Po Antrojo Pasaulinio karo „Stay Behind" grupių tinklas nusidriekė per visą Vakarų Europą. Pagrindinė priežastis, paskatinusi pogrindinių sukarintų grupių steigimą, buvo karo su Sovietų Sąjunga grėsmė. Tačiau laikas bėgo, ir tiesioginio konflikto perspektyvą pakeitė ginklavimosi varžybos, žvalgybinės operacijos, priešo infiltravimas, manipuliavimas trečiojo pasaulio valstybėmis, arba tiesiog Šaltasis karas. Nors ir sumanytos ginkluotam pasipriešinimui „Stay Behind" grupės dėl to neprarado savo svarbos.
Kai kuriose šalyse Šaltasis karas apsiribojo tik priešo intervencijos laukimu, karinėmis pratybomis ir noru paaukoti save Tėvynes labui jei tik to prireiks. Taip tykiai Stay Behind grupės sulaukė Šaltojo karo pabaigos Skandinavijos valstybėse bei Šveicarijoje. Pietų Europoje galimybė komunistų partijai atsidurti prie valdžios vairo „Stay Behind" grupių veiklą pasuko visai kitokia linkme.
Italijoje į dienos šviesą labiau nei kitose valstybėse iškilo „Gladio" veikla bei jos koordinatorių, užsakovų, globėjų JAV slaptųjų tarnybų vaidmuo. Nors šiuolaikinėje istoriografijoje dar nepateikta galutinio atsakymo apie „Stay Behind" grupių statusą, neabejotina tai, kad amerikiečiams jos buvo ypač svarbus įrankis paveikiant vietinį politinį klimatą. Tai paaiškina ypač svarbi Italijos geopolitinė padėtis Šaltojo karo metais bei ypatingai stipri Italijos komunistų partija.
1945 m. įvykusiame Jaltos susitikime pasaulio galingieji nutarė Italiją palikti amerikiečių įtakos zonoje. Tačiau komunistų pergalės atveju Italijai būtų atsivėrusi galimybė pereiti į priešininko pusę. Tokia grėsme tuo metu buvo reali, nes, kaip Graikijoje, taip ir Italijoje, prieš nacius kovoję komunistai rezistentai tapo herojais taikių gyventiojų akyse ir potencialiais kandidatais pirmuose pokario demokratiniuose rinkimuose.
Jie tapo pirmuoju išbandymu slaptosioms JAV tarnyboms ir turėjo nubrėžti tolimesnę šalies politinio formavimosi tendenciją. Komunistų partijos šansai laimėti buvo tikrai dideli, tačiau JAV jokiu būdu negalėjo leisti Italijai “slystelti kairėn" ir nedvejodama ėmėsi atitinkamų priemonių.
Ypatingas Franck Wisner vadovaujamas CŽV departamentas OPC - Office of Policy Coordination, kuriam ir buvo skirta suorganizuoti „Gladio" tinklą Italijoje, ta proga amerikiečių palaikomai krikščionių demokratų partijai padovanojo 10 milijonų US dolerių. Tuo pačiu metu CŽV ėmėsi socialistų ir komunistų kandidatų juodinimo strategijos, paremtos jų privataus gyvenimo faktais. CŽV parama krikščionių demokratų partijai pasirodė veiksminga, tačiau retas žino, kad komunistų pergalės rinkimuose atveju Italijai grėsė karinė JAV intervencija. Per visą rinkimų laikotarpį Viduržemio jūroje patruliavo JAV kariniai laivai, o visos JAV karinės pajėgos tuo metu buvo karinės parengties būsenoje. Paviešinus informaciją apie „Gladio", pats Italijos prezidentas Francesco Cossiga pripažino tuo metu vadovavęs sukarintai krikščionių demokratų partijos grupelei. Prezidento teigimu, jis tuo metu ginkluotas „Stern" automatu ir keliomis granatomis buvo pasiruošęs kautis prieš demokratinius rinkimus laimėjusius priešininkus.
