“Miglų migla! Viskas migla! Kokia nauda žmogui iš viso jo sunkaus triūso, kuriuo jis triūsia po saule?”, - norisi kartoti vienos iš Biblijos knygos, priskiriamos Saliamonui, žodžius. O jau buvau nusiteikęs paprasčiausiai pamiršti visas rinkimų peripetijas, vyriausybių formavimus, partijų ginčus ir visus kitus lietuviško pramogų parko atrakcionus.
Tačiau kiek netikėtas vienos visuomeninės katalikiškos jaunimo organizacijos prašymas jų leidžiamam žurnalui parašyti atsiliepimą apie ką tik įvykusius Seimo rinkimus paskatino dar kartą pamąstyti apie šių metų politines ir pilietines peripetijas.
Visų pirma teks tarti porą žodžių apie miglų miglą ir sunkų triūsą, apie kuriuos Biblijos ištraukoje kalba Saliamonas. Galbūt daugeliui skaitytojų daug artimesnis pasirodys ankstesnis Biblijos vertimas: “tuštybių tuštybė...”, tačiau šie žodžiai tradiciškai aiškinami kaip apibūdinantys žmogaus trapumą. Kiek vėliau jie praranda savo reikšmę ir imami aiškinti kaip žmogaus suvokimas apie dalykų laikinumą. Dar vėliau, - kaip nusivylimas ir žinojimas, kad kažkas yra, bet per miglą to “kažko” negali apčiuopti nei pamatyti. Na, su “sunkiu triūsu” lyg ir viskas turėtų būti aišku. Tačiau išties ne - Senajame Testamente šis hebrajiškas posakis vartojamas vergo darbui apibūdinti. Darbui, lydimam bausmės baimės ir kančios bei skausmo.
Kažką panašaus galima įžvelgti ir dabartiniame Lietuvos visuomeninių organizacijų gyvenime. Dirbama, tikrai dirbama. Tačiau tarsi per miglą, tarsi nešant sunkaus triūso naštą. Per pastarąją rinkimų kampaniją iš dalies politikų taip pat teko girdėti šiokių tokių kalbų apie vertybes. Atleiskite, mielieji, tačiau taip ir nesupratau apie kokias. Na, buvo dar kiek patikslinantys kalambūrai - “pilietinės visuomenės vertybės”, “šeimos (krikščioniškos, tradicinės) vertybės”, “antipopulistinės vertybės”. Nepykite, tačiau mokyklą įpusėjęs dar sovietinėje santvarkoje nelabai žinau, kas visa tai yra. Gal man normali, tradicinė šeima yra įmanoma kaip partnerystės ryšys ar tarp dviejų vienos lyties asmenų? O gal tarp n kartų susituokusių ir išsiskyrusių asmenų? Nelabai girdėjosi konkretesnių paaiškinimų. Migla.
Pripažinsiu - prieš keletą savaičių klausydamas debatus tarp kandidatų į JAV prezidento postą jaučiau šiokią tokią atgaivą, matydamas kaip jiedu bando “išlaviruoti” aiškindami savo nuostatas apie abortų uždraudimą. Ir kaip vienas kitam (o ir apžvalgininkai) vis prikaišiojo, kad oponentas pasakė ne visą tiesą apie savo poziciją šiuo klausimu. Arba prisimindamas žinias apie tai, kad per šią rinkimų kampaniją JAV kandidatų štabuose įsidarbino keliskart daugiau savanorių, nei būdavo ankstesnėse. Arba stebėdamas priešrinkimines peripetijas Ukrainoje, kur visuomeninės organizacijos tapo tokios svarbios, kad saugumo tarnyboms teko griebtis net išskirtinių priemonių - likus savaitei iki rinkimų sekmadienio suimti apie tūkstantį jaunimo organizacijų, palaikančių opozicijos kandidatą, narių.
