Manau, iki šiol vis dar nesuvokėme to, kas šiomis dienomis atsitiko. Vaizdai ir žinios iš Romos atrodo kažkiek fantasmagoriški. Amžinąjį miestą užplūdo gal net daugiau nei 4 milijonai žmonių. Sąmoningai nerašau tikinčiųjų - manau, kad net ne vienas tūkstantis tarp televizijos ekranuose šmėžuojančių veidų yra mažai ką bendra su tikėjimu turintys asmenys. Ir, matyt, belieka nurimti ir pasinerti į tylą bandant suvokti, kas gi išties įvyko.
Turbūt prieš kiek laiko Italijos dienraštyje pasirodžiusi ir vienos internetinės lietuviškos naujienų svetainės skaitytojams pristatyta diskusija, kurioje savo nuomones pareiškė „kataliku disidentu“ save vadinantis Hansas Kungas (Hansas Kiungas) iš Vokietijos ir katalikas žurnalistas Vittorio Messori (Vitorio Mesoris) iš Italijos, tampa nepaprastai aktuali, nes atsako į visus iškeltus klausimus. Tačiau šį kartą nesivelsiu į konkrečią diskusiją su nė vienu iš autorių, išdėstydamas argumentus ar kontrargumentus apie pateiktus priekaištus Jono Pauliaus II pontifikatui.
Ir ne vien todėl, kad man asmeniškai Hanso Kungo nusiskundimai apie Karolio Wojtylos pontifikatą atrodo esantys menkai pagrįsti arba bent jau kvestionuotini ir diskutuotini. Ir ne todėl, kad manyčiau, jog mažai kas Lietuvoje mąsto panašiai kaip šis prieštaringas vokietis. Ir visai ne todėl, kad manyčiau, jog diskusija (ypač argumentuota, o ne besišvaistanti abstrakčiais ir menkai popiežiaus vykdytos politikos faktais pagrįstais kaltinimais antidemokratiškumu, kokia nors diskriminacija ir senamadiškumu) apie joje iškeltus klausimus nėra reikalinga (bet ne tik) visų pirma pačiai Katalikų Bažnyčiai.
Nesileisiu į smulkmenas, nes čia jau minėti vaizdai iš Romos paneigia bet kokias kalbas apie nevykusį Jono Pauliaus II pontifikatą. Niekas nesugebės manęs įtikinti, kad visi tie milijonai į Romą šiomis dienomis suplūdo tam, kad pareikštų nepasitenkinimą Didžiuoju popiežiumi. Popiežiumi, kuris sugebėjo būti mažas ir taip tapti Didis. Nežinau, ar daug kam yra suvokiama, kas šiuo metu vyksta Italijos sostinės gatvėse. Galbūt tai gali suprasti tik tie, kurie bent kartą buvo susitikę panašiuose renginiuose su Jonu Pauliumi II jam dar gyvam esant. Tik tie, kas pamena ilgą ne vieno kilometro kelionę pėsčiomis karščiui kepinant iki negalėjimo. Tik tie, kas pamena „didžiulį miegamąjį“ po atviru dangumi ir tirtėjimą iš šalčio rytui brėkštant ir drėgnai rasai krintant tiesiog ant galvų. Išties linkėčiau bent kartą patirti tai, ką patyrė tie milijonai jaunuolių ir vyresnių asmenų, dalyvavusių anuose susitikimuose ir šią akimirką esančių Romos gatvėse.
Trečiadienį telefonu kalbėjau su vienu iš jų. Na ir kas, kad nėra nakvynės. Na ir kas, kad beveik negalima niekur pajudėti. Na ir kas, kad sunku įsigyti net maisto. Visa tai tampa nebesvarbu, kai žinai, jog tavo tikėjimas atvedė tave į tą vietą, kur ir dabar esi. Matydamas geraširdžius romiečius, atveriančius savo butų duris visiškai nepažįstamiems klajūnams iš viso pasaulio. Nes žinai: tiki tuo pačiu Dievu ir jo išganymo malone, kurią ir skelbė Žmogus, kuriam be labai jau retų išimčių lenkiasi visas pasaulis. Nes tai yra kelias, tiesa ir gyvenimas. Kelias, kuriuo šis Žmogus žengė. Kad parodytų pavyzdį visiems, neišskirdamas nė vieno. „Jūsų ieškojau, dabar jūs pas mane atėjote“. Taip, - nuėjai kelią, nužymėdamas gaires. Ir suteikei mums drąsos juo eiti. Todėl šiandien pas Tave ir atėjome. Apsirengdami marškinėlius su paskutiniais Tavo žodžiais, skirtais mums ir kiekvienam iš mūsų.
Tuo pačiu keliu, kuriuo kažkada ėjai ir Tu.
