Trečiadienį sukako 106 metai, kai gimė žymus Lietuvos ir išeivijos visuomenės bei politikos veikėjas Juozas Ambrazevičius-Brazaitis. Ši asmenybė dažniausiai prisimenama todėl, kad nacių okupacijos pradžioje ėjo šešias savaites veikusios Lietuvos Laikinosios Vyriausybės vadovo pareigas. Apie kitus šio iškilaus žmogaus biografijos faktus kalbama gerokai mažiau.
"Likau gyvenimo paraštėje", - kartą pasiskundė J.Ambrazevičius-Brazaitis. Galbūt šie žodžiai išreiškė tik akimirkos nuotaiką: ar maža kas gali išsprūsti žmogui, prieš dešimtmečius praradusiam tėvynę, netekusiam šeimos, nusivylusiam likimo draugų tarpusavio rietenomis, o galiausiai patekusiam į jį priglaudusios valstybės valdžios nemalonę. Tačiau ar neliko "gyvenimo paraštėse" visas katalikiškas išeivijos sparnas - ateitininkai, Lietuvių fronto bičiuliai, kurie net beviltiškiausiomis aplinkybėmis nenutraukė kovos už Lietuvos laisvę ir nesusitepė bendradarbiavimu su okupacine valdžia?
Kita vertus, šis neabejotinai iškilus, bet šiandien daugelio primirštas antisovietinės ir antinacinės rezistencijos ideologas, politikas ir visuomenės veikėjas visu savo gyvenimu demonstravo nenorą būti dėmesio centre. Jis nesitapatino su jokiomis ideologijomis ar politinėmis srovėmis, sunkiausiais mūsų valstybei laikais tyliai, bet nuosekliai gynė požiūrį, kuriam, regis, nebuvo pribrendę nei autokratai, nei liberalai, nei daugelis artimiausių jo pažiūroms katalikiškos pakraipos politikų. Galbūt todėl per visą gyvenimą šis rezistentas turėjo tik keliolika tikrų bendražygių. Galbūt todėl jau Amerikoje parašytoje knygoje, analizuojančioje prieškario pastangas demokratizuoti Lietuvos valstybę, pasakojančioje apie antisovietinę bei antinacinę rezistenciją bei Lietuvos bylą užjūryje, buvęs Lietuvos Laikinosios Vyriausybės vadovas beveik nekalba apie save. Jei atsiliepimu apie save ir visų laikų rezistentus nelaikysime šios knygos pavadinimo - "Vienų vieni".
Vienuolynas prieglobsčiu netapo
Atrodo, kad vienų vienas J.Ambrazevičius jautėsi nuo pat vaikystės: pasak vienmečių, jau tuomet jis buvęs uždaro būdo ir nemėgdavęs pasakoti nei apie save, nei apie savo gyvenimą. Galbūt todėl apie jo šeimą ir kelią į savarankišką gyvenimą žinoma ne tiek jau daug.
Gimė J.Ambrazevičius 1903 metų gruodžio 9 dieną Marijampolės apskrities Trakiškių kaime, ūkininkų šeimoje. Išleisti sūnų į kunigus ir taip užtikrinti jam neblogą gyvenimą, o sau - aprūpintą senatvę, tuomet svajojo daugelis kaimo žmonių. Tačiau Juozo atvejis buvo ypatingas net tiems laikams: 1922 metais baigęs Marijampolės gimnaziją jis įstoja į Marijonų ordino noviciatą ir tuo pat metu pradeda teologijos studijas Kauno universitete. Atrodo, kad uždaras ir nekalbus jaunuolis nedvejodamas pasirinko vienuolystę. Tačiau po metų pirmųjų vienuolio įžadų jis taip ir neduoda. Maža to, studijas Teologijos fakultete jis iškeičia į literatūros mokslus.