Gladio struktūra Italijoje buvo sutvirtinta, ir jos vystymasis įgavo didesnį pagreitį netrukus po rinkimų. „Gladio" veiklos koordinavimas atiteko “R Biurui" - vienam iš SIFAR, slaptosios Italijos policijos, padalinių. SIFAR įsteigimas 1949 m. sutapo su įstojimu į NATO ir kai kurie slaptųjų tarnybų specialistai pareiškė, jog tai ne sutapimas, o Italijos slaptosios tarnybos pavaldumo Jungtinių Amerikos Valstijoms ženklas. 1992 m. Italijoje pasirodžiusioje knygoje „La Notte dei Gladiatori. Omissioni e silenze della Republica" užsimenama, kad apie Italijos tarnybos ryšius su JAV liudija pasirašytos dvišalės sutartys. Tai patvirtina ir Belgijoje 2002 m. išleistos knygos apie NATO istoriją autorius Charles Zorgbibe. Šiaip polemiškų klausimų vengiantis istorikas, atsargiai ateities istorikams palikęs rūpestį atsakyti ar NATO-JAV turi ką nors bendro su kruvinais teroristiniais išpuoliais Vakarų Europoje, patvirtino ne tik „Stay Behind" egzistavimą, bet ir tai, kad kiekviena valstybė, įsteigusi „Stay Behind" grupę savo teritorijoje, tai padarydavo pasirašiusi slaptą sutartį su JAV.
Italijos slaptoji policija SIFAR su CŽV atstovais „Gladio" įsteigiančią sutartį pasirašė 1956 m. lapkričio 26 d. Tiesioginės tokių sutarčių pasekmės pirmiausia atsispindėjo Italijos slaptųjų tarnybų veikloje: italai įsipareigojo su CŽV dalintis kaupiama informacija apie politinių veikėjų privatų gyvenimą, priimdami į darbą naujus kandidatus klausdavo amerikiečių nuomonės... Toks bendradarbiavimas Paulo Taviani, 1955-1958 ėjusiam Italijos gynybos ministro pareigas, buvo reziumuotas paprastai - slaptąsias Italijos tarnybas finansavo ir joms vadovavo “tipai iš Via Veneto" gatvės, t.y. iš CŽV ir JAV ambasados.
Apie dvišales sutartis ir „Gladio" vaidmenį iškalbingesnis pasirodė 1995 m. Italijos Senato atliktas tyrimas. Jame konstatuojama, kad „Gladio" buvo sukurtas susitarus JAV ir Italijos slaptosioms tarnyboms. Nors pirmas amerikiečių siekis išvengti komunistų atėjimo į valdžią buvo įgyvendintas rinkiminiu keliu, tai dar nereiškė, kad tas pats scenarijus pasikartos ateityje. Tad „Gladio" įkūrimas tapo naujos strategijos, kurios tikslas užkirsti komunistams kelią į valdžią, dalimi. Ginkluota pogrindinė struktūra, kurios nariai buvo pasiruošę vykdyti kraują stingdančius įsakymus, palaipsniui vystėsi visoje Italijos teritorijoje. Šalyje buvo išdėstytos ginklų slėptuvės ir verbuojami patikimi, antikomunistinėmis nuotaikomis pasižymintys asmenys.
Viena iš šių ginklų slėptuvių prisidėjo prie „Gladio" iškilimo į dienos šviesą. 1972 m. gegužės 31 d. anoniminis skambutis nukreipė policininkų dėmesį į įtartiną automobilį, pastatytą Peteano miestelio pakraštyje. Bandymas pažvelgti į automobilio bagažinę, kurioje buvo paslėpta galinga bomba, baigėsi trijų policininkų mirtimi. Praėjus vos porai dienų, antras anoniminis skambutis atsakomybę už išpuolį priskyrė teroristinei „Raudonųjų Brigadų" organizacijai. Tyrėjai visas pastangas nukreipė į tariamus pasikėsinimo organizatorius kairiųjų pažiūrų grupėse ir sulaikė apie du šimtus komunistų. Praėjo dešimt metų, kurių metu viešoji nuomonė manė, kad pasikėsinimą įvykdė komunistai. Viskas pasuko netikėta linkme, kai 1984 m. italų kriminalinis tyrėjas Felice Casson atskleidė visą eilę netikslumų Peteano pasikėsinimo tyrime. Jis konstatavo, kad po sprogimo policininkai pasitenkino tik paviršutinišku pasikėsinimo vietos tyrimu, o dar didesniu atradimu pasirodė padirbtas sprogmenų eksperto protokolas, kuriame buvo teigiama, kad išpuolyje panaudoti sprogmenys įprastai naudojami „Raudonųjų Brigadų". Atnaujinusiam tyrimą Felice Casson pavyko atskleisti, kad Peteane buvo panaudoti galingiausi to meto sprogmenys C4, įeinantys į NATO karinių pajėgų arsenalą.
