Turbūt daugelis sutiktų, kad Respublikos Prezidento Rolando Pakso apkalta užsitęsė per ilgai. Artėjame prie ribos, kai žmonėms bus ne tiek svarbu, kaip ji baigsis. Bus svarbiausia, kad baigtųsi kuo greičiau.
Prasidėjusiame Prezidento skandale socialdemokratų partija ir mūsų frakcija Seime užėmė išmintingą ir vienintelę galimą teisinėje valstybėje poziciją. Mes nepuolėme nei kaltinti, nei ginti Prezidento Rolando Pakso. Lygiai kaip ir nepuolėme, ir negynėme specialiųjų tarnybų, neteisėtais būdais surinkusių svarbią informaciją. Ir Lietuvos socialdemokratų lyderis Algirdas Brazauskas, ir kiti išmintingi mūsų partijos politikai labai aiškiai apibrėžė, kad socialdemokratai nori, jog nešališkai ir objektyviai būtų išsiaiškinta tiesa. Nori, kad būtų laikomasi nekaltumo prezumpcijos ir kitų teisinės valstybės principų. Todėl dalyvavome inicijuojant Respublikos Prezidento apkaltos procesą. Mums šios iniciatyvos prasmė buvo išsiaiškinti tiesą. Nei žiniasklaidoje, nei politiniuose debatuose stengėmės nereikšti savo išankstinių vertinimų…
Deja, apkaltos procedūra labai užsitęsė. Socialdemokratams teko patirti didelį žiniasklaidos, politinių partnerių ir kitų politinių partijų spaudimą. Buvo reikalaujama ir tebereikalaujama, kuo greičiau suformuluoti savo būsimą politinę poziciją. Atsidūrėme kaip tarp kūjo ir priekalo. Viena vertus, žiniasklaida ir politiniai partneriai reikalauja pasakyti, kaip socialdemokratai balsuos dėl Prezidento pašalinimo iš pareigų. Antra vertus, teisinės valstybės principų laikymasis reikalauja sprendimą priimti tik užbaigiant visą apkaltos procedūrą. Kol kas mes išgirdome tik kaltintojų poziciją, nežinome, ką pasakys gynėjai ir pats asmuo, kuriam taikoma apkalta. Taigi išklausėme tik vieną pusę. Be to, teisinėje valstybėje teisingumas nėra vykdomas pagal politinės partijos nurodymus (konservatorių partijos neeilinio suvažiavimo sprendimai, iš anksto pasmerkę Prezidentą Rolandą Paksą, tik parodė konservatorių nesubrendimą veikti demokratijos sąlygomis). Tokio spaudimo neatlaikė ir kai kurie mūsų aktyvistai. Neatsiklausus frakcijos nuomonės, pradėta aiškinti, kaip mes balsuosime. Galbūt tai silpnumas, o gal noras individuliai užsidirbti reitingo balų. Žinoma, tai pakenkė ne tik teisingumo įgyvendinimo procesui, bet ir socialdemokratų kaip solidžios, demokratijos principams ištikimos partijos įvaizdžiui.
Kadangi atrodo, jog ši nesibaigianti Prezidento apkalta nebus paskutinė (jau kyla iniciatyvos dėl apkaltos Seimo nariams Vytautui Šustauskui ir Artūrui Paulauskui), būtų pravartu panagrinėti, kokios buvo padarytos klaidos. Nors pirmaisiais smuikais šiuo atveju grojo konservatoriai, liberalai ir socialliberalai, mes kaip Seimo daugumos partija negalime nematyti parlamento darbo nesklandumų.
Prarastas laikas
Kaip pamenate, kaltinimai Respublikos Prezidentui Rolandui Paksui viešai pasirodė dar praeitų metų spalio pabaigoje, o iniciatorių teikimas dėl apkaltos buvo įteiktas tik gruodžio 18 dieną. Apkalta Seime buvo pradėta tik šių metų vasario 22 dieną. Kur praradome keturis mėnesius brangaus laiko? Pirma, buvo sudaryta vadinamoji Aloyzo Sakalo komisija (Seimo laikinoji tyrimo komisija dėl galimų grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui). Nors jos veikla suteikė daug įdomių žinių ir nemažai emocijų, tačiau apkaltos aspektu neturėjo jokios teisinės reikšmės. Seimas galėjo iš karto sudaryti tyrimo komisiją pagal apkaltos procedūrą. Antroji komisija (Seimo specialioji tyrimo komisija Respublikos Prezidentui Rolandui Paksui pateiktų kaltinimų pagrįstumui ir rimtumui ištirti bei išvadai dėl siūlymo pradėti apkaltos procesą parengti), turėjo išnagrinėti tuos pačius įrodymus, apklausti tuos pačius liudytojus ir t.t. Taigi pirmosios komisijos darbas ir išvados apkaltos procedūrų prasme tiesioginės reikšmės neturėjo. Buvo sugaištas brangus laikas.
Nemažiau laiko buvo sugaišta ir neapgalvotai pateikus Seimo kreipimąsi į Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos suteikimo Jurijui Borisovui. Tuomet Seimas paprašė Konstitucinio Teismo išnagrinėti, ar atitinkamas Respublikos Prezidento dekretas neprieštarauja Konstitucijai. Tačiau nepaprašė Konstitucinio Teismo išvados, ar Respublikos Prezidento šias veiksmais šiurkščiai pažeidė Konstituciją arba sulaužė priesaiką. Apkaltos teisiniu aspektu tai nėra tapatu. Tai, kad Prezidento dekretas neatitinka Konstitucijos nuostatų, dar nereiškia, jog Prezidentas šiurkščiai pažeidė Konstituciją (taip pasisakė ir Konstitucinis Teismas). Todėl dabar Seimas dėl išvados kreipėsi į Konstitucinį Teismą antrą kartą. Taip buvo ne tik užvilkinta apkaltos procedūra, bet ir Konstitucinis Teismas priverstas pakartoti iš esmės tų pačių faktų nagrinėjimą.
