Skelbiame kelias ištraukas iš Jelenos Tregubovos knygos "Kremliaus digerio pasakojimai". Jelena Tregubova yra įspūdingiausios pastarojo meto knygos apie Boriso Jelcino ir Vladimiro Putino Rusijos politikos užkulisius autorė. Vos pasirodžiusi Rusijoje, knyga tuoj pat tapo bestseleriu ir sulaukė griežtos Kremliaus reakcijos. 2004 m. autorė neteko galimybės Rusijoje dirbti žurnalistinio darbo ir baimindamasi dėl savo saugumo kurį laiką gyveno užsienyje.
Pati ryškiausia signalinė raketa, kurią iškart užgrobęs pagrindinę Kremliaus viršūnę Putinas iššovė “priešiškų” Rusijos žurnalistų pozicijų link, buvo skandalinga radijo stoties “Svoboda” korespondento Andrejaus Babickio dingimo Čečėnijoje istorija. Vykdydamas žurnalistinę užduotį Čečėnijoje, jis buvo pagrobtas nežinomų asmenų - ir visi Rusijos žurnalistai įtarė, kad jį pagrobė specialiosios Rusijos tarnybos, nes Babickis savo reportažuose visada labai aštriai kritikavo Rusijos pajėgų veiksmus Čečėnijoje.
Šalia to asmeninės mano problemos dėl Kremliaus spaudos tarnybos atrodė tiesiog kaip vaikų šventės fejerverkas.
Visą laiką, kol Babickis buvo nelaisvėje, niekas iš mano draugų žurnalistų nė kiek neabejojo: jeigu mes kas dieną, kas valandą kiek tik turime jėgų nerėksime Kremliaus valdžiai, reikalaudami atiduoti žurnalistą, jis bus tiesiog tyliai nužudytas.
Ir kiekvienas iš mūsų, žurnalistų, sąžiningai išnaudojo visus turimus kanalus įtakai daryti. Dauguma laikraščių kiekvieną dieną spausdindavo dienų, praėjusių nuo korespondento pagrobimo akimirkos, skaičių.
O aš bėgiojau į Kremlių pas Vološiną ir maldavau jį paveikti situaciją.
- O mes čia kuo dėti? - nekalta mergele dėjosi Vološinas.
- Gerai, tarkim, jūs čia niekuo dėti. Bet jeigu jūs dabar, po šio skandalo, išleisit Babickį gyvą, jūsų prezidentui tai bus labai naudinga: jis ramiai galės pasakyti, kad visa tai buvo tik “žurnalistinė isterija”! - su gyvatišku gudrumu, kaip man tada atrodė, įkalbinėjau administracijos vadovą.
O jo pavaduotojas Slava Surkovas man pareiškė:
- Taigi Babickis - priešas! Pažiūrėk, ką jis savo reportažuose perduodavo! Kad po Rusijos armijos atliktų taikių čečėnų gyvenviečių valymų jis “supranta”, kodėl čečėnai griebiasi ginklų! Babickis juk - Rusijos valstybės priešas ir provokatorius!
Aiškaus atsakymo nebuvo.
Labai greitai, matyt, visiems Kremliuje taip įkyrėjau nuolatiniais savo priminimais apie Babickį (be to, spėju, kad tada aš nebuvau vienintelis žygūnas, įkyriai lindęs į akis Kremliaus administracijos vadovybei), kad Vološinas man pareiškė:- Viskas!!! Apie Babickį daugiau - nė žodžio. Ko tu prilipai prie tos temos? Mano manymu, ji kažkokia išpūsta! Man atrodo, kad šalyje niekam, išskyrus tave, tai apskritai nebeįdomu!
“Štai kaip! - piktai pagalvojau. - Išpūsta?! Na aš jums parodysiu… Jūs savo kailiu patirsite, kokia ji “išpūsta”!”
Ir kitą dieną, apsimetusi, kad priėmiau žaidimo “Apie Babickį - nė žodžio” taisykles, pakviečiau Vološiną į svečius pas Mašą Slonim, į jos namus Tverskaja 4, kur rinkdavosi “Žurnalistų chartija”.
O prieš pat jam ateinant, mudvi su Maša įkalbėjome visus kolegas neleisti Vološinui išsisukti nuo klausimų apie pagrobtą žurnalistą.
Tokio žurnalistų spaudimo kaip tą vakarą Kremliaus administracijos vadovas akivaizdžiai dar niekada nebuvo patyręs. O aš sėdėjau tylėdama kaip angeliukas ir, periodiškai sugavusi įsiūčio kupinus savo bičiulio iš Kremliaus žvilgsnius, tik skėsteldavau rankomis: esą įsivaizduojate, ši tema, pasirodo, įdomi ne tik man…
Aš jaučiau tiesiog artistinę palaimą, stebėdama, kaip darniai mano draugai doroja Vološiną: kai Kremliaus administratorius pirmą kartą išsisuko nuo tiesaus atsakymo į klausimą, ar žurnalistas gyvas, po minutės jo paklausė, ar Babickis yra Rusijos specialiųjų tarnybų rankose. O kai Vološinas ir tada išsisuko, po minutės kitos kitas mano kolega jau teiravosi, ar Putinas ateityje tokias priemones žada taikyti visiems žurnalistams. Ir juo labiau Vološinas išsisukinėjo nuo atsakymų, tuo karščiau jį spaudė mano draugai. Man susidarė įspūdis, kad kiekvienas iš mano kolegų, išdirgintų viso to virtualaus karo dėl Babickio išgelbėjimo, atsigriebė puldami Vološiną už visą tą melą, kuriuo mus maitino oficialūs šaltiniai. O juk pas Mašą namuose susirinko apie dvidešimt žmonių ir visas žurnalistų būrys po keletą kartų perleido Vološiną ratu.
