Taip man yra buvę seniai - nepatekau į filmo seansą, nes buvau vienintelis visame Vilniuje, panoręs pamatyti kvailoką “Nenugalimą vienuolį”! Pernelyg nenusiminiau ir dūriau pirštu į repertuarą. Pataikiau į filmą, kultūriniuose sluoksniuose itin madingu pavadinimu “Tapatybė”. Vėliau pamaniau - jei šis filmas būtų sukurtas prieš kokius 5 metus, jo režisierius šiandien būtų labai garsus.
Kitą dieną apie šį filmą užsiminiau vienam bičiuliui ir jis pasiryžo atspėti, apie ką jis. Pavyko iš trečio karto - tai filmas yra apie asmenybės skilimą. Pirmaisiais dviem spėjimais mano bičiulis nusakė filmo žanrą - mistinis trileris. Aišku, su tam tikromis išlygomis “Tapatybę” galima vadinti ir mistiniu detektyvu. Arba filmu apie serijinį žudiką, su visais tokiam filmui priklausančiais elementais - vienas po kito žūvančiais žmonėmis, besitaškančiu krauju ir keistais žudymo metodais.
Šiaip ar taip, asmenybės skilimas yra svarbiausia filmo linija. Panašiai kaip “Kovos klube”, kuriame mes visą filmą regime du skirtingus personažus, kol galų gale paaiškėja, kad tai yra tik dvi vieno žmogaus asmenybės. Formatas labai nuvalkiotas, bet “Kovos klube” asmenybės skilimas parodytas itin išmoningai.
Tačiau “Kovos klubas” turėjo ir šį tą daugiau. Kaip tik dėl to suskilusios asmenybės tema tuomet buvo itin efektyviai ir naujoviškai atgaivinta. Paties skilimo priežastys nebuvo įprastinės - ten niekur neužsimenama apie psichikos ligas, kurios dažniausiai ir sugestijuojamos šio žanro filmuose. “Kovos klube” veikiau kalbama apie mūsų pasaulio normalumą, retkarčiais pastūmėjantį žmogų neįprastų būsenų link.
Žiūrint “Tapatybę”, labiausiai norisi prisiminti ne “Kovos klubą” - net jei Jameso Mangoldo filmas kartais ir atrodo, kaip penkiagubas “Kovos klubas”. Juk turime tą patį slepiamą asmenybės skilimą (mes apie tai sužinome labai vėlai), tik čia ji skyla ne į dvi dalis, o į visą virtinę skirtingų žmonių (vaikas, vyras, moteris, mergina ir t.t.). Asmenybės skeveldras galima skirstyti ir pagal profesijas - policininkas, limuzino vairuotojas, nuvytusi kino žvaigždė, prostitutė, nusikaltėlis…
Žiūrėdamas “Tapatybę” lengviausiai prisimeni Hitchcocko “Psichozę”. Kartais paralelės net pernelyg tiesmukos - paslaptingas “Tapatybės” motelis labai jau primena maniako Normano Beitso iš “Psichozės” viešbutuką. Rasime čia ir sceną, kurioje figūruoja vonios užuolaida - kurgi neprisiminsi legendinės nužudymo scenos iš “Psichozės”! Paralelių galima ieškoti toliau - “Tapatybę” galima lyginti ir su Fincherio “Žaidimu” ar ne taip seniai pas mus rodytu “Memento”.
Iš viso to, ką čia sudėsčiau, jūs jau galėjote suprasti, kad šis filmas labai energingai pretenduoja būti postmodernistinio kino apraiška. Nors Lietuvoje mažai kas galėtų pasakyti, ką ši sąvoka tiksliai reiškia (paprastai kiekvienas žmogus turi savą postmodernizmo aiškinimo versiją), tačiau geresnio apibūdinimo jam nesurasi.
Tai yra didžiai suraizgytas detektyvinis pasakojimas, kurio autoriai iš visų jėgų stengiasi mus kuo labiau suvystyti į miglotą siužetą. Iš pirmo žvilgsnio tokiuose filmuose scenarijus būna taip supainiotas, kiekviena detalė turi tiek slaptų ir atvirų ryšių su visuma ir kitomis detalėmis, kad žiūrovui tenka nemažai pavargti, kol visus mazgus atpainioja. Filmo audiniai dėliojasi tarsi daugiasluoksnis pyragas - nuolat šokinėjama tarp praeities ir dabarties, o personažų linijos tai pasuka savarankiškais keliais, tai vėl netikėtai susikerta.
“Tapatybės” kūrėjai ilgai tempia gumą - detektyvas ima raizgytis tik antroje filmo pusėje. O iki tol mes gauname audrą, suvejančią į niūrų motelį vienuolika žmonių, visą krūvą asmeninių dramų ir keistų, bet atvirai žiaurių žmogžudysčių. Daugiau siužeto nepasakosiu, nes “Tapatybė” yra iš tų filmų, kuriuos reikia žiūrėti iš anksto nepasiruošus ir leistis ten, kur veda režisieriaus ir scenaristo gudrybės.
Didžiausia šio filmo bėda yra ką tik mano aprašytas ir šiandien jau gerokai nuvalkiotas kino gamybos metodas. Režisierius tiesiog mechaniškai taiko kitų atrastus triukus - nejausdamas nei sąžinės graužaties, nei noro įlieti ką nors originalaus. Kaip ir nemažai jo kolegų iš Holivudo, šis režisierius, matyt, mano, kad šių laikų žiūrovui suvilioti pakanka kiekybinio požiūrio - imi jau išmėgintas formules ir didini jų sudedamųjų dalių skaičių. Ankstesni režisieriai asmenybę skaldė ir dvi dalis, tad kodėl šiandien asmenybės nesuskaldžius į vienuolika fragmentų?
O pasakyti, kad nusikalsti žmogų dažnai paskatina vaikystėje patirta prievarta - tai jau tikrai nieko nauja. Kaip ir dar kartą patvirtinti, kad psichikos ligoniai nėra prognozuojami. Gal šis režisierius tiesiog norėjo sukurti filmą, skatinantį visuomenę suvokti mirties bausmės būtinybę? Štai jums ir konspiracija - gal šis filmas yra JAV teisingumo departamento užsakyta propaganda?
Tik bijau, kad iš kino salės išėjęs žiūrovas greičiau prisimins ne retus svarstymus apie nusikaltimo prigimtį, o vienam iš personažų į gerklę sustumtą beisbolo lazdą.
“Identity”, JAV, 2003Trukmė: 1 val. 30 min.Režisierius: James Mangold (“Mergina su trūkumais”, 2000; “Policininkų žemė”, 1997)Vaidina: John Cusack (“Amerikos numylėtiniai”, 2001; “Būti Džonu Malkovičiumi”, 1999; “Plona raudona linija”, 1998), Ray Liotta (“Kokainas”, 2001; “Hanibalas”, 2001), Amanda Peet (“Devyni jardai”, 2000), Alfred Molina (“Frida”, 2002; “Šokoladas”, 2000; “Magnolija”, 1999)
