Malonu, kad žinomas politologas Lauras Bielinis susirūpino LSDP vidaus problemomis (http://www.omni.lt/index.php?base/z_109650). Iš tiesų nuo padėties valdančioje partijoje tam tikra dalimi priklauso ir valstybės gyvenimas. Su šiuo politologu visuomet įdomu polemizuoti, kadangi jis remiasi gilia analize ir originaliomis išvadomis. Be to, labai patyręs, tikras rinkimų technologijų vilkas, netgi apie tai knygelę parašęs.
Deja, pamąstymuose apie LSDP vidaus problemas netikėtai pateikia paviršutinišką schemą apie liūdną kairiųjų ateitį Lietuvoje. Išeitys, anot jo, tik dvi: arba LSDP sugrius (gali suskilti), arba pargrius (gali pralaimėti kitus Seimo rinkimus). Taigi bet kuriuo atveju kairieji yra pasmerkti. Panagrinėkime įdomiausius “juodojo pranašo” argumentus.
Sakoma, kad dabartinė LSDP yra tarsi dviejų vidinių partijų kovos laukas. Įdomus požiūris, gaila, gerokai nutolęs nuo realybės. Iš tiesų kaip kiekvienoje demokratiškoje partijoje netrūksta diskusijų, nevengiama ir viešai pasakyti skirtingas nuomones. Priešingai, LSDP diskusijos inicijuojamos ir skatinamos, nes ginčuose gimsta tiesa. Būtent demokratinėmis diskusijomis yra stipri LSDP, kaip ir kitos tradicinės europinės partijos. Silpnesnėms partijoms tai būtų per daug sudėtinga ir per didelė prabanga. Jeigu ir užverda kokios nors aistros liberalų ar socialliberalų stovyklose, nuo rėmėjų ir rinkėjų tai slepiama po septyniais užraktais. O išlenda į viešumą jau kaip skilimas.
Argi galima dar kalbėti apie kokią dviejų pusių priešpriešą LSDP, kai į partiją atėjo beveik ketvirtadalis naujų narių, nebuvusių jokiose partijose. Be to, ir diskusijos vyksta ne pagal partijos narių kilmę. Skiriasi tam tikri požiūriai į valstybės problemų sprendimą ar į rinkimų taktikos dalykus. Diskusijos - tarp šiuolaikiško socialdemokratinio požiūrio ir praėjusio šimtmečio kairiųjų dogmų. Beje, tos diskusijos analogiškos ieškojimams vokiečių, skandinavų ar britų partijose. Tai parodo, kad LSDP yra nesustabarėjęs, gyvas, besivystantis organizmas. Ir tai ypač svarbu integruojantis į Europos Sąjungą, kuri pati keičiasi susijungusi su naujais nariais.
Politologas Lauras Bielinis perspėja mus “dėl atotrūkio tarp centro bei periferijos” ir artėjančios “lyderio krizės”. Vėlgi turėtume padėkoti už per ankstyvą susirūpinimą. Ne vienas analitikas yra pažymėjęs, kad LSDP turi bene geriausias partines struktūras visoje Lietuvoje. Mūsų partijos Statutas ir veiklos praktika akivaizdžiai demonstruoja visavertį demokratinį politinį gyvenimą (kitaip nei konservatorių bei kitų dešiniųjų partijose, kuriose įtvirtintas “demokratinis centralizmas” ir lyderio diktatas). Aktyvūs, gausūs miestų bei rajonų LSDP skyriai turi lemiamą įtaką priimant strateginius sprendimus.
O jeigu kalbame apie “perėjimą iš periferijos į centrą”, remkimės faktais. Štai Socialdemokratinės koalicijos frakcijoje net 30 Seimo narių į parlamentą atvyko iš įvairiausių Lietuvos miestų bei miestelių. O antroje pagal dydį Liberalų ir centro frakcijoje ne sostinės gyventojų tik 10. Akivaizdus LSDP pranašumas prieš kitas parlamentines partijas.
Tikra tiesa, kad socialdemokratų lyderis Algirdas Brazauskas turi didžiulį autoritetą partijoje ir visuomenėje. Tačiau visiems žinoma šio politiko tolerancija, nenoras primesti savo valią, pagarba daugumos sprendimams. Mūsų manymu, tai viena iš pagrindinių ilgalaikės politinės sėkmės priežasčių. Be abejo, kada nors iškils naujo socialdemokratų lyderio klausimas. Analogiškas problemas jau sprendė konservatoriai, krikdemai, nuolat lyderius keičia liberalai. Kitaip nei dešiniosiose partijose, LSDP vidinė demokratija garantuoja sklandų panašių problemų sprendimą. Partijoje jau dabar daug patyrusių politikų, praėjusių parlamento, vyriausybės, savivaldybių mokyklas. Aišku, kai lyderis yra ryški istorinė asmenybė, jo pasikeitimas visuomet yra gerokai sudėtingesnė problema. Ar britų konservatoriai be problemų pakeitė Margaret Thatcher?
