Štai ir prabėgo, ko gero, niūriausia mano gyvenimo savaitė. Bėgant dienoms, vis pagalvodavau: už ką!? Pagaliau ketvirtadienio vakarą šovė geniali mintis - juk aš buvau nubaustas už piktžodžiavimą prieš mūsų naująjį prezidentą! Štai kur mano nelaimių priežastis! Ačiū Dievui, viskas pasibaigė šeštadienio rytą. Tačiau neužbėgsiu įvykiams už akių.
Daugelis sakytų, jog nieko baisaus neįvyko. Prieš savaitę sėdau prie namų kompiuterio. Nuspaudžiau smegenų mygtuką ir kambarys prisipildė jaukaus ūžesio. Spustelėjau monitoriaus mygtuką ir nuėjau parūkyti. Deja… grįžus monitoriaus akis tebebuvo juoda!
Vėliau mygtuką spaudžiau dar ilgai. Landžiojau po stalu, tikrinau jungtis, keičiau laidus. Monitorius nepabudo. Pirmadienį rytą nugabenau aparatą į taisyklą. Tikėjausi, kad vakare parsivešiu jį namo jau sveiką. Tačiau tai buvo tik pradžia. Tolesni įvykiai privertė mane prisiminti televizorių taisymą sovietiniais laikais. Detalių nepasakosiu, monitoriaus nemačiau visą savaitę. Pagaliau telefono ragelyje išgirdau magišką “sutaisytas”. Garbaus amžiaus meistras, paklaustas apie problemą, bakstelėjo pirštu į remonto dokumentą: “fuse”. Saugiklis buvo perdegęs, sako.
Dabar visa epopėja sutilpo į vieną pastraipą, nes nebesinori prisiminti. Per šią siaubingą savaitę įgijau patirties, žinių, kuriomis pasidalyti prasmingiau nei keikti mūsiškius technikos pardavėjus. Mes priklausome nuo mus supančių aparatų. Uždaras ratas - sugedę aparatai kenkia žmogui, o toks žmogus kenkia kitiems. Ir mano mylimam žmogui teko kęsti mano nestabilią nervinę būklę.
Namie nerasdavau sau vietos. Suplanuotus darbus teko atidėti, tačiau dėl neatliktų darbų sąžinė vis tiek graužė. Ėmiau daugiau rūkyti ir mažiau valgyti. Vakarus niūriai leidau prie TV, beviltiškai spaudydamas kanalų mygtukus.
Stalas, ant kurio stovėjo tik pelė ir klaviatūra, atrodė beviltiškai nuogas. Spalvotas TV ekranas sunkiai užgoždavo šią kruviną tuštumą. TV tik gilino depresiją. Vieną vakarą pralošė “Lietuvos rytas”, kitą - į kaulus gavo “Žalgiris”! Šių įvykių apmąstymai atvedė mane prie išvados, kad lietuviai visais laikais buvo prasti kovotojai. Jie, dar nepriėję kelio vidurio, jau nusprendžia, kad finišo vis tiek nepasieks. Ar pastebėjote, kaip keičiasi Lietuvos krepšininkų kelionių geografija? Kadaise lietuviai žaidė geriausiose Ispanijos ir Italijos komandose. O dabar visi spraudžiasi į lenkų ir rusų klubus - vis arčiau lietuviško mentaliteto. Beje, ar girdėjote, kad Lietuvą paliko geriausias 2002 m futbolininkas? Tomas Radzinevičius iš Marijampolės “Sūduvos” kitais metais Lietuvoje jau nežais. Žinote, koks klubas jį nusipirko? Ogi Maskvos “Lokomotyvas”! Pasaulio pabaiga…
Aną savaitę po pasaulį dairiausi akis išplėtęs ir ausis ištempęs. Kai namuose guli negyvas kompiuteris, žmogus ima akyliau stebėti aplinką. Pasirodo, Vilniuje tebeveikia piratinių CD turgus! Pamenate tuos pranešimus prieš porą mėnesių: “Vilniaus kriminalistai atskleidė pogrindinį piratinės produkcijos platintojų lizdą, į kurį galėjo patekti tik išrinktieji!” Jau tada juokiausi - kelerius metus pusė Vilniaus ten pirko, o kriminalistai nieko apie tai nežinojo! Bet viskas jau vėl sugrįžo į savo vietas: tie patys prekeiviai, tie patys CD, tie patys pirkėjai. Ir jokio slapstymosi!