Studijų metais J.Ambrazevičius niekuo neišsiskiria iš kitų. Priešingai - mažakalbis, kiek grebluojantis studentas, regis, pats stengiasi likti nuošalyje ne tik nuo didesnių susibūrimų, bet ir nuo kambario draugo - būsimo žymaus menotyrininko ir literatūros kritiko Jono Griniaus. Šis vėliau prisimins per visus drauge išgyventus metus taip nieko ir nesužinojęs nei apie bičiulio tėvus, nei apie brolius ar seseris, nei apie tai, kodėl jis negauna ne tik stipendijos, bet ir jokios materialinės paramos iš namiškių. Mums šiandien belieka tik spėlioti, ar Juozo santykius su šeima galėjo atšaldyti atsisakymas rinktis vienuolio abitą, ar tokiam tėvų elgesiui su sūnumi buvo kitų priežasčių.
Šiaip ar taip, J.Ambrazevičius gyvenimui turėjo užsidirbti pats. Laimei, sunkiai besiverčiančiam studentui labai padėjo buvęs Marijampolės gimnazijos direktorius Kazimieras Jokantas, tuo metu vadovavęs oficiozui "Lietuva". Jis parūpino J.Ambrazevičiui redaktoriaus vietą, dienraštyje buvo spausdinami ir Kiečio slapyvardžiu pasirašyti jo straipsniai. Turbūt krikdemų partijai priklausančiam vyriausiajam redaktoriui tiko buvusio mokinio pažiūros: šis ne tik priklausė katalikiškai ateitininkų organizacijai, bet ir pasižymėjo ypatingu pamaldumu: beveik nebuvo dienos, kuri neprasidėtų jo malda Marijonų bažnytėlėje Laisvės alėjos gale. Dviejų vyrų keliai neišsiskyrė ir vėliau. Netekęs darbo oficioze ir perėjęs direktoriauti į "Aušros" gimnaziją, K.Jokantas pasikvietė ten dirbti ir J.Ambrazevičių.
Atrodė, kad tylaus, kruopštaus studento ir jauno mokytojo laukia nebloga akademinė karjera. Baigęs universitetą Juozas kurį laiką mokytojauja "Aušros" gimnazijoje, o 1931 metais išvyksta tobulintis į Boną. Per studijoms skirtus vienus metus jis nežinia kodėl taip ir nespėja parengti daktaro disertacijos, tad grįžęs į Lietuvą toliau mokytojauja ir rengia literatūros vadovėlius, o nuo 1934 metų dėsto ir Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos ir filosofijos fakultete. Tačiau mokslinė karjera stringa: neparengęs ir neapsigynęs disertacijos J.Ambrazevičius tegali tenkintis ne itin prestižine ir prastai mokama neetatinio lektoriaus vieta. Nieko nepadėjo ir 1936 metais parašyta knyga apie Vaižgantą - Švietimo ministerija nesutiko įskaityti jos kaip daktaro laipsnio verto darbo, paaiškinusi, kad tokia išimtis taikytina nebent garbaus amžiaus sulaukusiam žmogui. Beveik tuo pačiu metu Lietuvoje pradeda klostytis įvykiai, po kelerių metų radikaliai pakeisiantys literatūros mokslininko gyvenimą ir pastūmėsiantys jį į veiklą, apie kurią anksčiau jis nė negalvojo.
