Gegužės 8-ąją, šeštadienį, grupelė entuziastų atšventė tradicinę Laisvės nuo mokesčių dieną. Nešė tam tinkančius plakatus apie lėšas iš žmonių atiminėjančią valstybę, tempė simbolinį mokesčių akmenį, stabdantį žmonių kelionę į gerovę. Žodžiu, viskas, kaip ir dažnoje valstybėje tokią dieną ir su tokiais entuziastais.
Pati idėja irgi neatmestina, nes ji skatina atkreipti dėmesį į mokesčius. Priešingai bendram vaizdui, dauguma mūsų nėra linkę geriau pagalvoti apie tai, kokiomis formomis kokius mokesčius mes mokam.
Verslo mokesčius dar žinom - nes nėra garsiau už verslininkus pasakojančių apie faktą, kad jie moka mokesčius. O štai savais, nuo atlyginimų mokamais, jau vangiau domimės. Kokias darom socialinio draudimo įmokas nuo atlyginimo? Kiek kainuoja prekė ar paslauga be 18 ar 5 procentų PVM? O kiek ji kainuotų, jei nereikėtų mokėti muito?
Todėl Laisvės nuo mokesčių diena ir vertintina dėl to, kad atkreipia mūsų dėmesį į patį mokesčių faktą.
Bet “dienos” pavadinimas vis dėlto netikslus. Provokuoti, žinoma, jis tinka, bet patiklesnį žmogų gali ir visai rimtai suklaidinti.
Juk laisvė nuo mokesčių - tai laisvė nuo to, kas už tuos mokesčius mainais pateikiama.
Pirmiausia, žinoma, pati valdžia. Juk laisvė nuo mokesčių - tai laisvė tik nuo demokratiškai išrenkamos valdžios (ne veltui nėra mokesčių būtent Šiaurės Korėjoje). Be jos būtų kiti valdžios variantai. Vienur tvarką darytų ir rinkliavą nustatinėtų “šmikiniai” ar “tulpiniai”, kitur - Didysis Vadas ar kokie iš toliau atvykę. Nebūtų ne tik mokesčių, bet net ir “Valstybės žinių” su skelbimais apie mokesčius. Kokiam “šmikiniui” ko prireiks - tą teks, ir skubiai, visiems kaimynams susidėjus parūpinti. Gal nė ius primus noctis neišskiriant.
Žinoma, tokia, kaip kad pasakytų mokslo žmonės, ad hoc lėšų rinkimo tvarka pakyrėtų ir tai “savanoriškai” valdžiai. Nustatytų ir “šmikiniai” analogišką reguliarią taksą, kuri nesivadintų, žinoma, mokesčiais, o, tarkime, “reguliarios pagarbos ženklu gerbiamai brigadai už tvarkos mūsų kvartale palaikymą”.
“Laisvė nuo mokesčių” taip pat reikštų, kad nebereikėtų matyti, kaip eina mūsų pinigėliai greitkeliams tiesti ir remontuoti, uostams gilinti, ambasadoms finansuoti, mokykloms statyti ir išlaikyti. Visi tam skirti pinigai liktų mums ir, kaip kiekvienam aišku, tada patys savarankiškai spręstume, kam juos leisti. Mašinos neprižiūrimuose keliuose kaipmat subyrėtų ir daugiau vaikščiotume pėsti, juoba kad ir subsidijų viešajam transportui nebeliktų. Gausėjantys beraščiai vaikai optimaliai tiktų būti tarnais ir kitokiais “torpedomis” tai apsišaukėlių valdžiai.
Žinoma, ir asmens sargybinių, ir nuosavų teismų (garbės?), ir privačių mokyklų (kokie įdomūs būtų dėstomi kursai! - pavyzdžiui, “Lietuvos išvadavimas nuo mokesčių - nuo libertarų idėjos iki gerbiamų šmikinių valdžios”), ir privačių gydyklų, ir gal net privačių kelių ar bent šaligatvių atsirastų ir pagausėtų. Smarkiai pagausėtų ir tokių specialių gyvenviečių, kur būtų įkurdinami tie, kurie niekaip nesuprato, kad reikia pašalinti mokesčius ir demokratiškai renkamą valdžią.
Galop ateitų diena, kai mokesčiai, net ir PVM, išvis būtų panaikinti - kokia prasmė juos turėti, jei bus galima tiesiog triskart per dieną pamaitinti visą tą nuo mokesčių ir kitokių išsigalvojimų išlaisvintą liaudį, kuri palengva turės vis mažiau laiko daryti ar norėti ko nors daugiau nei gulti po darbų į gultus jau minėtose stovyklose.
Na, nereikia taip negailestingai išekstrapoliuoti “laisvės nuo mokesčių” idėjos, juk tas šūkis - tik metafora.
Metafora, bet pasenusi. Kažkada (kai kam - dar ir dabar) labai svarbu buvo susivokti, kad rinkos ūkio ir demokratijos sąlygomis, sugriovus totalitarinę visagalę valstybę visa viešoji valdžia ir tvarka palaikoma ne jėga, o piliečių sutarimu. Kad daugumos renkama valdžia iš principo negali būti visų priešas. Jokia valdžia negali laikytis ir atlikti savo funkcijas “iš nieko”. “Už dyką priešpiečių nebūna” - taip rašoma bene kiekvieno rinkos ūkio vadovėlio pirmame puslapyje. O mums reikia ne tik valdžios, t.y. viešojo gyvenimo taisyklių ir jų laikymosi, bet ir daugybės kitų valstybės atliekamų socialinių ir ekonominių funkcijų. Net vis daugiau ar bent vis geresnių.
Todėl ir lozungai, ir rimtesnės diskusijos turi sukti brandyn - ne murkdytis supaprastintose XX amžiaus pradžios anarchistų ar anarchosindikalistų schemose (“mokesčiai - tai vagystė”, “valstybė - tai uzurpatorius”, “anarchija - tvarkos motina”), bet pažiūrėti realiau ir griežčiau.
Kaip valdžia skirsto mokesčių naštą tarp įvairių visuomenės grupių, kaip ji išdėlioja įvairias mokesčių rūšis - štai kur klausimas. Kaip valdžia paskirsto ir naudoja šitaip surinktas labai nemenkas lėšas - štai antras klausimas. Ar tiksliai atsiskaito? Ar skaidrios jos pačios sąskaitos ir kvitai? Ar nedaro kvailų sprendimų, kuriuos dengia mokesčiais surinktais pinigais? Štai kur realios problemos, čia yra mokesčių klausimo esmė.
Kuo toliau maivysimės su mokesčių-akmenų muliažais, tuo valdžia bus laisvesnė daryti šioje srityje ką tinkama. Štai įves po rinkimų nekilnojamojo turto mokestį. Argi mums neįdomu ir nesvarbu - kaip, kokiomis proporcijomis ir kokia tvarka. Už kiekvieną būstą ir žemės sklypą ar tik už didesnius ir gausesnius? Mūsų sveikatos apsaugos sistemai verkiant reikia didesnio finansavimo ir gal net pirmiausia - gydytojų atlyginimams normalizuoti; ar nemanom, kad dėl to turėtų būti kažkiek padidintos socialinio draudimo įmokos nuo mūsų atlyginimo, ypač jei bus mažinamas, bent jau nuo mažesniųjų uždarbių, pajamų mokestis?
Todėl reikia padėti kirvius bei kuokas ir imtis subtilesniųjų darbų, nors tai ir sunkiau.
