Dviejų JAV universitetų profesorių politinis esė, apžvelgiantis Izraelio lobistų įtaką Vašingtono politikai Artimuosiuose Rytuose, driokstelėjo kaip Amerikos akademiniuose sluoksniuose netikėtai teroristų padėta bomba.
Čikagos universiteto profesoriaus Johno J. Mearsheimerio ir Harvardo universiteto Kennedy valdymo mokyklos profesoriaus Stepheno M. Walto esė „Izraelio lobistai ir JAV užsienio politika“ buvo išspausdintas britų leidinyje „London Review of Books“. Šis tekstas buvo paskelbtas ir internete – Kennedy mokyklos svetainėje (http://ksgnotes1.harvard.edu/Research/wpaper.nsf/rwp/RWP06-011).
Intriga prasidėjo nuo pat šio teksto publikavimo: nors šią temą autoriams buvo užsakęs JAV žurnalas „The Atlantic Monthly“, redakcija jį atsisakė spausdinti ir esė buvo paskelbtas ne Amerikos spaudoje. Dar daugiau: nors kai kuriuose JAV leidiniuose jis sukėlė tikrą audrą, populiarioji Amerikos spauda J. Mearsheimerio ir S. Walto pareikštas mintis ignoravo. Mažai dėmesio teatkreipė net ir rimtasis „The New York Times“.
Kodėl šis akademinis tekstas sukėlė tikrą ažiotažą, nesunku atspėti. Reakcija į esė išdėstytas mintis, priklausomai nuo apie ją spaudoje atsiliepiančių mokslininkų, politikų ir ekspertų pažiūrų, buvo itin prieštaringa: vieni šį tekstą vadino pasibjaurėtinu, kiti – drąsiu, treti – pernelyg mėgėjišku, ketvirti – konspiratyviu, apeliuodami į nesuskaičiuojamas teorijas apie „pasaulinį žydų sąmokslą“. Priežastis paprasta: jau seniai niekas iš JAV akademinių sluoksnių taip aštriai ir tiesiai nekalbėjo apie Izraelio įtaką Vašingtono politinėje virtuvėje.
42 puslapių esė J. Mearsheimeris ir S. Waltas tvirtina – būtent tvirtina – kad JAV politika Artimuosiuose Rytuose remiasi besąlygiška parama Izraeliui, o tai neatitinka Amerikos nacionalinių interesų. Finansinė, karinė ir politinė JAV pagalba šiai nedidelei šaliai beprecedentė: kasmet Izraeliui skiriama tiesioginė beveik 3 mlrd. dolerių parama, izraeliečiai gauna naujausias ginklų sistemas, tarp jų ir naikintuvus F-16. Nuo 1982 m. JAV vetavo 32 Izraelį kritikavusias Jungtinių Tautų rezoliucijas. Amerika suteikė Izraeliui plačią užimtų teritorijų problemos sprendimo „erdvę“. Visa tai, pasak autorių, būtų suprantama, jeigu Izraelis būtų susijęs su strateginiais JAV interesais arba Amerika jaustų moralinį įsipareigojimą šiai valstybei.
Izraelis galbūt turėjo strateginę vertę JAV „šaltojo karo“ metais, kai Sovietų Sąjunga stiprino savo įtaką Sirijoje ir Egipte, bet tie laikai seniai praėję, teigia autoriai. Nuo 2001 m. rugsėjo 11-osios Izraelis dedasi esąs pagrindinis JAV sąjungininkas kovojant su teroru, bet iš tikrųjų, anot profesorių, tai daugiau kliuvinys negu parama, nes stiprūs žydų valstybės ryšiai su JAV tik vienija O. bin Ladeno ar kitų antiamerikietiškai nusiteikusių arabų ekstremistų šalininkus. Esė daroma prielaida, kad ir sprendimas pradėti karą Irake labiau atitiko Izraelio, o ne JAV interesus.
Kas slypi už tokių Vašingtono sprendimų? J. Mearsheimerio ir S. Walto atsakymas tiesus: neturinti sau lygių Izraelio lobistų įtaka JAV užsienio politikai. Autoriai teigia, kad Izraelio lobizmo tvirtovė Amerikoje – organizacija AIPAC (American Israel Public Affairs Committee), kuri žurnalo „National Journal“ įtakingiausių JAV lobistinių organizacijų sąraše užima antrąją vietą – po Nacionalinės ginklų asociacijos. AIPAC turi savo žmonių ir politiniuose sluoksniuose, ir žiniasklaidoje, ir strateginių tyrimų centruose – visur, kur galima veiksmingai formuoti Izraeliui palankią viešąją nuomonę ir užsienio politikos sprendimus. Dar daugiau: profesoriai teigia, kad AIPAC pavyko viešojoje erdvėje sukurti tokią atmosferą, kurioje kiekvienas, abejojantis beatodairiška JAV parama Izraeliui ar kritikuojantis Izraelio lobistų galybę, tuojau apšaukiamas antisemitu, taip nukreipiant diskusiją į įprastą patogią aklavietę.
