Antradienį, lapkričio 22 dieną, premjeras Algirdas Brazauskas tiesioginiame eteryje pasiaiškino dėl buvusio viešbučio „Draugystė“ (dabar „Crowne Plaza“) privatizavimo, nors iš esmės nepateikė jokių naujų faktų apie šį procesą.
Sykiu nepraleido progos Lietuvos žmonėms priminti, koks nepakeičiamas yra premjeras ir asmuo, kiek daug nuveikė Lietuvos labui, nors ir susipainiojo, kiek metų jau tarnauja Lietuvai. Vienąkart teigė, kad Lietuvai dirba 15 metų, kitąkart – kad šis skaičius jau bemaž priartėjo prie 50 metų. Bet apie viską nuo pradžių.
Teoriškai premjero kalba – pasiaiškinimas primena gerai surežisuotą spektaklį. Iš pradžių kalbama apie plačiajai visuomenei opius klausimus: žemės grąžinimą, švietimo reformą, žemės ūkį, galiausiai pensijų didinimą. Čia premjeras nepamiršta akcentuoti, kad pensijos, nors pamažu, yra didinamos – kasmet maždaug po 50 Lt, ir tuoj pat priduria, kad kitais metais pensijas taip pat žadama didinti tokia pat suma. Ar galite pasakyti, kaip vargingiau gyvenantys žmonės netikės premjero paneigimu dėl galimo įsikišimo į viešbučio privatizavimą, kuris taip gražiai įvyniotas į saldžią cukraus vatą primenančius pažadus, kurie (neketinu tuo abejoti) – bus įgyvendinti, priešingai nei vieno koalicijos partnerių utopiniai 111 dienų pažadai. Čia derėtų atsiminti, kad vargingiau gyvenantys visuomenės sluoksniai – potencialūs kairiųjų rinkėjai – dar nepersimetę prie naujųjų mesijų.
Premjeras dar kartą primena, kad Lietuvai ištikimai tarnauja jau 15 metų. Tuos 15 metų nė sykio nėra buvęs versle, todėl čia bet koks žiūrovas turėtų mąstyti remdamasis tokia logika: jei niekada nebuvo susijęs su verslu, vadinasi, jam to viešbučio ir nereikėjo. Čia pat pamini, kad jau puspenktų metų yra premjeras, ir kelia klausimą, kodėl opozicija tik dabar sumanė iškelti į viešumą visiems jau žinomus faktus, kurie, anot premjero, jau 1997 metais buvo nuodugniai ištirti, surinkus begalę informacijos. Čia nediskutuosiu šia tema. Internete teko skaityti vieno politikos apžvalgininko hipotezę šia tema, kur jis pateikia kelias galimas versijas, paaiškinančias tokį opozicijos elgesį, tad tikrai nesigilinsiu.
Ir dar viena įdomi citata: „sąvokos „šeimos verslas“ nėra, kadangi egzistuoja tik atskirų individų, akcininkų verslas“. Įdomi hipotezė... Visame pasaulyje tokia sąvoka egzistuoja ir yra puikiai suprantama, bet Lietuvoje šeimos verslas staiga tampa atskirų akcininkų verslu.
Kadangi jau pradėjau minėti citatas, tai pateiksiu dar vieną: „(teisinėje valstybėje) jei metamas kaltinimas, jis turi būti įrodytas. Tada žemai nulenksiu galvą ir pasitrauksiu“. Ar tai jums neprimena buvusio prezidento Rolando Pakso ir eksministro Viktoro Uspaskicho požiūrio į metamus kaltinimus? Šie politikai, susidūrę su kaltinimais ar įtarimais, staiga pradeda kalbėti apie įstatymus ir panašius dalykus, visiškai paneigdami politinės atsakomybės būtinybę, tarsi nenorėdami sutikti su visame pasaulyje priimtina nuostata, kad politikas yra aukščiau už paprastą žmogų ir jam galioja aukštesni moralės ir etikos principai, t.y. aukštesnė moralės kartelė, kurią vienas politikas buvo siūlęs mažinti.
Premjeras nepamiršta paminėti ir Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimo, kuris lyg ir išteisina A. Brazauską. Tik ar tokį pasakymą, kad žmona – ne giminė, galima laikyti tinkamu? Ar ši komisija nediskreditavo savęs pačios tokiu sprendimu ir tokiu pasisakymu?
Premjeras buvo kaltinamas tuo, kad atsidūręs premjero kėdėje pamiršo eilinius žmones, tapo arogantiškas. Čia premjeras irgi bando taisyti padėtį ir kreipiasi į Lietuvos žmones bei apeliuoja į jų supratingumą („Mieli žmonės, manau, suprasite mane..“), pradeda teisintis. Tik ar toks teisinimasis veiksmingas, kai premjeras sėdi nugrimuotas televizijos studijoje ir skaito kažkieno parašytus atsakymus į iš anksto atrinktus klausimus? Premjeras žino, kad nebus kam pateikti nepatogių ir netikėtų klausimų. Jis kontroliuoja padėtį, nes žino, kaip, ką ir kada sakyti.
Toliau dar gražiau. Premjeras teigia, kad teisinėje valstybėje teisingumą vykdo teismai. Ir tik teismai nustato, ar asmuo kaltas, ar ne, bet ne laikinoji tyrimo komisija. Ar premjeras nepamena ar tiesiog nenori prisiminti, kad laikinoji tyrimo komisija nepateikia teisinio įvertinimo, o tik politinį. Taigi peršasi išvada, kad politinis kokio nors veiksmo įvertinimas yra mažiau svarbus nei politinis. Ir primena konservatorių siūlytos sudaryti komisijos pavadinimą „A. Brazausko šeimos narių veiksmams ištirti“, teigdamas, kad jo žmona Kristina Brazauskienė – paprasta verslininkė, kuri verčiasi pakankamai sunkiai. Kyla klausimas: gal iš tiesų susidarė tokia situacija, kad Socialdemokratų partija atstovauja nebe paprastiems Lietuvos žmonėms, o tokiems sunkiai besiverčiantiems verslininkams?
Galiausiai premjeras beatodairiškai bando tapti žiūrovams paskutine jų viltimi gyventi geriau, primindamas, kad, pardavus „Mažeikių naftą“ bus paspartintas indėlių grąžinimas, padidės pensijos, bus skirta daugiau lėšų kitoms sritims, kurias Vyriausybė laiko prioritetinėmis, tačiau kurių finansavimas yra tragiškai mažas. Na, o tokiems, kurie ir po tokių „argumentų“ dar netiki premjero žodžiais, jis mesteli vieną frazę: „O jūs pažiūrėkit, kas dedasi aplinkui“. Čia A. Brazauskas turi omeny kaimynines valstybes, kurios vis dar negali suformuoti stabiliai dirbančios vyriausybės. Galų gale jei norite ramiai gyventi, užmerkite akis ir nežiūrėkite, ką daro premjeras, juk jis neliečiamas ir nekritikuojamas, juo labiau prisimenant tuos 15 (50?) metų, sąžiningai atitarnautų Lietuvai.
Ar visuomenė sužinojo ką nors nauja? Ne. Juk ir anksčiau žinota, kad A. Brazauskas – stabilumo garantas, Lietuvos viltis ir kelias į geresnį gyvenimą, žmogus, kuriam leidžiama daugiau nei paprastiems mirtingiesiems, žmogus, kuris... Yra Lietuvos Respublikos valdovas, oi, atsiprašau, premjeras.