Kol rengiausi dar kartą pažiūrėti Tarkovskio “Soliarį”, ėmė ir pasirodė šio filmo nauja versija. Jos autorius - Stevenas Soderberhgas, kurio “Oušeno vienuoliktuką” ne taip seniai rodė ir mūsų kinuose. Lyg ir nieko ypatingo. Tačiau vis tiek malonu, kad pagrindinį vaidmenį naujame “Soliaryje” atlikęs George’as Clooney savo vaidybą turėjo koreguoti pagal Donato Banionio kadaise įkūnytą kosmonautą.
Kadaise šis filmas buvo kultinis. Pats režisierius buvo kultinis abiejose geležinės uždangos pusėse. Priežastys aiškios. Andrejus Tarkovskis buvo sovietinio kino mistikas, dėl mums nežinomų priežasčių prieinamas žiūrovams ir Sovietų Sąjungoje, ir už jos ribų. Sovietinės kultūros istorijoje tai jau savaime įdomus fenomenas. Dar įdomiau tokias anų laikų legendas patikrinti šiandien.
Kažin ar “Soliaris” buvo pats geriausias Tarkovskio filmas. Tačiau, kiek pamenu, sovietiniais laikais jį visi minėdavo su drebuliu. Šiame filme Tarkovskio mistika liejasi nevaldoma. Visi žinojo, kad “Soliarį” suprasti gali ne kiekvienas, tačiau buvo madinga sakyti, kad “Soliaris” - mano mėgstamiausias Tarkovskio filmas”. Lietuvio sielą glostė ir tai, kad pagrindinį vaidmenį šiame filme atliko Donatas Banionis.
Vakaruose Tarkovskio mistika įkūnijo aukščiausios prabos rusiškos sielos versiją. XX a. Dostojevskis. Ten vertino gūdžius filmų peizažus, tylinčius ir į tolį žvelgiančius herojus, sunkiai suvokiamas idėjas. “Tarkovskio filmai - dvasingi”! Su tokiu apibūdinimu būtų sutikęs ir sovietinis inteligentas, ir kapitalistinis intelektualas.
Tačiau tai buvo prieš daugelį metų. Šiandien padėtis pasikeitė. Tarkovskį mažai kas pamena - jo pavardės negirdėjau tariant gerus penkerius metus. Tik kiekviena Šarūno Barto filmo premjera vis primena, kad ir mūsų derlinga žemė davė vieną tarkovskiškos tradicijos tęsėją.
Kad Tarkovskis buvo pamirštas, natūralu. Lygiai taip pat buvo pamiršta ir visa gauja kitų menininkų, kurie skaisčiausiai žibėjo griūvant Sovietų Sąjungai. Tuomet šių menininkų kūriniai tapo visiems lengvai pasiekiami. Jie iš karto buvo pripažinti turį mistinės pranašystės grūdą. O kad tos pranašystės lipdytos tokiu laiku, kai už panašius darbus bausdavo, tik dar labiau skatino manyti, kad juose užplombuota Tiesa. Tačiau kas šiandien prisimena Solženyciną, Šapoką arba Orwelą? O Bulgkovo “Šuns širdį”?
Tarkovskis “Soliarį” pastatė 1972 m. Lenkas Stanislawas Lemas to paties pavadinimo knygą parašė 1961-aisiais. Leidykla “Vaga” šią knygą lietuviškai išspausdino 1978-aisiais. Pamenate, buvo tokia serija “Zenitas”? (Jei ne, tai tikrai pamenate futbolo komandą tuo pačiu pavadinimu. Tik dabar susimąsčiau - koks gali būti ryšys tarp futbolo ir fantastinės literatūros? Įtariu, sovietiniais laikais niekam šis klausimas nekilo. Apie tikrovės ryšius klausinėti buvo pavojinga.)
Labai įdomu, tačiau sovietiniais laikais fantastika buvo toleruojama. Keista - juk fantastika buvo idealiausias laukas vadinamajai Ezopo kalbai. Na, pamenate - sakai viena, o skaitytojas, žiūrovas ar žiūrėtojas suvokia visai ką kita. Fantastikoje galima regzti sąlygišką pasakojimą, vykstantį kitoje planetoje, ir tik išrinktasis supras, kad kalbi apie šiandieną. Tačiau ir Ezopo kalbą seniai pamiršome.