Lemtingas pasirinkimas
Pirmieji tokių permainų ženklai pasirodė jau 1936 metais. Tautininkų valdžia ima vis labiau spausti, o galiausiai ir uždarinėti visas jiems oponuojančias politines partijas, draugijas ir visuomenines organizacijas. Ypač aštrėja valdančiųjų konfrontacija su buvusiais sąjungininkais krikdemais. Tuo metu grupė jaunų inteligentų, daugiausia ateitininkų, tarp kurių buvo ir J.Ambrazevičius, Pranas Dielininkaitis, Ignas Skrupskelis, Antanas Maceina, susibūrusių apie naują modernų dienraštį "XX amžius", plėtodami savo profesorių kun. Pranciškaus Petro Bučio, Stasio Šalkauskio, Kazio Pakšto, kan. Fabijono Kemėšio idėjas, sumano pasiūlyti visuomenei naują valstybės koncepciją, netelpančią nei į liberalios, nei į autoritarinės ideologijos rėmus. Sunku pasakyti, ar daug kas iki galo suprato būdą, kuriuo koncepcijos autoriai skiria natūralų prieštaravimą tarp individo ir visuomenės, atskiriant individualybę nuo asmens ir būtent pastarojo, kaip dvasios sričiai priskiriamo subjekto labui pajungiant valstybės gyvenimą, individui paliekant pareigą paklusti tos pačios valstybės tvarkai. Tačiau tai, kad jaunųjų katalikų intelektualų deklaracija siūlė demokratijos sąvoką taikyti ne vien politiniam valstybės gyvenimui, bet ir kitoms sritims, suprato visi. Nėra abejonės, kad tokios "pilnutinės demokratijos" idėjos tuomet buvo pasmerktos būti nepopuliarios. Autoritarinėje Lietuvoje ir vis labiau į "tvirtos rankos" gniaužtus spaudžiamoje nemažoje Europos dalyje siūlyti, tarkime, kultūrinę demokratiją, kurioje kiekvienam būtų sudarytos sąlygos gyventi ir auklėti vaikus pagal savo pasaulėžiūrą ir įsitikinimus, buvo nepriimtinos daug kam. To nenorėjo girdėti nei tautininkai, piršę krašto gyventojams ideologinę vienybę ir paklusnumu virstantį "susiklausymą", nei liberalai, apskritai nieko nenorėję girdėti apie valstybės idėją, nei daugelis katalikiškos ideologijos atstovų, nesupratusių, kodėl dauguma negali primesti savo įsitikinimų mažumai.
Šiaip ar taip, 1936 metais jaunųjų Lietuvos intelektualų žurnale "Naujoji Romuva" paskelbta deklaracija "Į organiškos valstybės kūrybą" sukėlė bent porą metų netilusias diskusijas apie naują valstybės sandarą ir pademonstravo, kad nepaisant atkakliai diegiamo "vadizmo" bei monolitinės ideologijos šalyje ima kaltis pilietinės visuomenės daigai. Maža to, po 1940-aisiais Lietuvą ištiksiančios katastrofos, klijuoti jos valstybingumo skeveldras pirmieji imsis ne "vienybės ir susiklausymo" šaukliai, o būtent pliuralistinę visuomenę propagavę intelektualai, ligi tol neturėję nieko bendra su politika. Tarp šių žmonių buvo ir J.Ambrazevičius, kuriam netrukus bus lemta trumpam atsidurti pačiose politikos viršūnėse.
Sovietinė represijų mašina J.Ambrazevičiaus nepalietė, nors nemažai žymių visuomenės veikėjų buvo suimti ir išvežti jau pirmaisiais okupacijos mėnesiais. Nepateko jis ir į tremiamų mokytojų sąrašus. Galbūt taip nutiko todėl, kad ateitininkų veikėjas nebuvo plačiai žinomas viešumoje. O gal jo eilė būtų atėjusi vėliau, jei ne prasidėjęs SSRS ir Vokietijos karas.
O kad šis karas kils, daug kas Lietuvoje neabejojo ir netgi to laukė. Rengėsi jam ir kai kurie Lietuvos kariuomenės karininkai, palikti tarnauti dabar jau sovietinės kariuomenės daliniuose. Vienas jų - majoras Vytautas Bulvičius Vilniuje įkūrė pogrindinį centrą, turėjusį ieškoti ryšių su kitais galimo pasipriešinimo sovietams židiniais. Rengėsi karo pradžiai ir spėję į Vokietiją pasitraukti lietuviai, kuriems vadovauti ėmėsi buvęs Lietuvos pasiuntinys Berlyne Kazys Škirpa.
Vilniuje, Kaune ir Berlyne veikę pogrindininkai, susivieniję į vadinamąjį Lietuvos aktyvistų frontą (LAF), ketino paimti valdžią į savo rankas pirmosiomis karo dienomis. Taip jie tikėjosi po Vokietijos pergalės išsaugoti bent jau ribotą Lietuvos suverenitetą.
LAF ketinimai Reicho valdžiai nebuvo staigmena: apie planuojamą sukilimą buvo informuota tiek Vokietijos užsienio reikalų ministerija, tiek Vermachto vadovybė. Reikia pažymėti, kad vokiečiai ne tik nežlugdė naivių Fronto aktyvistų vilčių, bet netgi jas kurstė, padėdami LAF ryšininkams pereiti Vokietijos ir Lietuvos sieną. Vis dėlto nei K.Škirpai, nei kitiems organizacijos vadovams hitlerininkai nieko nežadėjo.