Prarasti kaltinimai
Daug paprastesnis ir trumpesnis būtų buvęs apkaltos procesas, jeigu jo iniciatoriai būtų sugebėję iš visos krūvos išskirti vieną svarbiausią kaltinimą ir jį nagrinėti. Tuomet ir Seime nebūtų reikėję septynias valandas klausytis išvados, ir Konstituciniam Teismui skaityti tūkstančius lapų kaltinimo medžiagos, ir kitos apkaltos procedūros Seime dalys ne taip ilgai užtruktų. Susidaro įspūdis, kad apkaltos iniciatoriai konservatoriai ir liberalai tiesiog nesugebėjo pasverti kaltinimų sunkumo, todėl surašė viską, ką tik surado benagrinėdami šią problemą. Nežinau, ar buvo galvota, kad tokia kaltinimų gausa tiesiog priblokš visus Seimo narius ir skeptiškai apkaltą vertinančius piliečius. Šiaip ar taip, netgi Seimo nariams, kurie turės priimti sprendimą, nebus lengva išanalizuoti tokios didžiulės apimties kaltinamąją medžiagą. Tai ką jau kalbėti apie kitais rūpesčiais gyvenančius piliečius.
Prisiminkime, kokie kaltinimai Respublikos Prezidentui Rolandui Paksui nuskambėjo praėjusių metų pabaigoje. Pirma, nusikalstamų struktūrų įtaka. Antra, ryšiai su Rusijos specialiosiomis tarnybomis. Trečia ir svarbiausia, Prezidentas buvo ir yra pažeidžiamas, o tai sudaro grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Būta ir daugiau, tačiau ne tokių skambių kaltinimų. Suprantama, kad tokią mūsų žiniasklaidos išplatintą žinią tuoj pat pasigavo užsienio spauda ir kitos visuomenės informavimo priemonės. Kilo didžiulis skandalas dėl padėties valstybėje, kuri tampa NATO ir Europos Sąjungos nare. Iš tiesų jeigu mes patikėtume, kad kokios nors valstybės vadovas remia tarptautinį terorizmą, bendradarbiauja su mafija ir kaimyninės valstybės specialiosiomis tarnybomis, iš tiesų susirūpintume tokios valstybės saugumu. Panašius kaltinimus Prezidentui inkriminavo ne tik spauda, televizija, bet ir Seimo komisija. Tuomet atrodė, kad apkaltos baigtis nuspręsta. Tačiau kaip buvo prarastas laikas, taip buvo prarasti ir kai kurie kaltinimai. Antroji Seimo komisija, tyrusi kaltinimų pagrįstumą ir rimtumą, nenustatė ne tik Respublikos Prezidento ryšių su nusikalstamomis struktūromis, nė su Rusijos specialiosiomis tarnybomis, bet ir su tuo susijusios grėsmės nacionaliniam saugumui. Sušvelnėjus kaltinimams, susvyravo ir apkaltos baigtis.
Prarastas pasitikėjimas
Užsitęsęs konfliktas tarp Respublikos Prezidento ir Seimo sumenkino žmonių pasitikėjimą valdžios institucijomis. Visuomenės apklausos rodo, kad nukentėjo ne tik Prezidento Rolando Pakso reitingas, bet ir žmonių pasitikėjimas Respublikos Prezidento institucija apskritai. Nors Seimas užėmė aktyvų vaidmenį, tačiau taip pat iš esmės nepakėlė savo autoriteto. Mums nerimą kelia ir tai, kad labai sumažėjo mūsų partnerių socialliberalų ir jų lyderio reitingas. Šiame apkaltos fone susidarė puiki terpė naujoms, populistinėms partijoms. Po Lietuvą jau važinėja naujasis Uspaskichas. Aukso kalnus ir midaus upes žada. Nusivylę žmonės klauso, klauso ir viliasi geresnės valdžios. Taigi apkaltos procesas ir tradicinių partijų prarastas pasitikėjimas gali turėti rimtų padarinių artėjančiuose Europos parlamento, Seimo, o galbūt ir trečiuose rinkimuose.
Suprasdami, kad apkalta turi tam tikras teisines priežastis, neturėtume pamiršti ir politinių prielaidų. Be politinio fono susidarytume nepilną vaizdą. Ką gi atspindi prezidentinis skandalas politiniu aspektu? Pirmiausia dešiniųjų politinių partijų arba, kaip buvo deklaruojama, "naujosios politikos” krizę. Puikiai prisimename, kai dirbtinai sulipdytas "naujosios politikos" blokas nė metų neišsilaikė valdžioje. Ir dabar apkaltos procese pagrindiniai herojai konservatorių bei liberalų atstovai, vadinamosios “naujosios politikos” lyderiai. O nesutarimų (netgi karo) priežastys ne kokie nors ideologiniai ar moraliniai skirtumai. Priežastys - paprasti, žemiški ir savanaudiški interesai. Paprastų žmonių problemos ir poreikiai jiems nė motais. Gaila, kad paskui "naujosios politikos" atstovus patraukė ir kai kurie socialdemokratai. Per keturiolika metų jau galėjome įsitikinti, kad konservatoriai ir kiti dešinieji geru keliu nenuves.
Praradome laiko, kai kuriuos kaltinimus, dalį žmonių pasitikėjimo. Mokykimės iš klaidų ir nepraraskime tiesos.
"Omni laiko" redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autorių pareikštomis mintimis.