Vos prieš kelis mėnesius iki išpuolio Peteane, vasario 24 d. netoli Trieste miesto policininkai atsitiktinai aptiko ginklų slėptuvę, kurioje buvo ir C4 sprogmenų. Prireikė kelerių metų tam, kad Felice Casson atskleistų ryšį tarp išpuolio prieš policininkus Peteane ir ginklų slėptuvės Trieste. Vėliau tyrėjas pabrėžė, kad to meto Italijos valdžia ir kariuomenė dėjo visas pastangas tam, kad Trieste radinys liktų kuo mažiau žinomas. Nenuostabu, nes Felice Casson tyrimas nuvedė prie kraštutinių dešiniųjų teroristų ir SID (Servizio Informazioni Difesa), Italijos kariuomenės slaptosios tarnybos, bendradarbiavimą nurodančių įkalčių organizuojant išpuolį Peteane.
Kriminaliniam tyrėjui pavyko nustatyti asmens, paslėpusio bombą tapatybę: Vincenzo Vinciguerra, kraštutinių dešiniųjų organizacijos „Ordine Nuovo" narys. Jo parodymai ir bendradarbiavimas su šalies teisėsauga suteikė daug naudingos informacijos apie kraštutinių dešiniųjų terorą ir ryšius su slaptosiomis tarnybomis. Vincento Vinciguerra parodė, kad išpuoliai buvo iš anksto suplanuotos įtampos strategijos dalimi. Pasikėsinimais šalyje buvo siekiama pasėti baimę ir paniką. Kai kurie politiniai asmenys, grupės, kurių atsakomybę dar teks įrodyti, baimindamiesi komunistų atėjimo į valdžią, pasitelkę kraštutinių dešiniųjų teroristus bei slaptąsias Italijos tarnybas vykdė kruvinus išpuolius ir po to juos prisiimdavo kraštutinių kairiųjų grupuotėms. Vinciguerra reziuumavo išpuolių logiką : “Išpuolių taikiniu turėjo būti civiliai gyventojai, paprasti žmonės, moterys, vaikai, nekalti ir niekam nežinomi žmonės nesusiję su politikos intrigomis. Kodėl? Išpuoliai turėjo priversti žmones, Italijos gyventojus prašyti jog valstybė juos apsaugotų imdamasi papildomų saugumo priemonių. Visos žudynės, visi to meto pasikėsinimai pakluso šiai logikai. Už juos niekas nebuvo nubaustas nes valstybė negali apkaltinti pati save ar pripažinti savo atsakomybę tuose įvykiuose."
Ginklų slėptuvė tyrėją Felice Casson nuvedė link Fulvio Martini, Italijos karinės žvalgybos vado, kuris, baimindamasis teisėsaugos, bandė ją perkelti į naują vietą. Felice Casson tai paskatino apklausti visus tuometinius slaptųjų tarnybų vadus, o po to ir Italijos gynybos ministrus. Būtent jo užsispyrimo dėka G. Andreotti turėjo viešai aiškintis dėl „Gladio" egzistavimo ir viešai jį pripažinti 1991 m.
Jei Peteane buvo pasikėsinta prieš valdžios atstovus, po jo sekę išpuoliai pasižymėjo cinišku, šį kartą prieš niekuo nekaltus civilius gyventojus nukreiptu teroru. Parlamentinė tyrimo komisija, remdamasi oficialia statistika, nustatė, kad įtampos strategijos laikotarpiu, nuo 1969 m. sausio 1 d. iki 1987 m. gruodžio 31 d. Italijoje buvo įvykdytas 14 591 politinio pobūdžio teroristinis išpuolis. Juose žuvo 491 asmuo ir dar 1181 buvo sužeistas ar suluošintas. Nors teroro aktų vykdytojos buvo kraštutinių dešiniųjų ir kraštutinių kairiųjų grupuotės, dar oficialiai neatsakyta kas jomis manipuliavo. Iki šiol vykusiuose teismo procesuose bei juose lydėjusiuose žiniasklaidos sambrūzdžiuose pirmoji vieta buvo skirta kraštutinių kairiųjų grupių nariams. Apie juos, beje, iki šiol kuriami filmai, rašimos knygos... Susidaro įspūdis, kad tik jie buvo “švininių metų" pagrindiniai įtampos strategijos kaltininkai. Tačiau, kaip pastebi Daniele Ganser, Raudonosios Brigados ir kitos kairiosios grupuotės dažniausiai savo taikiniu pasirinkdavo valdančiosios klasės atstovus - generolus, bankininkus, aukšto rango valdininkus, ir jų aukų skaičius buvo 75 asmenys. Keli šimtai aukų priskirimos kraštutinių dešiniųjų grupėms, kurios smogdavo minioms, terorizavo eilinius žmones. Tačiau visi jų nariai išvengė baudžiamosios atsakomybės, išskyrus pavienius teroristus, tokius kaip Vincento Vinciguerra, prabilusius apie ryšius su slaptosiomis tarnybomis.
Susijęs tekstas :
Naciai Vakarų demokratijų sargyboje
Aurimas Dunauskas
