Į Lietuvą atkeliavo ponia Vasara. O man tai reiškia, kad bus vis sunkiau pasirinkti filmus, kuriuos vertėtų jums pristatyti. Vasara - ramybės metas Lietuvos kino teatruose. Tautiečiai mieliau traukia į gamtą ar sėdi lauko kavinėse, nei slepiasi tamsiose kino salėse. Kino platintojai savo ruožtu veža pigius filmus, kad kino teatrų apskritai nereikėtų uždaryti.
Taigi pasidairęs po kino teatrų repertuarus ir kurį laiką palaužęs galvą, nutariau pasirinkti vieną tipiškiausių filmų. “Tai nutiko Manhetene” turėjo būti stereotipinė romantinė komedija - jų Holivude sukuriama tiek, kad nors vežimu vežk! Šie filmai kuriami tam, kad į videoteką atėjęs vyras galėtų tarti: “Duokite dar ką nors ir mano žmonai!”
Tačiau buvo dar viena mažytė priežastis, paskatinusi pažiūrėti šį filmą. Juk jį režisavo Wayne’as Wangas, žmogus, kurio bent dalį kūrybos lietuviai puikiai žino. Ir ne šiaip sau lietuviai - keletas šio režisieriaus filmų kadaise buvo labai mėgti intelektualesnių kino mylėtojų. “Dūmas” ir “Liūdesys veide” - įspūdingi kino kūriniai, atnešę Lietuvon seriją kasdienių Niujorko istorijų.
Šiuose filmuose Wayne’as Wangas pasirodė esąs puikus minorinio kino kūrėjas, vienas iš tų, kurie sugeba savo veiksmą dėlioti 30 kv. m patalpoje ir neleisti žiūrovui nuobodžiauti. Jam nereikia panoraminių vaizdų, galingų statinių studijose ar šimtų antro plano aktorių. Užtenka kelių personažų ir gero dialogo. Anuose filmuose visų pirma “vežė” scenarijus, pakinkytas puikia vaidyba ir minimalistine režisūra. Panašių į “Dūmą” filmų kino istorijoje nebuvo tiek daug - bent aš šią akimirką prisiminiau tik du - Hitchcocko “Virvę” ir Riazanovo “Garažą”.
Tad buvo įdomu pasižiūrėti, kaip toks režisierius susidoros su Holivudo reikalavimais. Juk šioje kino Mekoje minimalizmas nepripažįstamas, o minorinės nuotaikos niekam neįdomios. Minimalizmas ir intymios istorijos neturi galios suvilioti masių. Vadinasi, toks filmas niekuomet nekompensuos investuotų pinigų. Holivudas turi būti patetiškas, egzaltuotas ir spalvingas. Kinas čia turi būti toks, kad žmogus jį galėtų žiūrėti net žodžių nesuprasdamas. Ar ne dėl to nepriklausomybės pradžioje mūsų televizijos taip mėgo retransliuoti Vokietijos kanalus? Juk tais kanalais rodyti filmai ir be vertimo buvo mielai žiūrimi.
Nepaisant nuogąstavimų apie Holivudo rėmus, “Tai nutiko Manhetene” lyg ir turėjo suteikti erdvės atsiskleisti geriausiems Wayne’o Wango sugebėjimams. Visų pirma, filmo veiksmas “įmestas” į Niujorką, o šis režisierius yra, ko gero, vienas rimčiausių šio miesto tyrinėtojų. “Dūmas” prilygsta geriausiems, pavyzdžiui, Woody Alleno atliktiems, Niujorko skrodimams.
Antra, filmo veiksmas turėjo rutuliotis viešbutyje. Su tam tikrom išlygom galėjau tikėtis, kad šis “apribojimas” Wayne’ui Wangui bus visai malonus. Juk uždara viešbučio erdvė gali virsti gerai sulipdytu mikropasauliu, kuriuo “Dūme” virto tabako krautuvėlė. Taip pat buvo galima tikėtis, jog šis režisierius bent šiek tiek kilstelės tipiškos romantinės komedijos labai jau žemas emocines lubas. Tikėjausi, kad stereotipinėje turtuolio ir vargšės meilės istorijoje bus bent grūdas tikro jausmo.
O kaip gi buvo iš tikro? Didžiausia šio filmo problema, be abejo, yra jo atsiradimo priežastis. Jos vardas yra Jennifer Lopez. Panelė Lopez norom nenorom priminė nevykusį filmą “Neįmanomą misiją 2”, kuris, rodės, sukurtas vien tam, kad Tomas Cruise’as galėtų pademonstruoti visus savo privalumus - ir aktoriaus, ir vyro.
Jennifer Lopez vargšės ir už geresnį gyvenimą kovojančios viešbučio kambarinės vaidmenyje… Suprantu - kinas yra pasaka. Daugybė aktorių, tikrovėje žarstančių milijonus, yra vaidinę vargšus ir vargšes. Kai kuriems iš jų sekasi visai neblogai. Pavyzdžiui, britui Hugh Grantui. Tačiau kitiems tiesiog trūksta nuoširdumo. Filmuose jie pasirodo pernelyg tobuli, pernelyg akis bado valandos, praleistos sporto salėje ir grožio salone. Jie pernelyg gerai įkūnija stereotipinį Vakarų civilizacijos idealą, bylojantį apie tai, kad sėkmės kūdikiai yra tie, kuriems pavyksta uždirbti milijoną.
Tačiau viskas nėra taip blogai, kaip gali pasirodyti! Vis dėlto Wayne’as Wangas timptelėjo banalią istoriją aukštyn. Aišku, banalumo ji neprarado - kaip buvo pasakojimas apie vargšės merginos ir turtingo politiko meilę, taip ir liko. Tačiau scenarijų režisierius valdo idealiai. O tai savo ruožtu garantuoja mums, kino žiūrovams, šiokį tokį malonumą.
Režisierius priverčia mus patikėti tuo, ką matome. Net jei žinome, kad tai tėra viena iš Holivudo pasakų, tačiau kuriam laikui pamirštame savo išmintį ir imame ta pasaka tikėti. Pamirštame net Jennifer Lopez akis, kurios taip sunkiai išspaudžia net menkiausią emociją!
Taigi šis filmas - pats tas vasaros pradžiai! Tai lengvas desertas tiems, kurie nejaučia didelio malonumo sėdėti “gamtoje” su alaus buteliu rankoje. Kuriems nėra labai smagu būti apsuptiems tokių pačių sutrikusių miestelėnų su alaus buteliais, nuobodulį gainiojančių iš automobilio skambančia radijo stoties muzika.
“Maid in Manhattan”. JAV, 2002.Trukmė: 1 val. 45 min.Režisierius: Wayne’as Wangas (“Pasaulio centras”, 2001; “Ten, kur svajonės nuves…”, 1999; “Liūdesys veide”, 1995; “Dūmas”, 1995).Vaidina: Jennifer Lopez (“Vedybų planuotoja”, 2001; “Anakonda”, 1997; “Džekas”, 1996), Ralphas Fiennesas (“Raudonasis drakonas”, 2002; “Oneginas”, 1999; “Anglas ligonis”, 1996; “Šindlerio sąrašas”, 1993), Stanley Tucci (“Žemės branduolys”, 2003; “Kelias į pražūtį”, 2002; “Amerikos numylėtiniai”, 2001), Natasha Richardson (“Spąstai tėvams”, 1998) ir kt.