O kol kas skaudų smūgį organizacijai suduoda dar neišvaryti sovietiniai okupantai. NKVD suseka ir suima V.Bulvičių ir daugelį kitų LAF Vilniaus štabo narių. Septyni iš jų netrukus sušaudomi. Kai kas spėja, kad ant pogrindininkų pėdsakų sovietinį saugumą užvedė ne kas kitas, o vokiečių Gestapas: Molotovo ir Ribbentropo paktas vis dar veikė ne tik popieriuje. Sužlugus stipriai vilniečių grupei pasirengimo sukilimui centras persikėlė į Kauną.
Visa ši pogrindinė veikla, atrodo, vyko J.Ambrazevičiui nedalyvaujant. Niekas nemini jo nei kaip didelio LAF aktyvisto, nei kaip ryšininko, nei kaip patarėjo. Nėra jo pavardės pirmajame, dar Berlyne K.Škirpos sudarytame Lietuvos Laikinosios Vyriausybės narių sąraše. Ji pirmą kartą nuskamba tik 1941 metų birželio 23-iąją, kai LAF aktyvistas Leonas Prapuolenis per sukilėlių užimtą Kauno radiofoną informuoja Lietuvos gyventojus apie sudarytos Vyriausybės sudėtį. Šiame K.Škirpos vadovaujamame kabinete J.Ambrazevičiui patikimas švietimo ministro portfelis. Tačiau netrukus įvykiai pasisuka kiek kitaip.
Pasiekti Lietuvos K.Škirpai taip ir nepavyksta: vokiečiai ne tik neišleidžia buvusio pasiuntinio iš Berlyno, bet dargi jį internuoja. Tuomet eiti Laikinosios Vyriausybės vadovo pareigas nutariama patikėti J.Ambrazevičiui. Atrodo, kad toks sprendimas buvusio literatūros mokytojo visai nedžiugino - perimti kabineto vadovo pareigas jis netrukus pasiūlys labiau patyrusiam finansų ministrui Jonui Matulioniui, o vėliau - vokiečių iš Berlyno atskraidintam krašto apsaugos ministrui Stasiui Raštikiui. Tačiau suprasdami, kad Laikinosios Vyriausybės likvidavimas tėra tik neilgo laiko klausimas, nė vienas iš šių veikėjų pasiūlymo nepriims.
Taigi J.Ambrazevičiui tenka priimti nelengvą iššūkį. Niekuomet valdžios netroškęs ir politika labai nesidomėjęs literatūros mokslininkas tai padaro nedvejodamas, nors ir puikiai supranta, kokio beviltiško ir net pavojingo reikalo jam tenka imtis. Kad ši valdžia laikina ir netikra, suprato visi. Maža to - ji teturėjo tik moralinę jėgą ir vien tik ją galėjo priešpriešinti per kraštą žlegančiai okupacinei nacių mašinai. Simbolinės valdžios naštą prisiėmusių žmonių negalėjo apginti nei gyventojų simpatijos, nei kokia nors organizuota jėga. Tačiau J.Ambrazevičiui ir jo kabineto nariams šios šešios savaitės buvo puikus šansas bent jau pamėginti praktiškai įgyvendinti principus, prieš penketą metų suformuluotus vadinamojoje Romuviečių deklaracijoje.
Ir štai okupuotoje Lietuvoje pirmą kartą suformuojama Vyriausybė, kurios nariams visiškai nerūpi daugumos ir mažumos žaidimai, ar, pasak paties jos vadovo, partinė aritmetika. Ją sudarė labai skirtingų pažiūrų žmonės: ir krikščionys demokratai, ir ateitininkai, ir liaudininkai, ir ūkininkų sąjungos atstovas ir vienas kitas nepartinis ministras. Pats J.Ambrazevičius savo kabinetą vadino "darbo ir kovos Vyriausybe", svarbiausius jos uždavinius apibūdindamas taip: "Pirmas Laikinosios Vyriausybės uždavinys buvo - pastatyti prieš jau įvykusį faktą, kad Lietuva yra nepriklausoma valstybė ir jos Vyriausybė jau yra atstačiusi tvarką įstaigose ir įmonėse... Antras... atpalaiduoti kraštą nuo sovietinio režimo pėdsakų, o trečias - pasireikšti savo socialiniu veidu."
