Neseniai Vyriausiasis administracinis teismas nutarė patenkinti Vito Tomkaus apeliacinį skundą ir panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą jį ir kai kuriuos jo kolegas nubausti už antisemitinius straipsnius „Respublikos“ dienraštyje.
V. Tomkaus afera leidžia kelti du svarbius su žodžio laisve susijusius klausimus. Pirmiausia ar Konstitucijos tekstas šiuo atžvilgiu pakankamai tikslus, kad nesukeltų daugiau problemų, nei jų išspręstų? Antra – ar turėtume teisiškai toleruoti nesmurtinį antisemitizmą, idant nepažeistume žodžio laisvės principo?
Lietuvos Konstitucijos 25 straipsnis skelbia, kad „Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija“. Kaip tik remiantis šiuo Konstitucijos straipsniu „Respublikos“ vyriausiajam redaktoriui buvo iškelta byla.
Panagrinėkime kelias 25 straipsnio dalis. „Laisvė reikšti įsitikinimus [...] nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos kurstymu...“. Ką šiame kontekste reiškia „socialinė neapykanta“? Ar ši koncepcija aprėpia intensyvius, neracionalius, padorumo ribas peržengiančius išpuolius įvairiais socialiniais klausimais ir bandymus daryti įtaką kitiems asmenims bei organizacijoms, kad jos priimtų išpuolių iniciatorių pažiūras? Ne vienoje rinkimų kampanijoje būta daug tokios „neapykantos“ ir „kurstymo“. Tad ar Konstitucija draudžia neapykantos persmelktas kampanijas?
O kaip dėl neapykantos kurstymo tautinių, religinių ar rasinių grupių atžvilgiu? Šis klausimas aiškesnis, nes draudimas kurstyti neapykantą 25 straipsnyje minimoms grupėms bent jau parodo, kam jis yra skirtas. Bet ir čia susiduriame su problemomis. Kada aštri kritika tampa neapykantos kurstymu? Pavyzdžiui, ar emociniai prieš lenkus nukreipti išpuoliai dėl istorinio Armijos Krajovos vaidmens arba panašūs lenkų išpuoliai dėl lietuvių savisaugos dalinių akcijų pažeidžia Konstituciją?
Panagrinėjus 25 straipsnį, peršasi mintis, kad jis gali savo paskirties neatlikti arba sukurti kitų problemų. Konstitucijos tikslas visuomenėje išvengti susiskaldymo ir kon?iktų tautiniu, religiniu bei rasiniu pagrindu yra taurus ir siektinas, bet 25 straipsnio nepreciziškumas ir iš dalies – per platus jo užmojis drausti neapykantą gali turėti neigiamos įtakos pagrindinio Vakarų demokratijos principo, žodžio laisvės, įgyvendinimui.
Ši laisvė, kaip ir visos kitos, nėra absoliuti. Daug kartų girdėjome, kad jokia konstitucija negarantuoja teisės perpildytame teatre šaukti „gaisras“, kai jo nėra, o padariniai gali būti tokie, kad skaičiuotume daug žuvusių ir sužeistų. Taigi laisvė turi būti suderinta su valstybės ir visuomenės interesais bei gerove. Kai kurios konstitucijos, siekdamos šios darnos, labiau pabrėžia žodžio laisvės svarbą, o kitos labiau grindžiamos valstybės ir visuomenės interesais. Lietuvos Konstitucija priskirtina antrajai kategorijai.
O kaip dėl antisemitizmo? Šiuo atžvilgiu padėtis, be abejo, ypatinga. Per holokaustą žuvo daugiau kaip 90 proc. prieš karą Lietuvoje gyvenusių žydų. Todėl, kalbėdami apie žodžio laisvę ir antisemitizmą, negalime ignoruoti istorinio konteksto, kuris dar kasdien yra matomas.
Gerai prisimenu, kaip 1998 metų pavasarį, pradėjęs dirbti Prezidentūroje, susitikau su rašytoju Marku Zingeriu. Diskutavome žydams ir lietuviams rūpimomis temomis, tarp jų ir apie teisę propaguoti antisemitizmą esant demokratinei santvarkai. Pokalbyje minėjau vadinamąjį Skokie pavyzdį, kai JAV teismai sankcionavo nacių demonstraciją Čikagos priemiestyje, kuriame daugiausia gyveno žydai – tarp jų ir išlikusios holokausto aukos. Demonstrantai vilkėjo rudas uniformas su svastikomis ir nešė plakatus su antisemitiniais šūkiais. Nepaisant didelio priemiesčio savivaldybės pasipriešinimo, demonstracija buvo sankcionuota kaip žodžio laisvės išraiškos forma.
Anot Marko, kas leistina Amerikoje, nebūtinai turi būti leista Lietuvoje. Šalyje, kur vyko holokaustas, su antisemitizmu, jo nuomone, reikia kovoti visomis teisinėmis ir politinėmis priemonėmis. Taigi iškyla klausimas: ar įvairiose visuomenėse tie patys demokratiniai principai gali arba turi būti skirtingai pritaikomi, nesumažinus jų reikšmės ir įtakos?
Į šį klausimą nėra lengvo atsakymo. Regis, daug kas priklauso nuo politinės kultūros ir visuomenės brandos lygio. JAV teismai nacių demonstraciją sankcionavo, nes nebuvo tikimasi, kad ji gali visuomenei turėti didesnės įtakos. Nei demokratinėms institucijoms, nei žydų bendruomenei keliolikos Hitlerio pasekėjų žygis, nors ir surengtas grynai provokaciniais tikslais, pavojaus nekėlė.
O kaip yra Lietuvoje? Ar panaši demonstracija būtų turėjusi neigiamų padarinių demokratinei santvarkai ir sukėlusi aistras prieš žydų bendruomenę? Greičiausiai ne, nors atgarsis gal būtų buvęs didesnis negu JAV.
Kita vertus, reikia pabrėžti, kad esame istoriškai įpareigoti ir atsakingi. Nors holokausto metu Lietuvos valstybė neegzistavo, žudynės vyko jos buvusioje teritorijoje, ir tam tikras lietuvių skaičius – kad ir nedidelis – jose dalyvavo. Antisemitizmo apraiškų toleravimas gali neigiamai veikti mūsų neseniai atkurtos valstybės moralines vertybes. Jis sugestijuotų, kad atsisakoma ieškoti istorinės tiesos, neigiama holokausto atmintis ir nesistengiama šviečiamaisiais tikslais visuomenės, ypač jaunimo, supažindinti su tragišku vienos etninės grupės likimu.
Vartoju žodį „sugestijuotų“, nes sunku iš anksto žinoti, kokią įtaką antisemitizmo toleravimas turėtų minėtoms vertybėms ir tikslams. Tačiau neabejoju, kad toks toleravimas apsunkintų jų tolesnį įgyvendinimą. Vien dėl to šiandien antisemitizmas Lietuvoje negali būti toleruojamas. Šiomis ypatingomis aplinkybėmis valstybės moraliniai įsipareigojimai yra svarbesni negu žodžio laisvės principo taikymas.
www.akiraciai.lt