Sakysite - čia Lietuva, o ten - kitokios tradicijos. Dėl JAV tikrai galiu sutikti. Šioje šalyje kai kurios gyventojų savanoriškumą ir įsitraukimą į visuomenei naudingą veiklą vykdytos kampanijos dažnai pristatomos kaip vadovėliniai sėkmingiausių viešųjų ryšių kampanijų pavyzdžiai. Per daugelį metų tai tikrai tapo įmanoma.
Tačiau šiokią tokią tradiciją ar bent jau jos regimybę turime ir Lietuvoje. Manau, vis dėlto nereikėtų pamiršti dar tik kiek daugiau nei prieš pusantrų metų Vilniaus aikštėse vykusių akcijų prieš bandymus nuversti policijos generalinį komisarą ir prieš partinius žaidimus Vilniaus savivaldybėje. Dar vos prieš metus prisiminkime ir kitas akcijas, vykusias Daukanto aikštėje. Tuomet buvo daug kalbama apie užgimstančią, bundančią pilietinę visuomenę. Tačiau jau dabar iš istorijos užmaršties pradeda kaltis ir įvairesnės žinios apie tuos renginius. Štai neseniai prie vieno iš minėtųjų mitingų organizavimo prisidėjęs jaunuolis jau kiek juokdamasis pasakojo, kiek jiems teko patirti baimės ir kaip įveikti nepilietiškumo sindromo klestėjimą Lietuvoje. Dar kelios dienos prieš mitingą buvo sutarta su kai kuriais intelektualų Lietuvoje korifėjais (ir “korifėjomis”) - nevengiančiais progos garsiai pakalbėti apie pilietinę visuomenę ir jos kūrimą - dėl jų dalyvavimo ir pasisakymų, tačiau išvakarėse visi sutikusieji paskambino ir atsiprašė: “O kas bus, jei mano remiama pusė nesulauks palaikymo ir turės nusileisti? Ne, negalėsiu ateiti, negalėsiu kalbėti”... Sambūrį išgelbėjo keli paskutinę akimirką išdrįsę ateiti kalbėtojai, nors su jais iš anksto ir nebuvo tartasi. Sunkus triūsas.
Na, sakysite, prieš referendumą dėl Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą visos visuomeninės organizacijos galėjo pasireikšti. Beveik tiesa. Visiškai nesigirdėjo euroskeptikų balso. Nebuvo jokio konstruktyvaus dialogo (ne riksmo) tarp pusių, kuriame būtų racionaliai svarstoma apie Lietuvos stojimo į ES naudą ir galimus pavojus bei praradimus. Ir išties keista, kad ką tik ES Konstitucinę sutartį pasirašę Lietuvos politikai skuba pareikšti, kad jokio dialogo visuomenei apie šią sutartį nereikia. Atleiskite, brangieji, - visa Europa apie tai diskutuoja. Tad kur mums skubėti - gal geriau pasvarstykime, ar tikrai ten viskas taip jau puiku? O gal ką dar galima keisti?
Taip pat keista, kad prieš referendumą dėl Lietuvos stojimo į ES rodyto visuomeninių organizacijų aktyvumo nebuvo ir per šiemet vykusius prezidento ar Seimo rinkimus. Atleiskite, suklydau - buvo. Štai vieno kandidato į prezidentus štabo (kuriame talkindavau laisvalaikiu) nuolatinis darbuotojas pasakojo, kad paskutinę savaitę prieš rinkimus pas jį atėjo vienos studentų organizacijos atstovai ir pareiškė: “Mes darome akciją - eisime į Vilniaus gatves skatinti žmones balsuoti. Duokite mums 5 ar 10 tūkstančių (ne šimtus!) litų - kiti kandidatai jau susimokėjo”. Neblogas pilietinis aktyvumas. Migla.