Jeigu norima analizuoti tikrąsias vidines valdančiosios daugumos problemas, negalima nepastebėti atšalimo politinių partnerių santykiuose. Tik prieš trejetą mėnesių socialliberalų lyderis Artūras Paulauskas socialdemokratų suvažiavime išdėstė troškimus jungtis į vieną partiją. Tačiau po apgavystės Vilniaus miesto savivaldybės taryboje, jungimosi skeptikų gretos pačioje LSDP gerokai išaugo. Politologai galbūt jau pagrįstai nagrinėja, kokius padarinius valstybės valdymui galėtų turėti vieno iš valdančiosios daugumos partnerio neatsakingi veiksmai.
Socialdemokratai, suprasdami ypatingą šio laikmečio politinę svarbą, neskuba šią situaciją vertinti neigiamai ar imtis kokių demaršų. Ministro pirmininko Algirdo Brazausko pastangų dėka Vyriausybė, nepaisant partinių nesusipratimų, išlieka stabili, dirba darniai. Tačiau vis ryškėjantis socialliberalų ir liberalų flirtas tik dar labiau sustiprina įvairiausius gandus. Seime vis garsiau kalbama apie galimybes formuoti naują daugumą, keisti parlamento vadovybę.
Atrodo, kad Naujoji sąjunga atsidūrė kryžkelėje prieš būsimus Seimo rinkimus. Jų strategų ir pasamdytų politologų manymu, jeigu pasuks į dešinę, atsikratys valdžios atsakomybės ir taps jaunesniuoju liberalų broliu. Jeigu pasuks į kairę, praras politinę iniciatyvą ir liks socialdemokratų šešėlyje.
Nesutiktume su p. Lauro Bielinio mintimi, kad socialdemokratai į sąjungininkus žiūri kaip į nelygiaverčius. Ir dabar socialliberalai turi daugiau aukštų pareigų valdžioje, nei jiems proporcingai priklausytų. Tačiau tikras politinis paritetas galimas tik tarp lygiaverčių partnerių. Politinės partijos vertę nustato rinkėjai. Socialdemokratai laikosi šios politinės logikos ir nepainioja partnerių lygiateisiškumo su lygiavertiškumu.
Esame kaltinami ir pragmatizmu, pereinančiu į “šaltą cinizmą”, kadangi nevengiame bendradarbiauti su kitomis įtakingomis politinėmis partijomis. Beje, to nedraudžia ir bendro darbo su socialliberalais susitarimas. Kaip žinote, šiandien mes nesame sudarę koalicijos su socialliberalais valstybės mastu, tokiais glaudžiais saitais nesame saistomi. Iš bendros koalicijos Vilniaus miesto savivaldybės taryboje socialliberalai pasitraukė patys. Todėl įvertindami partnerių nepatikimumą, manome, kad būtų neteisinga ir neatsakinga užsisklęsti valdančiosios daugumos ribose.
Antra vertus, jeigu palygintume socialliberalų ir liberalų demokratų partijas, jos iš pirmo žvilgsnio labai panašios. Abi jaunos, vieno lyderio partijos, dėl vienokių ar kitokių priežasčių susikūrusios prieš prezidento rinkimus. Skirtumas tas, kad liberalų demokratų dar neišpuikino buvimas valdžioje, jų įvaizdžio dar nesubjaurojo politinės išdavystės. Todėl šiandien sunku pasakyti, kurios iš šių partijų laukia šviesesnė ateitis.
Sveikas politinis pragmatizmas neturi nieko bendra su cinizmu. Šiuo atsakingu laikotarpiu labai svarbus visų valdžios institucijų darnus darbas ir susikalbėjimas. Turėtume vertinti matydami, kaip sėkmingai ministras pirmininkas Algirdas Brazauskas ir apskritai Vyriausybė dirba bendrai su Lietuvos Respublikos prezidentu Rolandu Paksu.
Kad ir kaip kas to nenorėtų pripažinti, šiame lemiamame integracijos laikotarpyje valstybės ir Lietuvos žmonių interesas akivaizdus. Būtina išsaugoti stabilumą: stabilią Vyriausybę, gerus Respublikos prezidento ir Vyriausybės santykius, turėti labai atsakingą Seimo daugumą, užbaigti eurointegracinių įstatymų priėmimą, parinkti bei parengti pareigūnus sėkmingam darbui Briuselyje ir t.t. Darbai svarbūs, sudėtingi, verti sutelktų ir daugumos, ir opozicijos veiksmų.
Tuo požiūriu politologo Lauro Bielinio susirūpinimas LSDP perspektyvomis (jeigu jis yra tikras ir nuoširdus) yra sveikintinas, liudijantis apie valstybinį mąstymą.