Slogus įtarimų šešėlis
Apie Laikinosios Vyriausybės veiklą išsamiai rašėme šių metų rugpjūčio mėnesį. Tad šį kartą tiesiog pabrėžkime, kad per šešias jos veiklos savaites J.Ambrazevičius pasirodė kaip geras politikas praktikas ir puikus organizatorius. Galima pridurti, kad neturėdamas darbo politikų komandoje patirties jis viską stengdavosi atlikti pats. Vyriausybės posėdžiuose niekada nesiginčijo ir nesibarė. Stoiškai kentė nacių valdžios ignoravimą ir net pažeminimus: vokiečiams atėmus jam skirtą senutėlį automobilį, į darbą važinėdavo dviračiu. Šiam subyrėjus, vaikščiojo pėsčias. Kita vertus, šis laikotarpis J.Ambrazevičiaus gyvenime paliko ir tamsų šešėlį, nepalikusį buvusio kabineto vadovo iki pat gyvenimo pabaigos. Šis šešėlis - prieštaringai vertinama Laikinosios Vyriausybės pozicija dėl nacių vykdyto žydų genocido, o ypač su ja siejami vadinamieji "Žydų padėties nuostatai".
Ne paslaptis, kad antisemitinių nuostatų būta kai kuriuose Laikinąją Vyriausybę sudariusio LAF dokumentuose. Tai galėtų liudyti iš anksto parengti kai kurie atsišaukimai ir instrukcija sukilėliams, kurioje, be kita ko, sakoma: "Labai svarbu ta proga atsikratyti žydų. Todėl reikia sudaryti jiems šalyje tokią slogią aplinką, kad nė vienas žydas net nedrįstų pagalvoti, jog naujojoje Lietuvoje jis gali turėti bent minimalias teises ir apskritai pragyvenimo galimybes. Tikslas - priversti visus žydus bėgti iš Lietuvos kartu su raudonaisiais rusais." Pats J.Ambrazevičius dažniausiai kaltinamas dėl jo Vyriausybės priimtų vadinamųjų "Žydų padėties nuostatų", kuriuose reiškiamas pritarimas radikaliam "žydų klausimo" sprendimui. Taip pat ir dėl kai kurių ankstesnių šio kabineto nutarimų, numatančių negrąžinti žydams sovietų okupacijos metu nacionalizuoto nekilnojamojo turto, draudžiančių jiems verstis prekyba, ar taikančių kitus apribojimus. Tiesa, kai kurie istorikai iki šiol abejoja nuostatų autentiškumu, motyvuodami tuo, kad jie tiek šriftu, tiek dėstymo forma, tiek esme labai skiriasi nuo ankstesnių Laikinosios Vyriausybės dokumentų, be to, ant jų nėra nei J.Ambrazevičiaus, nei vidaus reikalų ministro Jono Šlepečio parašų.
Tačiau išlikę dokumentai, liudijantys, kad J.Ambrazevičiaus Vyriausybė bandė užkirsti kelią pirmosiomis karo dienomis kilusiems spontaniškiems žydų pogromams: birželio 24 dieną ji paskelbė atsišaukimą, kuriame sukilėliams "griežtai draudžiama patiems vykdyti teismą". Po kelių dienų, susitikęs su Kauno geto delegacija, susirūpinimą dėl žydų padėties mėgino pareikšti ir S.Raštikis. Po trumpo oficialaus pokalbio Laikinosios Vyriausybės ministras išgirdo aiškų Vermachto generolo von Roque atsakymą: "Jūs dar nesate prie to pripratę. Turėsite priprasti." Taigi žydams, kurių klausimas buvo nulemtas gerokai anksčiau ir ne Lietuvoje, daugiau niekas nebegalėjo padėti: bet koks mėginimas palengvinti jų padėtį būtų tik paspartinęs Laikinosios Vyriausybės likvidavimą.