Galų gale Kremliaus administracijos vadovas neišlaikė ir tiesiog įdūko:
- Ko jūs vis apie Babickį ir apie Babickį, a?!
- Nereikšminga tema, Aleksandrai Staljevičiau, taip? - saldžiu balsu perklausiau aš.
Ir čia, kad galutinai pribaigtų svečią, Aleksejus Venediktovas, radijo stoties “Echo Moskvy” vadovas, įteikė jam popieriaus lapelį;
- Ypatingas prašymas, Aleksandrai Staljevičiau: paimkite atminimui apie šį vakarą ir prašytume perduoti prezidentui!
Tai buvo “Maskvos žurnalistų chartijos” inicijuotas atviras laiškas, išreiškiantis mūsų protestą dėl valdžios veiksmų Babickio atžvilgiu, jį pasirašė daugiau kaip 50 geriausių Rusijos ir Vakarų žiniasklaidos žurnalistų.
“Atsakomybė už Andrejaus Babickio gyvybę visiškai gula ant pečių tų, kurie perdavė jį į nežinomų kaukėtų žmonių rankas, tų, kurie priėmė ir sankcionavo šį sprendimą, ir asmeniškai - ant prezidento pareigas einančio Vladimiro Putino.Mes turime tvirtą pagrindą manyti, kad Rusijos valdžia ne tik atsisakė žodžio laisvės gynimo principo, bet ir elementaraus įstatymų laikymosi. Tokia valdžia yra vadinama totalitarine”, - taip baigėsi mūsų laiškas, kurį Vološinas turėjo nunešti į Kremlių Putinui.
Atsitiko taip, kad būtent tą akimirką, kai pas mus svečiavosi Vološinas, mes pirmi šalyje sužinojome, kad Andrejus Babickis gyvas, antra - gavom aiškų patvirtinimą, kad Putinas prie šios pagrobimo istorijos tiesiogiai yra prikišęs nagus.
Pusę dvyliktos nakties, kai administracijos vadovui jau leidome truputį atsipalaiduoti ir užkąsti degtinę virta dešra, suskambo Mašos Slonim telefonas. Skambino Natalija Gevorkian, kuri prieš rinkimus rašė Putino interviu knygą.
- Pas mane čia kaimyniniame kambaryje Putinas, - karštai sušnibždėjo Gevorkian. - Negaliu ilgai kalbėti. Žinau, kad jūs ten šiandien visi susitinkate. Tiesiog perduok greičiau radijo stoties “Svoboda” vaikinams - tegu paskambina Babickio giminaičiams ir nuramina juos: jis gyvas ir greitai Maskvoje pasirodys kažkokia juosta apie jį. Man ką tik apie tai pasakė pats Putinas…
Čia ryšys nutrūko. Gevorkian skambino tiesiai iš objekto ABC (tai toks vyriausybės objektas, anksčiau priklausęs KGB, kuriame, beje, 1991 metais buvo rengiamas komunistų pučas), čia tuo metu vyko jos eilinis interviu su Putinu.
Kitą dieną Gevorkian man smulkiai papasakojo, kas gi įvyko. Lygiai taip, kaip aš kasdien dėl Babickio kvaršinau galvą saviems pažįstamiems Kremliuje, Gevorkian savo ruožtu naudodamasi situacija bandė Putino kantrybę.
- Putinas man apie Babickį atsakinėjo taip atvirai ir nekaltai, kad man buvo tiesiog baisu dėl Andrejaus gyvybės, - prisipažino Gevorkian. - O tą vakarą, kai aš vėl ėmiau šaukti: “Tučtuojau grąžinkit Babickį!” - Putinas staiga man pareiškė: “Klausykit, atstokit nuo manęs su tuo savo Babickiu! Štai atveš jums juostą apie jį ir pamatysit, kad jis gyvas ir sveikas…” Aš Putinui ir sakau: “Palaukit, jūs juk tvirtinot, kad jį kažkokiems smogikams atidavėt! Ar jums čečėnų smogikai dabar pranešė, kad kasetę apie Babickį į Maskvą veža?!”
Išgirdusi iš Putino apie kasetę, Gevorkian prisiminė, kad ji, šiaip ar taip, sovietinio šnipo anūkė, ir nutarė pasinaudoti šnipinėjimo gudrybe: tučtuojau išbėgo iš kambario, kuriame sėdėjo prezidentas, “greitai į tualetą pasisioti”, o iš tikrųjų puolė skambinti mums, kad praneštų slaptas žinias.
Kai Babickį pagaliau atvežė į Maskvą, mus apėmė jausmas, kad visi kartu savo nenutrūkstamu riksmu išplėšėme žurnalistą iš Putino ir specialiųjų tarybų nagų, nors visi valdžios valdininkai baidė mus lyg įkyrias muses.
Ištrauka iš greitai lietuvių kalba pasirodysiančios Jelenos Tregubovos knygos "Kremliaus digerio pasakojimai".
Jelena Tregubova: Stokholmo košmaras (http://www.omni.lt/index.php?i$9359_84777$z_244009)
