“Omni laiko” skaitytojams siūlome ištraukas iš Kardinolų kolegijos dekano Josepho Ratzingerio homilijos, sakytos per penktadienį Vatikane vykusias popiežiaus Jono Pauliaus II laidotuves. Šimtai tūkstančių maldininkų, tarp jų apie 200 valstybių, vyriausybių, tarptautinių ir religinių organizacijų vadovų kardinolo J. Ratzingerio kalbą net 13 kartų pertraukė karštais plojimais.
Vokietis kardinolas buvo vienas artimiausių Šventojo Tėvo bendražygių ir vienos pagrindinių Bažnyčios institucijų, atsakingos už katalikų teologijos doktriną - Šv. Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas.
Kardinolų kolegijos dekano J. Ratzingerio homilijos ištraukos:
„Sek paskui mane!“ - sako prisikėlęs Viešpats Petrui, kaip paskutinį savo žodį šiam mokiniui, pasirinktam ganyti jo aveles. Sek paskui mane! Šie antkapiniai Kristaus žodžiai gali būti vadinami raktu siekiant suprasti žinią, kuriai gyvybę suteikė mūsų gedimas ir mylimas Popiežius Jonas Paulius II, kurio palaikus šiandien nuleidžiame į žemę, kaip nemirtingumo grūdą, liūdesio kupina širdimi, tačiau ir su džiaugsminga viltimi bei didžia padėka. Tokie yra mūsų sielos jausmai, Broliai ir Seserys Kristuje, esantys Šv. Petro aikštėje, šalimais esančiose gatvėse ir kitose Romos miesto, kurį šiomis dienomis užliejo neaprėpiama tyli ir besimeldžianti minia, vietose. Visus jus sveikinu iš širdies.
Taip pat ir Kardinolų kolegijos vardu noriu savo mintis išreikšti valstybių ir vyriausybių vadovams bei delegacijoms iš įvairių šalių. Sveikinu krikščioniškų bažnyčių ir bendruomenių vadovus ir atstovus, taip pat ir tuos, kurie atstovauja kitoms religijoms. Sveikinu arkivyskupus, vyskupus, kunigus, vienuolius, vienuoles ir visus tikinčiuosius, atvykusius iš visų žemynų. Ypač sveikinu jaunimą, kuriuos Jonas Paulius II mylėjo ir vadino Bažnyčios ateitimi bei viltimi. Mano sveikinimas, be kita ko, tepasiekia visus bet kurioje pasaulio dalyje, prisijungusius prie mūsų per radiją ir televiziją šioje iškilmingoje atsisveikinimo su mylimuoju Pontifiku liturgijoje. Sek paskui mane!
Būdamas jaunas studentas Karolis Wojtyla žavėjosi literatūra, teatru, poezija. Dirbdamas chemijos fabrike, supamas jam grėsusio nacizmo pavojaus, jis išgirdo Viešpaties balsą: „Sek paskui mane!“ Šiomis ypatingomis aplinkybėmis jis pradėjo skaityti filosofijos ir teologijos knygas, paskui įstojo į slaptą seminariją, kurią buvo įkūręs kardinolas Sapieha, o po karo savo studijas galėjo baigti Krokuvos Jogailaičių universiteto Teologijos fakultete. Daugel kartų savo laiškuose kunigams ir savo autobiografinėse knygose jis mums pasakojo apie savąją kunigystę, kuriai buvo įšventintas 1946 metų lapkričio 1 dieną. Šiuose tekstuose jis interpretuoja savąją kunigystę visų pirma pradėdamas nuo trijų Viešpaties posakių. Visų pirma tai: „Ne jūs mane pasirinkote, bet aš jus pasirinkau ir jus sutvirtinau, kad eitumėte ir neštumėte vaisių ir kad jūsų vaisiai išliktų“. Antrasis posakis yra šis: „Gerasis ganytojas atiduoda gyvybę už savo avis“. Ir galiausiai: „Kaip kad Tėvas mane mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje“.
Šiuose trijuose posakiuose girdime plevenant visą mūsų Šventojo Tėvo sielą. Jis tikrai nepavargdamas keliavo visur, kad neštų vaisių ir kad šie vaisiai išliktų. „Kelkitės, eime!“ - taip pavadinta jo priešpaskutinė knyga. „Kelkitės, eime!” - šiais žodžiais jis mus prižadino iš pavargusio tikėjimo, iš vakarykščių ir šiandienos mokinių miego. „Kelkitės, eime“ - ir šiandien mums sako jis. Šventasis Tėvas buvo kunigas iki pat galo, nes savąjį gyvenimą Dieve jis paskyrė savosioms avelėms ir visai žmonijos šeimai, kasdien aukodamasis Bažnyčios tarnystei ir ypač sunkiausiuose pastarųjų mėnesių išbandymuose. Taip jis tapo viena su Kristumi, geruoju ganytoju, mylinčių savąsias avis. Ir galiausiai - „pasilikite mano meilėje“: Popiežius, kuris turėjo atleidimo ir širdies atvirumo visiems sugebėjimą, kuris siekė susitikti su visais, ir šiandien mums šiais Viešpaties žodžiais sako: „Pasilikdami Kristaus meilėje mes mokomės, pagal Kristaus mokyklą, tikrosios meilės meno“.
„Sek paskui mane!“ - 1958 metų liepą jaunam kunigui Karoliui Wojtylai prasideda naujas kelionės su Viešpačiu ir paskui Viešpatį etapas. Karolis, kaip kad buvo įpratęs, drauge su baidares pamėgusių jaunuolių grupe nukeliavo prie Masuri ežero ilsėtis ir pabūti kartu. Tačiau su savimi jis vežėsi laišką, kuriuo jis buvo kviečiamas atvykti pas Lenkijos primą, pas kardinolą Wyszinskį, ir galėjo nuspėti tokio susitikimo tikslą: jo nominavimą Krokuvos vyskupu augziliaru. Palikti akademinį dėstymą, aną įkvėpiančią bendrystę su jaunimu, palikti didžiulį intelektinį troškimą pažinti ir interpretuoti žmogaus slėpinį tam, kad šiandienos pasauliui galėtų pateikti mūsų buvimo krikščionišką interpretaciją - visa tai jam turėjo atrodyti kaip paties savęs praradimas, prarasti visa tai, kas buvo tapę šio jaunojo kunigo žmogiška tapatybe. „Sek paskui mane!“ - Karolis Wojtyla tai priėmė, Bažnyčios šaukime girdėdamas Kristaus balsą. Ir paskui jis suprato, koks teisingas buvo Viešpaties pasakymas: „Kas bandys išgelbėti savo gyvybę - ją praras, o kas ją praras, - bus ją išgelbėjęs”.
Mūsų Popiežius - tai žinome visi - niekuomet nenorėjo išgelbėti savosios gyvybės, jos pasilikti sau pačiam. Jis troško atiduoti visą save be jokių apribojimų iki pat galo už Kristų, taip pat ir už mus. Būtent taip jis galėjo patirti, kaip visa tai, ką jis atidavė į Viešpaties rankas, jam sugrįžo nauju būdu: meilė žodžiui, poezijai, laiškams buvo jo ganytojiškos misijos esminė dalis ir suteikė jai naują gaivumą, naują aktualumą, naują Evangelinės žinios patrauklumą - būtent tuomet, kai šis buvo paženklintas prieštaravimo.
Iš italų kalbos vertė Juozas Ruzgys