Dar išgirdau, jog Šiaulių meras nurėžė 200 000 Lt nuo savo rajonų neįgaliųjų vaikų namų. Iš TV ekrano riebus meras krizeno: “Čia tokia priemonė. Kad tie vaikų namai geriau ūkininkauti pradėtų!”. Kitame kadre pasirodė tų namų gyventojas: maždaug 17 metų jaunuolis, žaidžiantis pliušine lėle. Gal Šaulių meras galėtų jam parašyti dar ir verslo planą? Atrodo buvo teisus akiniuotas Finansų ar Ūkio ministerijos veikėjas, iš to paties TV drąsiai pareiškęs, kad pernai Lietuvos ekonomika augo kaip ant mielių.
Vaikščiodamas po Vilnių stebėjausi jau seniai mero paliktais ženklais. Pamenate dviračių bumą? Taigi, einant Rūdininkų gatvės šaligatviu, dviračių takas užima maždaug 2/3 erdvės. Pėstiesiems lieka nepatogūs tarpai tarp gatvės žibintų. Keistoka? Stebėjau socialinę reklamą, kurios Vilniuje dabar itin gausu (prieš narkotikus, smurtą, prieš mieste šikančius šunis). Agitacija nuobodi kaip rinkimų propaganda. Kodėl mūsų valstybė iki šiol neišmoko gero elgesio rinkoje taisyklių? Kur pažvelgsi, visur kyšo Sąjūdžio laikų baltos kojinės.
Beje, grįšiu prie ekonomikos. Vilniuje viskas smarkiai atpigo! Labiausiai stebino ištirpusios drabužių kainos. Rekordas šioje srityje - padorioje parduotuvėje lyg ir padorūs džinsai už 29 Lt! Kitas nuolaidų rekordas - storų Lietuvos fotografų albumų kategorijoje. Šiuo metu mieste Antano Sutkaus ar Algimanto Kunčiaus albumus galite įsigyti už niekingus 10 Lt!
Per savaitę pastebėjau daug. Tačiau net ir atradimai neguodė. Tik užpildė tuštumą iliuzijomis, kad gyvenimas dar juda. Kompiuteryje liko krūva pusiau parengtų tekstų. Mėginau rašyti ranka - teko prisipažinti, kad ranka rašyti jau atpratau. Mintys ant popieriaus gulė beviltiškai lėtai ir pusė jų pakeliui kažkur nugaruodavo. Tad ranka keverzojau tik būtiniausius raštus. Nešinas pora taip prirašytų lapų, netgi nuslinkau iki vietinės interneto kavinės ir… praleidau porą valandų tarp nesipraususių paauglių, šaudančių priešus aplink sustatytų kompiuterių ekranuose. Kompiuteriuose nebuvo ne tik “PowerPointo”, bet netgi “Wordo”!
Po savaitės, praleistos gilioj nevilty, supratau: mane nubaudė dvasia, globojanti Rolandą Paksą. Nubaudė už tai, kad negražiai apie jį kalbėjau ir rašiau. Ji atsiuntė ligą (operacija “Saugiklis”) mano mylimam aparatui, kuris, reikia pripažinti, uoliai man talkino keiksnojant prezidentą. Juk ir tą įsimintiną vakarą, kai monitorius nenušvito, aš ketinau rašyti apie poną Paksą!
Štai jums ir demokratija! Tik prasižioji - o tau dvasios išplėšia širdį! Sėdėdamas interneto kavinėje, galvojau: “Dar reikia, kad monitorius atimtų iš visų aplink sėdinčių paauglių ir prasidėtų revoliucija!”
O dabar leiskite jums pacituoti autentišką savo raštą (rašytas sausio 16-osios vakare ranka ant languoto popieriaus juodu tušinuku): “Aš su viskuo sutinku, tik grąžinkit man monitorių! Aš viskam pasiryžęs! Jeigu tik reikės - aš parašysiu optimistinį, šviesų, pozityvų straipsnį apie prezidentą. Spjaut man į savo įsitikinimus, spjaut į tą akies trūkčiojimą, kuris visąlaik ištinka pamačius erelį su žvaigždutėmis. Aš viską padarysiu, tik atiduokit man monitorių. Patenkintą ir vėl šviečiantį”.
Štai kaip buvo! Dabar aš jau ramus - monitorius vėl namie. Aš dar labiau tikiu jo magišku pasveikimu - juk ką tik jūsų skaityti mano pasižadėjimai nebuvo niekur viešai skelbti. Vadinasi, pakako pažadėti žiūrint naktį į tamsias lubas ir maldos buvo išgirstos! Monitorius sugrįžo, o man belieka laukti žinutės nuo Rolando Pakso komandos - jau kad pažadėjau, tai ir padarysiu! Tik duokit ženklą!
O jums nuoširdžiai linkiu niekuomet nepatirti to, ką man teko išgyventi. Aleliuja!