Įdomu, kad šis metodas buvo pritaikytas ir prieš pačius esė autorius. Emocinguose atsiliepimuose spaudoje jiems buvo primintas ir Amerikos žydų patriotiškumas, ir jų indėlis į Amerikos gerovę, ir net holokaustas. Kongreso narys iš Niujorko Eliotas Engelis pareiškė: „Žinant, kas atsitiko per holokaustą, gėda, kad žmonės gali rašyti tokius dalykus“. Tačiau bene griežčiausią atkirtį, kurį kai kurie apžvalgininkai pavadino isterišku, esė autoriams davė Harvardo teisės profesorius Alanas Dershowitzas, kurį J. Mearsheimeris ir S. Waltas vadina Izraelio apologetu Amerikoje.
A. Dershowitzas parašė 43 puslapius esė teiginių paneigimą, kuris taip pat buvo paskelbtas Kennedy mokyklos svetainėje (http://www.ksg.harvard.edu/research/working_papers/dershowitzreply.pdf). Jis apkaltino savo oponentus sėmusis minčių iš neonacių tinklalapių, tendencingumu, faktų iškraipymu, nemokslišku požiūriu, elementariomis faktinėmis klaidomis ir kitomis nuodėmėmis. Be to, A. Dershowitzą labai papiktino tai, kad, jo manymu, esė žadina „bjaurią įtarimo šmėklą“ dėl Amerikos piliečių žydų „dvigubo lojalumo“ – JAV ir Izraeliui.
Kitų esė kritikų nuomone, autoriai, kaltindami Izraelio lobistus vairuojant šalies užsienio politiką Izraelio norima kryptimi, neatsižvelgė ir į kitus stiprią politinę įtaką Vašingtone turinčius lobistus, pirmiausia Saudo Arabijos ir JAV energetikos kompanijas, kurios taip pat aktyviai veikia siekdamos savų tikslų regione. Tačiau, apžvalgininkų manymu, faktinės klaidos traktuojant Izraelio istorijos įvykius, cituojant šios šalies istorinius veikėjus ar per mažas dėmesys kitiems Vašingtono politikai regione įtaką dariusiems veiksniams iš esmės nepaneigia svarbiausio J. Mearsheimerio ir S. Walto teiginio, kad Izraelio lobistų įtaka Amerikos valdžios sprendimams yra neproporcingai didelė.
Šiuo požiūriu vertas dėmesio „The New York Times“ paskelbtas istorijos profesoriaus Tony Judto komentaras, kuriame sakoma, kad pasaulyje kasdien didėjant Rytų Azijos įtakai nesėkmingos JAV pastangos pakeisti padėtį Artimuosiuose Rytuose jau ima rėžti akį. Pasak jo, strateginiai debatai greitai keičiasi ir būsimoms amerikiečių kartoms neatrodys savaime suprantama, kodėl imperinė JAV galybė ir tarptautinė reputacija taip kruopščiai lygiuojama pagal vieną mažą, kontroversišką valstybę prie Viduržemio jūros.
Įdomu, kad Amerikoje gyvenantys žydai Artimųjų Rytų klausimu nusiteikę daug liberaliau už Izraelio vyriausybę: apklausos rodo, kad daugelis jų pasisako už pasitraukimą iš Vakarų Kranto. Dėmesį atkreipia ir Izraelio spaudos reakcija į audrą JAV sukėlusį dviejų profesorių esė. Liberalus dienraštis „Haaretz“ redakcijos straipsnyje nesisvaidė prakeiksmais, kaip nemaža dalis J. Mearsheimerio ir S. Walto oponentų.
Jame teigiama, kad, nepaisant tam tikrų esė išdėstytų argumentų silpnumo, būtų neatsakinga ignoruoti svarbų, nerimą keliantį signalą, kurį siunčia dviejų rimtų JAV universitetų profesoriai. „Užuot ieškojusi būdų, kaip sustiprinti Izraelio lobistus, kurie ragintų JAV politikus besąlygiškai remti mus, Izraelio vyriausybė privalo suprasti, kad pasaulis nelauks amžinai, kol Izraelis pasitrauks iš teritorijų, ir kad straipsnyje išreikštos nuomonės gali įsivyrauti JAV politiniuose sluoksniuose, jeigu Izraelis greitai nepakeis politinės realybės“, – rašoma „Haaretz“ redakcijos skiltyje.
