83-asis Lietuvos Konstitucijos straipsnis, be kitų dalykų, sako: “Asmuo, išrinktas Respublikos Prezidentu, turi sustabdyti savo veiklą politinėse partijose ir politinėse organizacijose iki naujos Respublikos Prezidento rinkimų kampanijos pradžios”. Šis straipsnis yra neretai kritikuojamas kaip be reikalo ribojąs jau ir taip nelabai dideles valstybės vadovo galias.
Be to, yra teigiama, kad jis nieko nereiškia, nes išrinkti į prezidentus partijų vadai ar aktyvūs veikėjai, nors ir sustabdę veiklą partijose, jose vis tiek neoficialiai dalyvauja.
Taigi ar nebūtų geriau šį straipsnį panaikinti, idant prezidento institucija būtų sustiprinta ir pati Konstitucija daugiau atitiktų politinę realybę? Bandant į šį klausimą atsakyti, pirmiausia reikia pažymėti, kad Konstitucijos straipsnio kritikoje yra tam tikras prieštaravimas. Jei prezidentai - partijų vadai ar veikėjai - po rinkimų jo nesilaiko, tai ir panaikinimas daug reikšmės neturėtų. Bet, šiaip ar taip, 83-ąjį straipsnį galime tinkamai įvertinti tik visos Konstitucijos ir jos sukurtos sistemos kontekste.
Daug kartų esame girdėję ginčus, ar Lietuva yra prezidentinė respublika kaip Jungtinės Amerikos Valstijos, ar parlamentinė respublika kaip Vokietija. Pirmoje svarbiausias valdžios asmuo yra prezidentas, antroje - ministras pirmininkas. Abiem atvejais jie paprastai yra daugumą parlamente turinčių partijų ar koalicijų vadovai, nors retsykiais vadovauja opozicijos partijoms bei koalicijoms. Kiekvienu atveju prezidentinėje respublikoje prezidentas, o parlamentinėje premjeras beveik turi vykdomosios valdžios monopolį. Žinoma, jų galios nėra absoliučios. Jos ribojamos pačių konstitucijų ir jas interpretuojančių konstitucinių teismų. Pavyzdžiui, joks demokratinės valstybės aukščiausias vadovas negali pažeisti pagrindinių kito žmogaus teisių. Ir tai tik vienas iš daugelio pavyzdžių. Tačiau dėl vykdomosios valdžios galių rimtos konkurencijos prezidentui ir premjerui iš kitų valdžios organų nėra.
Vienas iš teigiamų prezidentinių ir parlamentinių respublikų bruožų yra palyginti nesunkus politinės atsakomybės nustatymas. Kandidatai į vykdomosios valdžios monopolį turinčias pozicijas balsuotojams, tiesiogiai ar netiesiogiai, suteikia programines alternatyvas, kurias į valdžią atėjus nelengva ignoruoti. Kitaip sakant, teigti, kad rinkiminių pažadų neįmanoma įvykdyti dėl kitų vykdomosios valdžios atstovų daromų kliūčių, negalima.
Deja, Lietuva yra nei prezidentinė, nei parlamentinė respublika. Jos prezidento institucija nedaug kuo skiriasi nuo parlamentinių respublikų, išskyrus vieną svarbų bruožą. Valstybės vadovas yra žmonių, o ne parlamento ar įžymybių konferencijos renkamas. Prezidentui šis rinkiminis metodas suteikia potencialias Konstitucijoje nepaminėtas visų piliečių interesų gynėjo galias. Iki kokio laipsnio jos gali būti panaudotos, priklauso nuo daugelio faktorių, įskaitant valstybės vadovo asmeninę charakteristiką ir savo vaidmens valdžioje suvokimą.
Formalios Lietuvos prezidento vykdomosios galios yra gana ribotos. Visi jo svarbūs sprendimai turi būti kitų valdžios organų patvirtinti arba teikiami. Bet prieš premjerą ir Vyriausybę valstybės vadovas nėra visiškai beginklis. Jis taip pat turi teisę atsisakyti teikti arba tvirtinti įstatymus. Be to, prašydamas paramos, prezidentas gali į visuomenę kreiptis tiesiogiai. Taigi abi pusės viena nuo kitos priklauso ir be bendradarbiavimo bei kompromisų Lietuvos valstybės vežimas važiuotų į visas puses, bet ne į priekį.
