Gebėjimas juoktis būdingas tik žmogui. Taigi tai ne toks jau ir paprastas reiškinys. Sakoma, kad juokas palaiko vidinę pusiausvyrą, mažina nerimą ir įtampą, padeda išreikšti pyktį ir nepasitenkinimą.
Vis dėlto psichologai vis dar nesutaria, iš ko ir kodėl mes juokiamės. Tikrai žinomi tik keli dalykai: 1) juoką sukelia netikėtas ar net nelogiškas įvykių posūkis; 2) tam, kad kiltų juokas, būtina psichologinė distancija, žvelgimas į objektą tarsi iš šalies ir – dar daugiau – tam tikras abejingumas, nejautrumas jam. Įsijautimas, susitapatinimas panaikina situacijos komiškumą ir sukelia užuojautą ir gailestį.
Vienas iš labiausiai paplitusių juokavimo šaltinių – mūsų profesija. Turbūt pastebėjote, kad profesiniai juokeliai dažnai būna labai taiklūs ir tikrai juokingi… tik tos profesijos atstovams.
Programuotojai
Programuotojai „šaiposi iš visų, kurie nėra programuotojai“ ir tų, kurie yra geresni programuotojai negu jie. Atsiminkite nenutylančias pašaipas Bilo Geitso adresu. Taip pat aršius anekdotus apie jo sukurtą „Windows“ operacinę sistemą. Galbūt todėl, kad dauguma programuotojų kaip tik ir dirba su šia operacine sistema. O kai nesiseka, negi save kaltinsi?
Ir vis dėlto labiausiai programuotojai mėgsta tikrus nutikimus „iš „žalių“ gyvenimo“.
Kai neišmanantis kompiuterių žmogelis pateikia kokį nors labai paprastą klausimą, jų veiduose nevirpteli nė vienas raumenėlis: jie oriai ir rimtai paaiškina, kad pelės žymeklis – tai ta maža rodyklėlė, judanti ekranu. „Rodyklė juda ta kryptimi, kuria jūs judinate pelę; dabar padėkite ranką ant pelės… Ne taip… Štai šitaip, matote? Puiku…“
Neapsigaukite. Kai baigsis „PK kursų žaliems“ laikas, jūsų nekaltas klausimas bus išsiųstas į interneto platybes, kad kiti kolegos programuotojai gardžiai pasijuoktų.
Gydytojai
Gydytojai juokiasi, “kad sumažėtų įtampa“. Gydytojai, žinia, dirba sunkų ir atsakingą darbą. Nuo jų profesionalumo ir ramių nervų priklauso žmogaus sveikata ir gyvybė. Ir nors daugelis iš mūsų mano, kad prie kenčiančių ir mirštančių ligonių priprantama, kad ilgainiui medikų jausmai atbunka, iš tiesų taip nėra. Jie tik įgyja daugiau patirties ir randa būdų, kaip kovoti su kasdien juos lydinčia įtampa. Humoras – vienas iš šių būdų. Jis padeda nors truputį atsiriboti nuo sunkios kasdienybės, pasižiūrėti į situaciją šiek tiek iš šalies ir įgyti naujų jėgų. Tik nesakykite, kad negalima juoktis iš savo pacientų. Galima. Svarbiausia, kad širdis nesurambėtų ir nedrebėtų ranka, laikanti skalpelį. Ar gydysim, ar tegu gyvena?
Psichiatrai
Psichoterapeutai, psichiatrai, psichologai juokiasi, ”nes visi aplinkui verkia“.Visų „psi“ profesijų atstovai juokauja dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių ir gydytojai – kad sumažėtų įtampa ir slegianti atsakomybė. Be to, jie turi ir dar vieną priežastį juoktis: ištisą dieną praleidus su liūdnais, prislėgtais ir išsigandusiais klientais, ir patiems gyvenimas ima atrodyti pilkesnis, negu iš tiesų yra. Taigi ir gelbsti nuo to šiek tiek gruboku profesiniu humoru… Na, pavyzdžiui:
“Susitinka du psichoterapeutai:–Turiu tokį klientą – jam jau 30, o vis dar šlapinasi į lovą…
Po kelių mėnesių jie vėl šnekasi:–Na,kaip tavo klientas? Nebesišlapina?–Šlapinasi. Bet dabar jis tuo didžiuojasi!”
Ir dar apie juoką
Dalykai, kuriuos žmonės laiko juokingais, iš tiesų dažnai susiję su jų profesija. Juokiamasi ir iš savęs, ir iš tų, kurie nesupranta atitinkamos profesijos specifikos.
Tiesa ir tai, kad juokas mažina įtampą. Jau minėjome, kad juokui reikalinga psichologinė distancija. Juokdamiesi iš mums rūpimų, skaudamų dalykų ir net iš savęs, iš tiesų turime progą atsiriboti ir pamatyti situaciją iš šalies, įžvelgti daugiau ir įvairesnių jos aspektų, gal net rasti išeitį ar susitaikyti su tuo, kas neišvengiama.
Pagaliau yra dalykų, apie kuriuos sunku kalbėti – gėda, baisu, nesaugu.
Daug lengviau nuleisti juokais, užsiminti ir sukikenti, paerzinti (pusiau rimtai, pusiau juokais). Taigi dažnai juokas nėra beprasmis dalykas – jis labai svarbus psichologinei pusiausvyrai palaikyti.
Pasirodo, juokas gali pagerinti ne tik sveikatą, bet ir atliekamo darbo kokybę.
Eksperimento metu pusei studentų davė pasižiūrėti linksmą komediją, o kitiems – neutralų filmą. Po peržiūros jie turėjo iš polistireno sukurti kuo dailesnį tilto arba bokšto modelį.
Paaiškėjo, kad geriau sekėsi tiems vyrams, kurie žiūrėjo komediją, ir toms moterims, kurios matė neutralų filmą.
Vien tik linksmo ir malonaus įvykio nuojauta sukelia žmogaus kraujyje hormoninių pokyčių: sumažėja stresą keliančių hormonų ir padaugėja tų cheminių medžiagų, nuo kurių priklauso gera nuotaika ir atsipalaidavimas.
Eksperimento metu buvo tiriami vyrai. Tik pusei jų buvo pasakyta, kad po trijų valandų jie gaus alaus, galės pažiūrėti komediją simpatiškų merginų kompanijoje. Hormonų pokyčiai jų kraujyje prasidėjo iš karto gavus informaciją.
Tyrimo dalyviams žiūrint filmą, kortizolio (stresą sukeliančio hormono) kiekis kraujyje sumažėjo 39 proc., adrenalino – 70 proc., o „gerųjų“ hormonų kiekis išaugo: endorfino padaugėjo 27 proc., o augimo hormono – net 87 proc. Augimo hormonas labai naudingas imuninei sistemai. Žinojimas, kad įvyks kažkas linksma, suteikia du trečdalius malonumo.
Pabaigai norėčiau priminti Oskaro Vaildo žodžius: “Juokas – visai nebloga draugystės pradžia ir pati geriausia jos pabaiga.”
Klaipėda“ (www.klaipeda.daily.lt)
