėnesį, perspėjusi Rusiją, kai virš Lietuvos ir Latvijos praskrido NATO žvalgybinis lėktuvas E-3A.. Tačiau iki tokio pobūdžio “adekvatumo” Rusijai dar labai toli.
Kita vertus, kovo 27-28 dieną Rusijos visuomenės nuomonės tyrimų centras (VCIOM) atliko apklausą: “Ką turi daryti Rusija, plečiantis NATO?”, kurios rezultatai demonstruoja gana didelės Rusijos visuomenės dalies tolerantiškumą. Daugiausia respondentų - 34 nuošimčiai - atsakė, kad Rusija turi bendradarbiauti su NATO, 7 nuošimčiai siūlė patiems stoti į NATO, 24 - manė, kad nereikėtų stoti į jokius blokus, 20 neturėjo jokios nuomonės ir tik 15 nuošimčių apklaustųjų buvo nusiteikę agresyviai ir ragino priešintis NATO plėtrai (duomenys skelbti www.gazeta.ru).
Apklausos rezultatus gražiai iliustruoja atsiliepimai internete. Vieno ruso internauto nuomone, “anksčiau ar vėliau Europa su Rusija susilies ir jei objektyviai, Baltija - tai poligonas, kur susitinka dviejų metakultūrų pakraščiai ir adaptuojasi vienas prie kito”. Kitas komentaras skeptiškesnis: “Rusija visą savo istoriją buvo Imperija. O Imperijai nedera į kažką įsilieti. Čia arba sėdėk “neutrale” ir tylėk, arba prisijunk, arba prijungsime. Neutralių nemyli nei viena, nei kita pusė. Baltijos šalims būtų naudinga šveicarų pozicija. O dabar - tarp kūjo ir priekalo, kaip kokia vinutė”.
Vinutė, patekusi tarp kūjo ir priekalo, paprastai praranda savo formą, susiploja. Taip ir atsitikdavo su Lietuva, kai ji atsidurdavo tarp pasaulį besidalijančių agresyvių grobuonių: susiplodavo, t.y. prarasdavo valstybingumą. Bet šiandien ji yra ne suplota “tarp” Rusijos ir Vokietijos, “tarp” NVS ir ES arba “tarp” Rusijos ir NATO, o laisvai įsiliejusi “į” NATO (arba “į” ES…) ir, vadinasi, nepraradusi savo valstybinės formos. Kol kas - nepraradusi. Kol kas… Nes grėsmės valstybės ir jos visuomenės saugumui kyla ne vien išorėje, bet ir viduje. “Mūsyse”, kaip sakydavo atstatydintasis prezidentas. O nuo to “mūsyse” tūnančiojo joks NATO, deja, apsaugoti negalės. Ir Rusijos politikai tai gerai suvokia, o suvokdami - laukia. Arba, kaip sakytų medžiotojai, - tyko...
“Atodangos - XXI amžius”
