Ginčai dėl populizmo ir populistinių partijų Lietuvoje pritilo tik trumpam. Populizmo vaiduoklis toliau šmėžuoja vidaus politikos horizonte. Vadinamųjų tradicinių partijų laikysena rodo ne tik tai, kad populistų bijoma, bet ir tai, kad anaiptol ne visada atsispiriama pagundai patiems griebtis populistinės retorikos.
Pernelyg pabrėžtas “populistinių” ir “tradicinių” partijų priešinimas pavojingai primena pačių populistų naudojamą techniką - dalyti visuomenę į “mus” ir “juos”. Be to, atrodo, kad tradicinės partijos priima populistų siūlomas rinkimų temas, tokias kaip skurdas, nusikalstamumas, korupcija. Tačiau populistus juk gimdo ir kelia ne tik skurdas, nusikalstamumas ar korupcija.
Minėtų dalykų Lietuvoje tikrai netrūksta, bet populistų dirva - tai pirmiausia nepasitikėjimas valstybės institucijomis. Paradoksalu, tačiau tą nepasitikėjimą gali stiprinti ir sėkminga kova su korupcija. Geras pavyzdys - žiniasklaidos eskaluota žemės grobėjų byla daugeliui rinkėjų veikiau įrodė, kad populistai buvo teisūs, nei sutvirtino pasitikėjimą valstybe.
Prieš dešimtį metų Italijoje pradėti JAV sociologų tyrimai parodė, kad esama ryšio tarp žmonių pasitikėjimo vienų kitais ir žmonių pasitikėjimo valstybe. Ten, kur tarpusavio pasitikėjimas yra menkas, rinkėjai gali pradėti balsuoti už skelbiančius kovą nusikalstamumui net ten, kur nusikalstamumas tikrai nėra didžiausia problema. Jie taip elgiasi ne todėl, kad kenčia nuo nusikaltėlių, o todėl, kad jaučiasi nesaugūs.
Pavyzdžiui, Belgijoje gyventojų tarpusavio pasitikėjimo tyrimas parodė ryšį tarp bulvarinės spaudos ir komercinės televizijos medžiagų, augančio nepasitikėjimo ir balsavimo už populistinę partiją “Vlaams Blok”. Iš tiesų žiūrovo depresijai sukelti pakanka ir vienos komercinės televizijos laidos - joje pranešama apie įsilaužimus, plėšimus, muštynes ir sukčiavimus. Tyrimas parodė, kad tokios programos ne tik didina žmonių nepasitikėjimą valstybe ir kitais žmonėmis, bet kad tokias laidas pirmiausia žiūri tie, kurie mažiausiai pasitiki kitais. T.y. žmonės renkasi informaciją, sustiprinančią jų nusiteikimą. Šiame kontekste dera prisiminti, jog kritikuojami dėl savo medžiagos atrankos ir pateikimo kai kurie komerciniai žiniasklaidos tiekėjai tvirtina, kad jie tik “atsiliepia į paklausą”.
Galima pridurti, kad visuomenėje, kuri dėl ilgametės svetimųjų valdžios ir taip nepasitiki valstybe, greiti ir dramatiški pasikeitimai, nedarbas, abejonės tradicinėmis vertybėmis gali būti fatališki. Panašiai kaip belgams, buvusių komunistinių visuomenių piliečiams būdingas užsidarymas savo privačiame pasaulyje, pasibjaurėjimas politika, balsavimas už populistus, įsitikinimas, kad elitas juos išdavė, nepagarba valdantiesiems ir tikėjimas sąmokslo teorijomis.
Jei tikrai egzistuoja ryšys tarp pasitikėjimo vienų kitais ir pasitikėjimo valstybe, būtina ugdyti žmonių tarpusavio pasitikėjimą. Tą padaryti padeda ne tik ir ne tiek kova su nusikalstamumu ar korupcija, kiek žmonių tarpusavio ryšių stiprinimas. Prieš populistus nukreiptos iniciatyvos pasitikėjimo nesustiprins.
Italijoje atlikti tyrimai parodė, kad tarpusavio pasitikėjimas gimsta visai nepolitinėje aplinkoje - kaimynystėje, sporto ar kitokiuose būreliuose. Kuo didesnė žmonių visuomeninė integracija, kuo daugiau jie turi draugų ir ryšių su kitais, tuo labiau linkę dalyvauti rinkimuose ir tuo labiau pasitiki institucijomis...
Lietuvoje psichologai ir kai kurie sociologai yra ne kartą atkreipę dėmesį į beveik patologišką lietuvių nesugebėjimą užmegzti ir palaikyti žmogiškus ryšius. Tai, ko gero, daug didesnė problema, nei norėtume manyti. Vieni politikai šios problemos neišspręs, bet būtų gerai, kad apie ją žinotų ir rimtai į ją žiūrėtų.
O ką prieš populizmą gali padaryti politikai? Pirmiausia reikėtų išmokti populistų nebijoti. Tradicinių partijų panika suteikia populistams daugiau galios. Lietuvoje jau kuris laikas kalbama apie vieningą tradicinių partijų frontą ir populistų izoliaciją. Kitų šalių patirtis rodo, kad tokios laikysenos rezultatai priešingi norimiems. Artimiausias pavyzdys - Slovakijos populistas Vladimiras Mečiaras, pralaimėjęs ankstesnius prezidento rinkimus, bet įgavęs sparnus po to, kai dabartiniame parlamente buvo sudarytas daugiapartinis blokas, siekiant neprileisti jo prie valdžios. V. Mečiaras nesenų Slovakijos prezidento rinkimų nelaimėjo, bet, kitaip nei buvo tikėtasi, pateko į antrąjį turą.
Belgijoje irgi buvo bandyta izoliuoti “Vlaams Blok”. Tai partijai suteikė korumpuotų oligarchų persekiojamos teisiosios autsaiderės įvaizdį. O dirbtinė kitų partijų vienybė jas pasmerkė nelankstumui ir inercijai.
Pačioje Lietuvoje turime pavyzdžių, kad nėra geresnio vaisto nuo populistus kaip jų buvimas valdžios sistemoje. Populistine gimusi Artūro Paulausko vadovaujama Naujoji sąjunga per vieną parlamentinę kadenciją tapo visai “tradicine” partija. Tas pats nutiko Olandijoje Pimo Fortuino sąrašui.
Tad populistai ir populizmas nėra neįveikiami. Bėda, kad tam vieno rinkimų vajaus neužteks. Gerai, kad pasikeitimai priklauso nuo daugelio dalykų. Tai neleidžia griebtis paprastų sprendimų ir deklaruoti, kad ūkis, rinka, nusikalstamumo prevencija ar socialinės pašalpos išspręs visas problemas.
“Atodangos - XXI amžius”