Viena iš svarbiausių valstybės vadovo užduočių yra prižiūrėti, kad premjero ir Vyriausybės programa būtų vykdoma pagal Konstitucijos normas, kovojama su korupcija, inicijuojamos ir realizuojamos reformos, trumpai tariant, kad valstybės ir piliečių interesai nebūtų pažeisti ar ignoruojami. Šiems tikslams pasiekti jis gali naudotis jau minėtomis formaliomis ir neformaliomis galiomis.
Lietuvos mišrioje, egzekutyvinių galių prasme, konstitucinėje sistemoje 83-ojo straipsnio reikalavimas išeiti iš partijos veiklos yra logiškas, nes jokiai partijai neužsiangažavęs prezidentas turi daugiau galimybių išsaugoti objektyvaus “prižiūrėtojo” įvaizdį ir dėl to sėkmingiau šią užduotį vykdyti.
Tačiau, kaip buvo minėta, straipsnio kritikai teigia, kad partinės veiklos sustabdymas tėra formalumas, kurį įvykdžius niekas nepasikeičia, nes valstybės vadovas ir toliau daro įtaką savo buvusiai partijai, tik neoficialiai.
Lietuvos Konstitucija dar labai jauna, todėl trūksta precedentų, liečiančių prezidentų įtaką savo buvusioms partijoms. Bet vienas precedentas yra. Prieš tapdamas valstybės vadovu Algirdas Brazauskas buvo neabejotinas savo partijos lyderis. Tapęs prezidentu jis partijoje dominuojančią poziciją pamažu prarado, nes nebegalėjo jai vadovauti ir dalyvauti jos kasdienėje veikloje. Tai dramatiškai išryškėjo prasidėjus kovai su premjeru Adolfu Šleževičiumi, tuometiniu Lietuvos demokratinės darbo partijos lyderiu. Brazauskas kovą laimėjo, bet nelengvai ir kurį laiką partija buvo suskilusi į dvi stovyklas. Taigi net tokios įtakingos asmenybės atveju 83-asis straipsnis prezidento, kaip neoficialaus partijos vadovo, vaidmenį sumažino. Ar tai reiškė, kad prezidentas pradėjo efektyviau vykdyti priežiūros funkciją, sunku pasakyti. Tačiau netekęs įtakos anksčiau vadovautoje partijoje jis neišvengiamai nuo jos ir jos interesų nutolo.
Prezidentas Valdas Adamkus jokiai partijai nepriklausė, todėl 83-asis straipsnis jo nelietė. Tiesa, jis inspiravo naujosios politikos koaliciją, bet į ją galėjo jungtis visos partijos, kurios rėmė valstybės vadovo metiniame pranešime pristatytus principus ir gaires.
Prieš išrinkimą prezidentu Rolandas Paksas buvo liberaldemokratų lyderis. Jo įtaka partijoje vis dar didelė ir kaip Vilniaus mero rinkimai parodė, valstybės vadovas nevengia ją panaudoti politiniams tikslams. Ar ši įtaka vėliau sumažės ir kaip tas paveiks prezidento priežiūros užduoties vykdymą, dar per anksti spėlioti.
Kol Lietuva turės mišrią konstitucinę sistemą, 83-asis straipsnis bus reikalingas prezidento, kaip nepartinio “prievaizdos”, užduotims atlikti. Vieni valstybės vadovai tą darys sėkmingiau, kiti prasčiau. Bet reikia tikėtis, kad laikui bėgant visuomenė įsisąmonins, koks iš tikrųjų yra prezidento vaidmuo dabartinėje konstitucinėje sistemoje; iš esmės tai yra ne programų formuluotojo bei vykdytojo, o demokratijos ir modernizacijos puoselėtojo vaidmuo.
www.akiraciai.lt
