“Naujojo Vilniaus” viešbučio konferencijų salėje buvo pristatytas tyrimas apie Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą (ES) makroekonominius padarinius. Europos komiteto užsakymu tyrimą atliko “Ekonominių konsultacijų ir tyrimų” grupė. Skrupulingesnis reporteris dar pridėtų, kad tą popietę salėje galima buvo sutikti praktiškai visus geriau žinomus Lietuvos ekonomikos žinovus, ekspertus ir orakulus.
Tyrėjai pateikė išvadas, su kuriomis niekas net nebandė ginčytis - integracijos į Europos Sąjungą dėka Lietuvos ekonomika užkops aukščiau nei be integracijos. Vien per tyrinėtą artimiausią 8 metų (2002-2009 m.) laikotarpį Lietuvos ūkis papildomai pagamins 66 mlrd. litų nacionalinio produkto, augimo tempai bus spartesni vidutiniškai 1,14 proc. ir laikotarpio pabaigoje šalies BVP bus 15,3 procentais didesnis, nei būtų nestojant į ES.
Ši ir sveiku protu gerai suvokiama, ir analitikų įrodoma tiesa sugestionuoja ir kitą iš čia išplaukiančią išvadą: kuo anksčiau, tuo geriau įstoti į tokią ekonominę sąjungą. Štai ir mūsų minėtas tyrimas parodo, kad 1995 m., t.y. kada reali ekonominė Lietuvos integracija į ES tik prasidėjo (įsigaliojo Lietuvos ir ES laisvos prekybos sutartis), tas integracijos sąlygotas BVP prieaugis tesudarė 0,4 proc., o 2002 m. jis buvo jau 7,7 proc., 2006 m. bus 12,2 proc., o 2009 m., kaip minėjome, bus 15,3 proc.
Trečdalį to paspartinto augimo sukels ES struktūriniai fondai, kurių lėšomis Lietuvoje bus daroma gana daug investicijų. Likę du trečdaliai bus Lietuvos valstybės biudžeto, nacionalinio verslo bei tiesioginės užsieniečių investicijos.
Pažymėtina, kad išvados apie teigiamą dabartinės ES plėtros poveikį ekonomikai, kad ir kiek, kas ir kur jas darytų, savo esme yra tokios pat visoms šalims - ir stojančioms į ES, ir ES senbuvėms. Antai prieš keletą metu Lenkijoje atliktas tyrimas nustatė, kad 2001-2010 m. Lenkijos BVP dėl integracijos į ES augs vidutiniškai 1,05 proc. sparčiau nei nesant ES. Austrijoje vien dėl prekybos intensyvėjimo, kilusio įstojus į ES penkioms “pirmosios bangos” kandidatėms, šalies BVP pirmus dešimt metų augs 0,1 proc. sparčiau. Dešimties silpnų nacionalinių ekonomikų integravimas į penkiolikos valstybių formuojamą ekonominę sąjungą nėra nulinės sumos žaidimas - laimi visi dalyvaujantys. Nuo seno žinomas masto ekonomijos efektas dabar vėl stiprėja - įžengiant į informacinę visuomenę ir sparčią technologinę plėtrą.
Tyrimas, žinoma, nuo daug ko atsiribojo - nėra tyrimo be prielaidų apie tos ar kitos veiksnių grupės pavertimą konstanta (sakralinė formulė “kitoms sąlygoms nekintant”). Jame visa socialinė, kultūrinė ir apskritai civilizacinė bei konkreti tarptautinė aplinka imama kaip nekintantis ir savo poveikio Lietuvos ekonomikai nekeičiantis kompleksinis veiksnys.
Ir pirmiausia tyrime atsiribota nuo galimų pokyčių finansų sektoriuje - nuo to, kaip gali keistis, vykstant stojimo į ES sukeltiems pokyčiams, palūkanų norma, kapitalo rinka, valiutos kursas, kokį poveikį taupymo normai, palūkanoms, kapitalo rinkai padarys spartus draudimo rinkos plėtojimasis (tiek dėl privalomų draudimo rūšių plėtros, tiek dėl draudimo kultūros plėtros).
Finansų sektorius visada yra realiajai ekonomikai “iš šalies”, jis jai “tik” padeda ir pasignalizuoja. Bet ekonomikos veikėjų optimizmas ar nervingumas, pasitikėjimas ateitimi ar, priešingai, niūrus ateities suvokimas, sukeliantis tiek vartojimo, tiek ir investavimo mažėjimą, yra tiesioginis ir trumpu laikotarpiu netgi svarbiausias ūkio raidos svertas. Juk finansų sektorius maitina ūkį kapitalu, t.y. finansų ištekliais, būtinais gamybai išplėsti, o investuotojus - nuotaikomis, lemiančiomis sprendimus..
Ir, žinoma, studija nieko nepasakė apie tai, kas konkrečiai laimės, o kas pralaimės. Tyrime vienų bankrotas puikiausiai kompensuojamas kitų spartesniu išsiplėtimu rinkoje, nedarbo tvarumas puikiai dera su BVP augimu, gaunamu darbo našumo didėjimo dėka. Net ir teigiamiausi pokyčiai ekonomikoje neišvaduoja konkrečių žmonių nuo asmeninės atsakomybės už savo likimą.
Remdamiesi šiuo tyrimu, galėtume teigti, kad Lietuva būtų pasiekusi dar daugiau, jei būtų į ES įstojusi šiai tik pradėjus veikti - 1958 metais.
Todėl ir reikia įstoti bent tada, kai jau galime tą padaryti.
Turime sutvirtėti, praturtėti, atsikratyti provincialumo ir bent truputį, dovanokit, suaristokratėti; juk reikės padėti Ukrainai ir Baltarusijai, Moldovai ir Balkanų šalims. Daug kas, ką jau įveikėm, padarėm, įgyvendinom, joms yra dar tik bauginanti ateitis.
