„Rasokit dangūs iš savų aukštybių, debesys lykit lietumi teisybės. Išdžiuvusi žemė teatsigaivina...“ - šios ir panašios ištraukos iš Senojo Testamento nejučiomis sukosi mintyse vakar stebint televizijos transliuojamus vaizdus iš Šv. Petro aikštės Romoje ir kalbantis su įvairiais pažįstamais katalikais.
Prieš skelbiant naujojo popiežiaus Benedikto XVI vardą Romoje lijo lietus. Vėliau - pro debesų prošvaistes pasirodė ir saulės spinduliai. Nesinorėtų nukreipti dėmesio į ženklus ir žvelgti prietaringu žvilgsniu, tačiau labai norint šiokią tokią simboliką įžvelgti įmanoma.
Popiežiumi tapo gyvenimo mėtytas ir vėtytas žmogus. Daug kas su siaubu prisiminė naujojo popiežiaus jaunystės metus hitlerinėje Vokietijoje, kur jis nuo 14 metų buvo įsiliejęs į hitlerjugendo gretas. Tačiau iš jų taip pat greitai ir pasitraukė, vos tik atsirado galimybė žengti tokį žingsnį. Tad, manau, dėl Benedikto XVI santykių su žydais išties nevertėtų jaudintis.
Vatikano II Susirinkimo metais buvęs jaunųjų teologų organizacijos vadovu Josephas Ratzingeris nevengė viešai susikirsti su tuometiniu Tikėjimo mokslo kongregacijos vadovu ir simboliškai nešė gana liberalios teologijos vėliavą. Nemenkas buvo ir jo indėlis į patį Vatikano II Susirinkimą, kuris pakeitė Katalikų Bažnyčią visiems laikams.
1977 metais Josephas Ratzingeris gana ilgai svarstė tuometinio popiežiaus Pauliaus VI pasiūlymą tapti arkivyskupu ir net norėjo šio pasiūlymo atsisakyti. Vos po ketverių metų jis vėl taip pat maldavo ir tuometį popiežių Joną Paulių II atsisakyti minties skirti jį Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektu ir pakviesti iš Vokietijos į Vatikaną. Aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje nebijojęs viešai kelti gana opių klausimų ir net sukėlęs nemenką diskusijų audrą savo pasisakymu „Kodėl aš vis dar esu Katalikų Bažnyčioje?“ Vokietijos mokslų akademijoje. Galima būtų tęsti ir tęsti.
Josephas Ratzingeris - popiežius Benediktas XVI - išties yra asmenybė. Kitoks, nei vis dar mūsiškei ir daugelio katalikų sąmonei įprasta Jono Pauliaus II asmenybė, bet asmenybė. Dėl to, matyt, neverta net ginčytis.
Tai galėjome išvysti jau pirmosiomis viešomis popiežiaus Benedikto XVI gyvenimo akimirkomis. Taip, jo žvilgsnis į minią buvo gana šiltas. Tačiau jis nepasidavė minios nešamas ir balsas bei žodžiai išliko gana savi kardinolui Josephui Ratzingeriui. Neišgirdome jokio sąmojo ar bandymo užmegzti glaudesnį kontaktą su minia ar suteikti džiaugsmą žiniasklaidai ir savaisiais žodžiais sukurti kitos dienos laikraščių pirmųjų antraščių. Pirmasis susitikimas su naujuoju popiežiumi buvo šiltas, bet tikrai ne toks, kokie būdavo kalbant Karoliui Wojtylai.
Nuo vakar milijardui pasaulio katalikų vadovauja asmenybė, bet ne buvusiojo popiežiaus klonas.
Tad kas gi keisis tam milijardui katalikų, kas kis kasdieniame jų gyvenime? Matyt, kad iš esmės - niekas. Jei neminėsime to, kad kiekvienų Mišių maldose bus minimas jau kito popiežiaus vardas. Katalikų Bažnyčia iš esmės yra organizacija, kuri kinta diena iš dienos, tačiau staigūs ir radikalūs pokyčiai yra paprasčiausiai neįmanomi. „Bažnyčia mąsto šimtmečius“, - mėgsta kartoti ne vienas institucinės Bažnyčios atstovas. Tad, manyčiau, laikas būtų nusiraminti ir liberalizmo ar net libertarizmo srovei pasidavusiems katalikams, ir radikaliai konservatyviojo flango atstovams. Nes gyvenimas Bažnyčioje keisis, kaip ir anksčiau - stengiantis atpažinti laiko ženklus ir juos perskaityti bei geriau suprasti.
