Ar teko dar kurioje nors šalyje girdėti tokių argumentų, palaikančių kalbos reformą, kurie teigtų, esą ji yra būtina dėl kasmet vis prastėjančių valstybinio lietuvių kalbos egzamino rezultatų? Absurdiškai skamba, ar ne?
O mums tai tampa įprastu reiškiniu. VLKK pirmininkė Irena Smetonienė vienu iš argumentų dėl lietuvių kalbos reformos nurodė būtent šį punktą. Ir niekas net nebandė dėl to diskutuoti, viskas taip gražiai ir tyliai nurimo...
Be abejo, dauguma skaitančiųjų turi savo vaikų, kuriems brandos egzaminai arba jau buvo, arba dar gresia. Be abejo, absoliuti dauguma gyventojų žino, kad gauti gerą įvertinimą iš valstybinio lietuvių kalbos egzamino yra labai sunku. Juk tai yra savaime suprantama, kai lietuvių kalba yra laikoma viena sunkiausiai išmokstamų pasaulio kalbų... Tačiau būkime realistai ir sutikime su tuo, kad gauti gerą įvertinimą iš lietuvių kalbos egzamino įmanoma. Tereikia trupučio noro ir pastangų... Kitaip tariant, paaukoti dalį savo laisvalaikio, kurį dauguma abiturientų leidžia dažniausiai naršydami internete, ir paimti į rankas lietuvių kalbos gramatikos vadovėlį, o vėliau – pasiskaityti kokį lietuvio autoriaus kūrinį (kad ir mano mėgstamą B. Sruogos „Dievų mišką“). Po kurio laiko ir ta sunkioji bei neįveikiamoji lietuvių kalbos gramatika taps nebe tokia baisi ir gūdi. Bet kur tau, juk taip sunku atsitraukti nuo kompiuterio...
Vienuose interneto vartuose vyko labai aktyvi diskusija dėl jau anksčiau minėtos lietuvių kalbos reformos. Skaudžiausia man buvo jaunų žmonių abejingumas gimtosios kalbos išskirtinumui. Toje diskusijoje žodis „archajiška, archajiškumas“ buvo vartotas pačia negatyviausia prasme, visiškai nesididžiuojant tuo, kad jiems teko laimė kalbėti ir mokėti vieną iš gražiausių ir seniausių pasaulio kalbų.
Sykiu galima galvoti ir apie kitą nerimą keliantį reiškinį: tai mūsų jaunimo vertybių suvokimas. Kalbu apie tai, kiek jauni žmonės suvokia savo atsakomybę dėl tautos išlikimo, dėl unikalių tautos bruožų išsaugojimo. Taip, tautiškumo nelemia vien cepelinai ar krepšinis, bet didžiausią nerimą kelia tai, jog didžioji dalis jaunimo tam tikra prasme gėdijasi tų nepakartojamų tautosakos elementų, eilėraščių... Gaila, kad Vakarų kultūra pamažu užgožia lietuviškąją, gaila, kad vis dažniau į lietuvių kalbą įsiskverbia koks nors angliškas žodis (tai ypač aktualu moksluose, susijusiuose su informacinėmis technologijomis. Gal ir sunku priprasti, tarkim, monitorių vadinti vaizduokliu, bet vis dėlto įmanoma), gaila, kad vis dažniau nuvertinamas lietuviškumas...
Beje, galbūt vertėtų susimąstyti ir apie tai, kodėl mokiniai mokyklose negali pakankamai gerai išmokti lietuvių kalbos, kad nebūtų taip vargstama stengiantis „pataisyti“ tikrai nekokią brandos egzaminų rezultatų statistiką?