Kai Karolis Wojtyla 1978 metais buvo išrinktas popiežiumi, „The New York Times“ jį pavadino geopolitiniu popiežiumi. Iš Krokuvos atkeliavęs į Romą jis prabilo nauju balsu, kuris su kažkokia nežinoma jėga aidėjo visame pasaulyje ir net tamsiausiuose šio nelemto pasaulio užkulisiuose. Ir visų pirma pačiame didžiausiame „užkulisyje“ - visoje Centrinėje Europoje. Toje pačioje, apie amžiną įsitvirtinimą kurioje svajojo tas pats puikiai žinomas Kremlius. Iš esmės ne per daug pasikeitęs dar ir šiandien.
Matyt, neverta priminti, kad tuomet mūsų kaimynas Rytuose neįvertino jam kylančio egzistencinio pavojaus. Visai kaip ir mes, šiandien dar nesugebantys suprasti įvykusio ir vykstančio. Tuomet buvo remiamasi tarsi nesugriaunama Stalino logika: „O kiekgi divizijų turi popiežius?“ Šiandienos nesugriaunamai rinkos ir vartojimo logikai liks nesuprantamas ir nedidelės šių divizijų dalies susibūrimas Romoje. Tačiau mokytis juk galime visą gyvenimą. O kiek kitaip sakant: išmokti skaityti „laiko ženklus“ ir netgi juos atpažinti. Popiežius pažinojo imperiją. Tačiau imperija visiškai nepažinojo popiežiaus. Šiandien ji jo lygiai taip pat nepažįsta.
Dar 1980 metais prasiveržė „Solidarumo“ banga, privertusi subanguoti visą Lenkiją. Ir nuo tuomet Jonas Paulius II tapo nuolatiniu SSSR vandenų drumstėju. Iki pat bandymų jį pašalinti, kaip kad aiškėja iš išviešinamų „Stazi“ archyvų, samdomo žudiko rankomis. Tačiau popiežius iki pat paskutiniųjų, kentėdamas ir likdamas politiškai išmintingas, apie tai tylėjo. Tik prieš kiek daugiau nei mėnesį jis nutarė, kad atėjo laikas Atsiminti. Kad galėtume geriau suprasti savo tapatybę. Ir apie pasikėsinimą prabilo paskutinėje savo knygoje. O žudikas panoro atiduoti pagarbą šiam Didžiam Žmogui, kurį nužudyti buvo pasamdytas. Imperija nepažino popiežiaus.
Įsibėgėjus šios imperijos griūčiai Jono Pauliaus II akys nukrypo ne tik į Persijos įlanką, kurioje brendo karas. Jis sugebėjo pažvelgti ir į Vilnių, kur taip pat žuvo nekalti žmonės. Ir, matyt, tik iš jo lūpų Italijos žiniasklaida išgirdo, kad Jonas Paulius II yra susirūpinęs anais sausio įvykiais Vilniuje ir meldžiasi už nekaltus ten žūvančius žmones.
Tačiau net ir po to popiežiaus misija nebuvo baigta. Nes nebelikus antrojo pasaulio vis dar buvo trečiojo pasaulio šalys ir jų skurdas bei ne mažiau nuo konsumizmo ir hedonizmo skurstantis pirmasis pasaulis. Ir štai tuomet išvydome nepailstantį keliautoją popiežių, neaplenkiantį nė vieno žemyno ir nė vienos šalies. Lotynų Amerika, Ruanda, Kongas, Angola, Uganda, Kamerūnas, Kenija, Mozambikas, Nigerija...
Nepailstantis troškimas skleisti tikėjimą ar atnaujinti Bažnyčios veidą. Atsiprašymas už praeityje katalikų padarytas nuodėmes, už priešiškumą žydams, už inkviziciją, už hugenotų skerdynes, už Giordano Bruno sudeginimą, už Galilėjaus pasmerkimą, už bendradarbiavimą su Franko diktatūra Ispanijoje... Nė vienas popiežius iki jo neatliko tokios viešos išpažinties už daugelį kitų ir daug anksčiau gyvenusiųjų nuodėmes. Nors reikia pripažinti, kad nuotolį tarp katalikų ir protestantų bei ortodoksų pavyko sumažinti tik iš dalies.
Bet kuriuo atveju Jono Pauliaus II pontifikatas žymi ištisą epochą ir bus pakankamai didelėmis raidėmis įrašytas į viso pasaulio XX amžiaus, paženklinto nacizmu bei stalinizmu, staigiu demografiniu sprogimu ir vis aktyvesniu migravimu, istoriją. Ir net negalima pamiršti jo nuopelnų mezgant dialogą tarp skirtingų religijų ir taip siekiant pasaulinės taikos. Bei to, kad šį geopolitinį popiežių Joną Paulių II pirmą sykį regėjome viso pasaulio televizorių ekranuose. Kuriuose jis buvo ne tik vienas iš daugelio statistų ar lyderių. Jonas Paulius II tapo šio pasaulio pagrindiniu veikėju. Ir grąžino Bažnyčią į pasaulį, bet nepamiršo, kad ji kilusi ne iš šio pasaulio.
Matyt, todėl pasaulis jam galėjo nusilenkti. Ir šiandien lenkiasi suprasdamas, kas gi išties įvyko. Gal pabandykime suprasti tai ir mes?