Gal kiek geresnis aktyvumo pavyzdys - to paties štabo iš vienos visuomeninės organizacijos, kovojančios už gyvybę, gauti klausimai kandidatui. Teko nemenkai paplušėti, kol buvo suderinti visi atsakymai į išties gana paprastus vertybinius klausimus. Ir išties buvo nemažai nerimo laukiant šių atsakymų viešo įvertinimo ir paskelbimo. Tiesa, spaudos konferencija šia tema buvo surengta, tačiau bent kokio platesnio atgarsio nesusilaukė. O ir mes visi lengviau atsidusome sužinoję, kad mūsų štabo atsakymai buvo vieninteliai - kiti kandidatai net nesivargino atsakinėti į vertybinius ir etinius klausimus... Sunkus triūsas.
Na, o jau apie pastaruosius rinkimus į Seimą, matyt, tektų visai patylėti. Be Pilietinių iniciatyvų centro organizuotos reklaminės kampanijos “Man ne dzin” ir pavienių, bet blankių studentijos iniciatyvų susitikti su politinių partijų atstovais ir padiskutuoti apie jų nuostatas studentijos atžvilgiu, daugiau nelabai ką galėčiau prisiminti. Tiesa, buvo dar toks projektukas su keliomis kaimo bendruomenėmis. Tačiau kuo jis ten baigėsi - nelabai galėčiau pasakyti. O ir (kiek žinau) partijoms gan sunkiai sekėsi surinkti savanorius į talką ar visuomeninių organizacijų narius į jiems skirtus renginius. Gal todėl viena iš partijų savo priešrinkiminėje instrukcijoje, skyriuje apie renginių finansavimą, nurodė: štabo nariai ir talkininkai (mokėti reikia daug, kad gerai dirbtų ir neišduotų). Apie Seimo rinkimų maratone partijų minėtas vertybes jau užsiminiau šio komentaro pradžioje, tad nebekartosiu. Tikrai sunkus triūsas.
Tad tarsi Lietuvoje nebėra ko diskutuoti, su kuo diskutuoti ir apie ką diskutuoti. Pavienės bendruomenės darbuojasi (ir ačiū Dievui, kad jų daugėja), įvairios konferencijos tarsi vyksta (vis šiokia tokia diskusijos forma), kai kurios jaunimo ir vyresniųjų grupės veikia (ir net labai puikiai veikia), - tad ko čia daugiau norėti? Vis dėlto drįsčiau tarti: migla.
Spėčiau, kad trūksta viešumo. Deja, dažna organizacija viešumą visiškai tapatina su politika. Ne, mes šio klausimo nekelsime, - čia jau politika. Galima pritarti. Tačiau tuomet ir krikščionybės paminėjimas Europos Konstitucijoje tampa politika. Ir dirbtinis apvaisinimas tampa politika. Ir savižudybės tampa politika. Ir eutanazija, abortų uždraudimas ar leidimas tampa politika. Religinių organizacijų išlaikomų bendrojo lavinimo mokyklų buvimas tampa politika. Mokymosi kokybė tampa politika. Ir dar daug kas taip gali tapti politika. Miglų migla?
Vis dėlto kur dingo tas pilietinis aktyvumas, tarsi vešėjęs prieš referendumą, išsiliejęs Vilniaus gatvėse ir skveruose? Nejau bus teisus “The Economist”, praėjusią savaitę iškėlęs klausimą, ar tikrai nepriklausomos yra Europos Komisijos (EK) mėgstamos pilietinės organizacijos, kurios yra smagiai sušelpiamos ES pinigais kiekvienąkart, kai tik EK reikia atsiklausti piliečių nuomonės ir būtent šios organizacijos ją pateikia? Pinigai baigėsi - nebeliko ir pilietinių iniciatyvų?