Prieš porą metų smarkiai nustebau, bevartydamas popieriaus šūsnis Vilniaus antikvariniame knygyne (atrodo, šį kartą ir toliau teks rašyti apie dalykus, kurių jau nebėra). Taigi tame knygyne radau dar vieną legendinę tų laikų knygą: Arthuro C. Clarke’o (Artūro Klarko) “2001 metų kosminę odisėją”. Ta pati “Zenito” serija. Originali versija išleista 1968-aisiais, kaip ir “Soliaris”. Vertimas į lietuvių kalbą - 1974 metais.
Sakykim, “Soliario” autorius buvo lenkas. Sakykim, jo knygą į sovietinę kultūrą jau įvedė Tarkovskis. Tačiau Arthuras C. Clarkas? Kapitalistinis rašytojas, kurio knygą filmu pavertė kapitalistinis režisierius Stanley Kubrickas! Dvejones pamiršau, knygą perskaičiau ir tame knygyne nusipirkau, matyt, vieną paskutiniųjų “Zenito” knygų - Pierre’o Boulle’o (Pjero Bulio) “Beždžionių planetą”. Dar vienas kultinis 7-ojo dešimtmečio šedevras, taip pat virtęs serija filmų. Originali knygos versija pasirodė 1963-iaisiais. Lietuviška - 1992 metais.
Štai kokia keista science fiction padėtis buvo Sovietų Sąjungoje! Greičiausiai ši padėtis ir paskatino Tarkovskį vienintelį kartą imtis tikros fantastikos, o filmo gerbėjus ieškoti filme ypatingų prasmių. 1982 metais Stanislawas Lemas parašė “Lokalią viziją”, knygą apie planetą, kurią valdė dvi priešingas ideologijas išpažįstančios jėgos. Paklaustas apie šį kūrinį, Lemas papasakojo, jog norėjo aprašyti garsaus politologo Karlo Popperio uždaros ir atviros visuomenių prieštarą. Fantastinis romanas apie politikos teoriją? Štai jums geriausias būdas šifruoti to meto kultūrą.
Naujoji amerikietiška “Soliario” versija neabejotinai bus kitokia. Visų pirma ji bus perpus trumpesnė. Natūralu - šiandieninis žiūrovas 3 valandas kino teatre gali praleisti tik dėl “Žiedų valdovo”. Tarkovskis laiko netaupė puikiai žinodamas, kad žiūrovas kentės. Nors senieji filmai lėtesni už dabartinius, įtariu, kad Tarkovskio “Soliarį” ir tais linksmais laikais iškęsdavo ne kiekvienas. Kažkur skaičiau, kad premjerai JAV Tarkovskio filmas buvo sutrumpintas perpus - prodiuseriai nusprendė, kad 1,5 valandos pakanka. Įdomu būtų tą versiją pamatyti! Dabar bent žinau, kad filmus karpė ne tik komunistai!
Atrodo, naująjį “Soliarį” į Lietuvą atveš dar šį mėnesį. O prieš tai dar turime gražaus laiko ir senajam “Soliariui” prisiminti.
Daugiau apie Stanislawą Lemą: www.cyberiad.info/english/main.htm
“Soliaris”, Sovietų Sąjunga, 1972Režisierius: Andrej Tarkovski (“Nostalgija”, 1983; “Stalkeris”, 1979; “Veidrodis”, 1975; “Andrejus Rubliovas”, 1969 ir kt.)Vaidina: Natalija Bondarčiuk, Donatas Banionis, Juri Jarvet, Vladislav Dvoržetski, Nikolaj Grinko, Anatoli Solonitsyn ir kt.
“Soliaris”, JAV, 2002Režisierius: Steven Soderbergh (“Oušeno vienuoliktukas”, 2001; “Narkotikų kelias”, 2000; “Erina Brokovič”, 2000; “Seksas, melas ir vaizdo juosta”, 1989)Vaidina: George Clooney, Natascha McElhone, Jeremy Davies, Viola Davis, Ulrich Tukur, Morgan Rusler ir kt.