Rugpjūčio 5 dieną, vokiečių administracijai nutraukus 42 dienas veikusio kabineto veiklą, Reicho generalinis komisaras Lietuvoje Adrianas von Rentelnas pasiūlo J.Ambrazevičiui tapti jo generaliniu tarėju, tačiau šis mandagiai, bet griežtai atsisako tvirtindamas, kad pasitarnauti Vokietijos žygiui prieš bolševizmą dauguma jo Vyriausybės narių gali tik esant nepriklausomai Lietuvos valstybei. "Kai Didžiojo Reicho vadovybė nerado galima tuo tarpu tos nepriklausomybės pripažinti, aš nematau, kad tarėjo pareigose būtų galima sulaukti iš tautos tokio milžiniško pritarimo, su kokiu buvo sutikta nepriklausomos valstybės Vyriausybė. Dėl to aš negaliu prisiimti tų atsakingų prieš Tamstą pareigų", - sakoma J.Ambrazevičiaus laiške.
Taigi rudenį buvęs Vyriausybės vadovas vėl grįžta mokytojauti į gimnaziją, tačiau likti nuošalyje nuo kovos už nepriklausomą Lietuvą jis jau nebegali. Drauge su Adolfu Damušiu, Zenonu Ivinskiu ir kitais katalikiškos pakraipos veikėjais jis įkuria antinacinį Lietuvių frontą, leidžia pogrindžio spaudą, platina atsišaukimus, raginančius Lietuvos gyventojus nebendradarbiauti su okupantais, dalyvauja 1943 metais įsikūrusio Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) veikloje. Po metų, gestapui suėmus daugelį šios organizacijos narių, J.Ambrazevičius pakeičia dokumentus ir, tapęs Brazaičiu, pasitraukia į Vokietiją.
Po karo jis aktyviai įsitraukė į atkurtojo VLIK'o veiklą, buvo jo politinės informacijos ir užsienio tarnybos vadovas. Jau gyvendamas Jungtinėse Valstijose perengė du memorandumus Jungtinėms Tautoms dėl SSRS vykdomo lietuvių tautos genocido. J.Brazaitis tapo ir pagrindiniu 1951 metais išeivijoje pradėjusios veikti unikalios organizacijos - Lietuvių fronto bičiulių (LFB) ideologu ir vadovu. Stipriausias emigracijos intelektualines pajėgas vienijusi bendrija (J.Brazaitis, Antanas Maceina, Vytautas Vaitiekūnas, Juozas Kojelis ir kt.) 1958 metais paskelbė kolektyvinę studiją "Į pilnutinę demokratiją", tremties sąlygomis pratęsusią ir užbaigusią prieškario Lietuvoje jaunų katalikų intelektualų "pilnutinės demokratijos" idėjas, gynusias nepasaulėžiūrinę valstybės politiką ir liberalią teisinę valstybę. Studija "Į pilnutinę demokratiją" - "svarstymai apie valstybės pagrindus" - buvo LFB testamentas būsimai nepriklausomai moderniai Lietuvos valstybei.
Deja, tarp įvairių pažiūrų ir "spalvų" lietuvių išeivių ši stebinanti savo branda studija pasisekimo nesulaukė. Tarpusavyje konkuruojančių organizacijų rietenos J.Brazaitį galutinai nuvylė. Didelis smūgis jam buvo ir JAV Kongreso komiteto pradėti svarstymai, ar buvęs Laikinosios Vyriausybės vadovas nėra atsakingas už žydų holokaustą Lietuvoje. Kaltinimai vėliau buvo paneigti, tačiau J.Ambrazevičius-Brazaitis to jau nesulaukė - 1973 metų lapkričio 28 dieną jis mirė.
Nors pats J.Brazaitis prieš mirtį ir teigė atsidūręs paraštėje, buvęs jo bendramokslis, o vėliau vienas Lietuvos fronto bičiulių J.Grinius savo bendraminčio gyvenimą apibūdina kiek kitaip: "Yra žmonių, kurių neišsemia tik jų darbai. Ir Brazaitis yra daugiau, negu jo visi raštai ir visos veiklos. Tai reto idealizmo, reto taurumo, reto pareigingumo žmogus. Jo žmogiškoji asmenybė didžiau už viską, ką jis nuveikė."
Aras LUKŠAS