Salon.com kino apžvalgininkas Charlesas Tayloras savo straipsnį apie šį filmą pradėjo maldavimu daugiau niekada neleisti režisieriui Angui Lee artintis prie popkultūros. Vėliau išvadino režisierių paprastu istorijų pasakotoju, nesuvokiančiu pasirinktos temos esmės. Netgi garsiausią Ango Lee kūrinį “Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas” jis pavadino seno Honkongo filmo nevykusia kopija.
Aišku, “Milžinas Halkas” nebus pripažintas blogiausiu metų filmu. Pernelyg daug investuota į filmo gamybą ir reklamą. Tačiau mums šį filmą vertinti nėra lengva. “Milžinas Halkas” tėra aisbergo viršūnė, o kas po vandeniu, dauguma mūsų nė nenutuokia. Tuo tarpu Vakarų žiūrovui viskas aišku - tai visiems gerai žinomo komikso adaptacija. Režisieriaus bendrapavardžio Stano Lee sukurtas komiksas dienos šviesą išvydo dar tais laikais, kai Kenedis ir Chruščiovas stovėjo prie atominių raketų valdymo pultų, kiekvieną akimirką pasirengę priešo žemę paversti liepsnojančia dykyne. Sakoma, kad šis komiksas puikiai įkūnijo pokarinės Amerikos nuotaikas - egzistencinį liūdesį ir pokario krizių sukeltą įniršį.
Mums spręsti sunku - nei mes matėme to komikso, nei buvome apie jį girdėję. Mūsų popkultūros žemėlapyje dar daug baltų dėmių. Todėl ir sunku suprasti kai kurių Amerikos kritikų ir žiūrovų euforiją arba nusivylimą, didžiajame kino ekrane išvydus savo mylimą personažą.
“Milžinas Halkas” Amerikoje seniai žinomas - kaip ir kiti leidyklos “Marvel” komiksai (“Žmogus-voras”, “Ašmenys”, “Iksmenai” ir t.t.). Amerikiečiai šiuos filmus priima tarsi jie būtų atgaivinta animacija. O mums gi tenka labai sunki užduotis - žiūrėti multiplikacinę pasaką be jokios išankstinės informacijos. Amerikiečiui įdomiausia pamatyti, kaip atrodys “gyvas” personažas, o mums svarbiausia yra išsiaiškinti, kas tas Milžinas yra apskritai.
Tad pamirškime komiksus ir pamėginkime Ango Lee filmą tiesiog pažiūrėti. Tarsi tai būtų dar vienas fantastinio kino kūrinys arba seno, mums nežinomo filmo perdirbinys. Jei papasakočiau siužetą, jūs veikiausiai pasakytumėte, kad tai visai neblogas filmas. “Milžinas Halkas” - tai pasakojimas apie blogio grūdą, glūdintį kiekviename žmoguje ir dėl aplinkos poveikio kartais išleidžiantį savo daigus. Ko nėra iš kantrybės išvedę triukšmingai gimtadienį švenčiantys kaimynai ar zyziantys vaikai?
Filmas imtų rodytis dar įdomesnis, jei pasakyčiau, kad jame gausu nuorodų į psichoanalizę. Žmogus į pasąmonę išmeta visus nemalonius prisiminimus, tačiau šie kartais ima ir iškiša savo purviną nosį - apie tai filmo herojai diskutuoja nuolat. O jei dar pridurčiau, kad pagrindiniam filmo veikėjui tuos nemalonius prisiminimus paliko tėvas ir jam su savo gimdytoju nuolat teks kovoti, tai šis kino kūrinys apskritai turėtų atrodyti vertas net ir intelektualesnio žiūrovo dėmesio. Apibendrinant galima būtų teigti, kad “Milžinas Halkas” yra šiandienai pritaikyta Karaliaus Edipo versija, kurion įberta psichoanalizės prieskonių ir įlieta genetinių eksperimentų aromato.