Vienu rimtesniųjų artimesnio meto viešų išbandymų popiežiui Benediktui XVI vis dėlto turėtų tapti pirmasis jo kaip popiežiaus sugrįžimas į savo gimtąją šalį Vokietiją, kur jau po keturių mėnesių įvyks Pasaulio jaunimo dienos šventė - viso pasaulio jaunimo susitikimas. Jonas Paulius II pradėjo rengti šias šventes ir jose jautėsi kaip žuvis vandenyje. Ir kartu su jaunimu melsdamasis rožančiaus malda, ir klausydamas Bobo Dylano muzikos. Ir kartu „šėldamas“, - žinoma, kiek tai leido sveikata.
Ar pavyks popiežiui Benediktui XVI perimti šią nelengvą iš pirmtako gautą naštą? Manyčiau, kad pavyks. Josephas Ratzingeris turi savitą charizmą, kurios skleidimąsi bus išties įdomu regėti. Ir, matyt, augti kartu su naujuoju popiežiumi. Bent jau dalis katalikiško jaunimo iškart pamilo naująjį popiežių. „Mes jau žinome, kad tave mylime“, - liudijo vakar Vatikano Šv. Petro aikštėje skubėtinai nupiešti plakatai. O virš susirinkusio jaunimo galvų skleidėsi didžiulės drobės, visai kaip futbolo stadionuose.
Popiežiaus Jono Pauliaus II mylėti ir jį mylėję bei Bažnyčią pamilę „papaboys“ dar tą pačią dieną buvo paversti „Ratzingerboys“. O naujasis popiežius dar prieš išrinkimą Katalikų Bažnyčios vadovu susilaukė ir gerbėjų palaikymo - internete įkurtas „Ratzingerio fanų klubas“. Kuris, reiktų manyti, gana greitai taps ir tikru gerbėju klubu. Ir kaipgi galima būtų pamiršti marškinėlius su besišypsančio Josepho Ratzingerio nuotrauka ir užrašu „Dėk ant erezijos“. Tiesiog modernybės ir tradiciškumo susipynimas.
Juk tai yra būtent tai, ko siekė ir Vatikano II Susirinkimo dalyviai: išsaugoti tradiciją, tačiau pažvelgti į ją šiuolaikiškai. Tad, atrodytų, Bažnyčioje aušta tiesos metas. Arba liejasi tiesos lietus. Jau šiandien aišku, kad išrinkus Benediktą XVI Bažnyčia nesiims nuolaidžiauti saviems katalikams ir neleis atsisakyti per tūkstantmečius kauptos tradicijos. Ir moralinės normos tikrai nesikeis.
Tradicija ir modernybė. Jų sutaikinimas ir jų draugystės įkūnijimas. Išties nelengvas uždavinys, kurio, matyt, teks imtis Benediktui XVI. Ir nuolaidų kortelių, prie kurių taip priprato vartoti įgudusi ir sekuliari visuomenė, nebus.
Turbūt reiktų daryti išvadą, kad nemaža dalis katalikų turės iš naujo apsispręsti: išties būti katalikais ar neapsimetinėti bei sau ir kitiems pripažinti, kad nepriklausai bažnytinei bendruomenei. „Valymo“ ar „inkvizicijos“ tikrai nebus, bet apsispręsti gali tekti kiekvienam asmeniškai. Juolab kad Josephas Ratzingeris nevengė karštų ir aktyvių diskusijų su kitaip manančiais. Ir, reikia pasakyti, pastariesiems jos buvo tikrai ne lengviausios.
Vis dėlto, manyčiau, Katalikų Bažnyčiai ir visam pasauliui tai tik į naudą. Kuo daugiau aplink mus bus sąmoningų ir susipratusių žmonių - katalikų, liuteronų, stačiatikių, žydų, musulmonų, liberalų, konservatorių, socialistų, komunistų - tuo visiems bus geriau. O dabar belieka tik laukti ir stebėti, ar išties šios prognozės pasitvirtins. Ir kartu su Bažnyčia, naujuoju popiežiumi ir nebažnytinėmis grupėmis auginti supratimą bei sąmoningumą apie savąją tapatybę. Tik taip galėsime atviromis akimis žvelgti į dabartį ir ateitį.