Gal tai ir nėra blogai. Politinės partijos, verslo ar kitos interesų grupės galėtų nuolat remti visuomenines organizacijas ar demokratinius institutus, tokius kaip Pilietinės visuomenės institutas ar Demokratinės politikos institutas (teneįsižeidžia kiti - jūsų tikrai yra daug, kad būtų galima visus paminėti). Tuomet šios visuomeninės grupės tikrai geriau dirbtų ir tikrai pasirūpintų, kad visai visuomenei aktualūs klausimai ir problemos įsitvirtintų viešajame diskurse ir diskusijose, o ne liktų vien tik mažos grupelės vidinėmis temomis. Tačiau to nesiimama, nes jaučiamas tikrasis pavojus: nuolat finansiškai remiamos grupės galėtų taip sustiprėti, kad jau joms pačioms tektų įrodinėti, kodėl vienas ar kitas pasirinkimas yra geras, o oponentų siūlomas - blogas ar bent jau blogesnis. Ir ne tik mums, bet ir visai Lietuvai. Tad kam tas galvos skausmas? Geriau jau nueiti pas vieną ar pas kitą, susimokėti, kiek reikia ir už ką reikia (ar bent jau draugiškai susitarti), ir nereikia čia jokių visuomenės diskusijų. Ir kam tos visuomeninės organizacijos išvis? Miglų migla ir sunkus triūsas.
Tad Lietuvoje viskas kaip visuomet. Štai kad ir antradienį Seimas po dviejų savaičių atidėliojimų ramiai sau priima rezoliuciją dėl referendumo ir rinkimų Baltarusijoje. Na, normalios pilietinės visuomenės šalyje koks nors piketėlis ar net įdomesnė akcija būtų tikrai įvykusi prieš šį balsavimą. Arba tą pačią dieną rengėjams sugrąžinamas tobulinti Partnerystės įstatymas, lyg ir dėl teisininkų pastabų (kiek teko nugirsti). Atleiskite, - bet kur diskusijos už ir prieš? Nejau Katalikų Bažnyčia ir gausus katalikiškų organizacijų būrys jau susitaikė su partneryste? Nepykite, tačiau tuo netikiu. Migla.
Na, galima pasiteisinti, kad koalicijų sudarymo kasdienybė buvo daug svarbesnė ir visa kita užgožė. Bet gal jei prieš rinkimus partijos būtų priverstos aiškiai išdėstyti ir apginti konkrečias savo vertybes (o ne “šiaip vertybes”) - po rinkimų tektų mažiau aiškintis, kas, su kuo ir kodėl galėtų sudaryti koalicijas. Pilietinės ir visuomeninės organizacijos galėtų priversti tai padaryti. Jei norėtų. Ir jei partijos ir verslininkai suprastų, kokios jos būtinos jų visų gyvybei palaikyti. Iki kitų rinkimų laiko tikrai yra, bet ne su kaupu.
O kol kas - viskas Lietuvoje po senovei. Šiandien sulaukiau vienos pažįstamos, gal tik prieš metus iš užsienių grįžusios į Lietuvą, laiško. Prieš grįždama ji nemažai darbavosi visuomeniniame užsienio valstybių sektoriuje prie labai rimtų projektų. Grįžo tikėdamasi aktyviai įsitraukti į visuomeninio sektoriaus darbą Lietuvoje. Tačiau jau greitai teko pereiti į privatų sektorių - gerais norais ir pažadais gyvas nebūsi. Ir šiandien ji parašė, kad jau ieškosi galimybių grįžti į visuomeninį sektoriuje užsienyje - Lietuvoje jai tapo nebemiela...
Tad ką gi. Matyt, šiandien ir vėl belieka kartu su Saliamonu kartoti: “Miglų migla! Viskas migla! Kokia nauda žmogui iš viso jo sunkaus triūso, kuriuo jis triūsia po saule?”...
P.S. Atleiskite, gerbiamieji, dar kartą man neišmanėliui, tačiau per pastarąją rinkimų kampaniją, deja, taip ir nesužinojau, kuo skiriasi socialdemokratų, liberalcentristų, konservatorių, socialliberalų ir kitų gerbtinų partijų idėjinės ir vertybinės nuostatos. Bet ar jų pačių aktyvūs nariai tai žino? Matyt, ir vėl - miglų migla...