Deja, visos filmo prasmės išgaruoja kaip dūmas, kai ekrane pasirodo pats ponas Halkas - didelis žalias pabaisa, savotiškas Šreko, Godzilos ir Terminatoriaus mišinys. Realistinio filmo audinyje šis animacinis galiūnas atrodo tarsi mechaniniu būdu įsriegtas svetimkūnis. Nori nenori, jis primena “kino šedevrus”, pavyzdžiui, Briano de Palmos “Misiją į Marsą” (kur visai padorus filmas baigiasi tuomet, kai pasirodo animacinė Marsietė) ar naujausią Džeimso Bondo seriją (kur ledkalniai ir sniegynai, atrodo, šaukte šaukia: “mes netikri, mes - tik kompiuterinė grafika!”).
Namų sienas Halkas daužo dar pakankamai natūraliai. Čia gali pamiršti tą keliskart pakartotą situaciją - mokslininkas supyksta, tampa Halku, ima didėti. Natūralu, kad jam augant, žmogaus drabužiai plyšta. Tvirtai laikosi tik kelnės - jos kažkaip stebuklingai pavirsta šortais. Ką padarysi, negi rodysi milžino “grožybes”!
Linksmybės prasideda, kai iš miesto Halkas išvežamas į karinę bazę dykumoje. Remdamasis tuo, kad augant pykčiui auga ir milžinas, režisierius jį tarsi teniso kamuoliuką paleidžia per smėlio kopas ir uolas. Halkas šokinėja kaip blusa, o filmas apskritai ima byrėti - tiesiog nebežinai, ko laukti.
Halkui pradėjus kovoti su kariuomene, sutrinka jau ir pats režisierius. Atrodo, Angas Lee taip ir neapsisprendžia - multiką jis kuria ar vaidybinį veiksmo filmą. Galų gale filmas pavirsta koše, kurioje abi dalys atrodo nenatūraliai. Beje, šioje filmo dalyje gausu ir kitų keistenybių. Pirmą kartą kine mačiau malūnsparnį, kuris milžino tėkštas žemėn nesprogsta ir neužsidega. Panašiai galime stebėtis ir tanku, kurį Halkas nusviedžia gerą kilometrą, o iš tanko ramiausiai sau išlipa jo įgula. Atrodo, kad Angas Lee net kino ekrane nenori nužudyti nė vieno kareivio! Gal tiesiog režisierius bijojo ir taip baisų milžiną paversti iš tikro neigiamu personažu?
Gal animaciją ir vaidybinį trilerį turėjo sulipdyti Ango Lee vizualūs eksperimentai? Filme gausu keistais rakursais nufilmuotų kadrų, ekrano kapojimo į kelias dalis, kuriose tas pats objektas ar personažas parodomi mums iš visų pusių, ir kitų panašių formos žaidimų. Filmo pradžioje eksperimentai džiugina, tačiau vėliau pradeda erzinti, nes susidūręs su viena iš montažo kasdienybių vis pagalvoji, kad ir be jos viskas būtų aišku. Pakvimpa beprasmiu formalizmu.
Galbūt tie, kurie yra matę komiksą apie žalią milžiną, ir gali režisieriui atleisti minties bei formos skyles, kurių kupinas “Milžinas Halkas”. Kai jau iš anksto žinai, apie ką kalbama, nemažai detalių tiesiog išsprūsta ir tampa nesvarbios. Mums gi, kaip sakiau, tenka filmą žiūrėti kaip originalų visai neblogo režisieriaus darbą. O štai tuomet ir pradeda lįsti balti filmo audinio siūlai - na, nelimpa jie, nors tu ką!
“Hulk”, JAV, 2003.Trukmė: 2 val. 17 min.Režisierius: Ang Lee (“Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas”, 2000; “Sniego audra”, 1997; “Protas ir jausmai”, 1995).Vaidina: Eric Bana (“Juodojo Vanago žūtis”, 2001), Jennifer Connelly (“Nuostabus protas”, 2001; “Polokas”, 2000), Sam Elliott (“Kai mes buvome kariai”, 2002; “Didysis Lebovskis”, 1998), Josh Lucas (“Nuostabus protas”, 2001; “Amerikos psichopatas”, 2000), Nick Nolte (“Čempionų pusryčiai”, 1998; “Plonytė raudona linija”, 1998) ir kt.
