Neatspėsi, kiek jam metų. Versti kailiniai kaip visų, kurie žiemą atsibeldžia į Rytų Europą. Menininkas ar kritikas? Panašiau į šokėją. Sutiktas plojimais, bet pristatytas klaidingai.
Visą savaitę Davidas Ellisas (meninių iniciatyvų grupė “Field kitchen”, Londonas, JK) vaikštinėjo po Amerikos prezidentu dar svaigstantį Vilnių, spraudėsi ir nebetilpo į Jono Meko ir jo draugų filmų peržiūras, rodė filmus pats ir sako suradęs Lietuvoje naujų talentų. Apie jo Vilniuje parodytą Londono undergroundo filmų programą išsamiau skaitykite čia. (http://services.tvk.lt/culture/7md/?leid_id=546&kas=straipsnis&st_id=671)
Grįžęs atgal į Londoną, Davidas Ellisas trykšta džiaugsmu, kad bandymas pristatyti Londono undergroundo filmus pavyko. Ypač “mirusioje” Ozo kino salėje. Sugrįš čia netrukus - rodyti filmų ir kasinėti. Tai buvo interviu internetu.
***Mielai atsakysiu į klausimus. Atsisėsiu prie stalo (o iš tiesų tai sėdžiu prie kompiuterio rusų interneto klube) ir aprašysiu savo įspūdžius. Jų daug. Visais atžvilgiais mano kelionė į Lietuvą pasisekė. Sugrįšiu pavasarį.
***Vis galvoju, kaip sudėlioti tuos “įspūdžius” laiške. Sunku, nes jų yra (buvo) tokia galybė nuo 1993 metų, kai pradėjau lankytis Lietuvoje. Darysiu taip - klausiu savęs pats ir kalbėsiu nuoširdžiai, beletrizuodamas, kaip ir privalu rašytojui. Laisvai kapok, ardyk ir vėl klijuok mano tekstus. Montažas ir koliažas yra mano darbo metodai.
Atsiradai čia, kai Bushas išvyko?
Teisybė. 10-15 minučių sukom ratus virš Vilniaus oro uosto, laukdami, kol Bushas ir jo palyda išskris. Manau, tai davė toną kitoms aštuonioms dienoms.
Koks čia tonas?
Ritmas, kuriuo dirbi, kai keliauji. Pradedi jausti jį išvykimo salėje Heathrow oro uoste ir paklūsti.
Kas atsitinka?
Sugebi improvizuoti, reaguoji į netikėtus įvykius ir detales.
Pasitaikė tokių šitoj kelionėj?
Daugiau, negu įprasta. Prasidėjo kaip tik tada, kai pilotas pasakė: dabar apsuksime keletą ratų virš Vilniaus. Pasidarė aišku, kad kitos dienos bus dar siurrealistiškesnės, negu visada čia būna.
Ir buvo?
Buvo buvo, tai jau taip.
Turėjai laiko pagalvoti, kol skraidėt aplink?
Karinėje oro erdvėje labai naudinga aiškiai mąstyti. O taip, turėjau apie ką pagalvoti.
Pavyzdžiui?
Nebuvau niekada nei “Skalvijoje”, nei “Oze”. Nežinojau, ko laukti. Vienintelis dalykas, dėl kurio buvau tikras - tos 30-35 vaizdo juostos mano lagamine ir 16 mm filmas. Net nežinojau, ar “Oze” dėl visko susitarta, ir jeigu jau visai atvirai, optimizmu netryškau.
Negi nesi optimistas?
Trečią valandą nakties pesimistas, per pietus... hmm… kažkas kitas, bet filosofiškai žiūrint, aš optimistas. Optimistas praktikas.
Bet ne dėl “Ozo”?
Kaip įvyksta tai, ką sumanai - paslaptis. Rimtai. Jeigu tiki tuo, ką Busho tėtis pavadino “the vision thing” - nors čia ir banali frazė, bet joje yra tiesos… Oho, niekad nemaniau, kad cituosiu tos baisios šeimos atstovą, bet… Mes su Sauliumi (Saulius Užpelkis, kitas “Field kitchen” narys) norėjome pervilkti garlaivį per kalną ir padarėme tai. Manau, kad netgi tie, kurie iš pradžių žiūrėjo labai skeptiškai į priežastis, dėl kurių norėjome atkreipti dėmesį į “Ozą”, jas suprato. Pagaliau juk nesiginčysi su faktais - 94 žmonės atėjo į filmų peržiūrą “Oze” !
Ką veiki gyvenime?
O o, laikas išsiaiškinti, kas yra kas.
“Skalvijos” buklete parašyta, kad esi meno kritikas.
Netikėtumas man pačiam, o aš jau įpratęs, kad mane netiksliai pristatytų. Ne, čia pareigos, kurių nenorėčiau užsikrauti. Meno kritika? Tikrai ne.
Filmų kuratorius?
Klausyk, man tas pats. Negaliu ir NENORIU matyti skirtumų tarp daiktų. Jeigu lieti akvarele - tai kažką naujo apie save suprasti, tai ir tuo susidomėsiu. Nors tai ir neįtikėtina. Aš pasiruošęs pakeisti savo požiūrį. Bjauriuosi nekintančiais požiūriais. Bet kuria fundamentalizmo forma, nesvarbu - mene ar religijoje. Tie, kuriais žaviuosi, juda “tarp” meno formų ir žanrų. Lengvais žingsniais.
Mokeisi šokio ir aktorystės.
…ir tai turi įtakos mano darbo metodams.
Kaip?
Lengvumas - iš baleto. Idėjose ir projektuose. Manau, svarbu nepamiršti žaidimo, “rimto žaidimo”, kai dirbi, kad ir koks darbas būtų. Esu taip įpratęs. Tai tiesiogiai susiję su mano, kaip aktoriaus, patirtimi - ji išmoko improvizuoti, staigiai prisitaikyti ir leisti dalykams atsirasti jų neįkalinant sistemose. Tai yra mano metodas. Atrodo chaotiškai, viskas iš dalių, jungtys nematomos. Taigi atvykstu į “Ozą” su savo lagaminu ir filmais, mane pasitinka kino mechanikas, nuostabi moteris kavinėje. Esu čia ir neturiu supratimo, kaip elgtis. Žinai, stoviu su skaidrių projektoriumi, su netinkamu jungikliu ir galvoju - gali įvykti bet kas, renginys gali virsti katastrofa… Ir net blogiau - gal jie buvo teisūs sakydami: niekas ten neateis, niekas ta vieta nesidomi… Ir tada aš galvoju… Tada galvoju - puiku… Nevaldai aplinkybių, tai atsipalaiduok ir … dirbk!
Tai darbu tiki?
Tikiu maksimaliomis pastangomis.
Mane ir mano kartą smarkiai paveikė įspūdingumas autentiškų vaizdų, kuriuos matėme Londone vykstant permainoms Rytų Europoje. Tuo metu gyvenau su muzikante iš Vakarų Vokietijos, stebėjom vaizdus iš Berlyno, jausdami nuoširdžią euforiją. Ji troško grįžti namo, būti viso to dalimi, tačiau grojo orkestre, negalėjome išvažiuoti, todėl gelbėjomės kaip ir kiti - žiūrėdami viską per “dėžutę”.
Vėliau kelionių knygyne nusipirkau Jimo Haneso knygą. Kultinis kanadiečių menininkas, dažnai važinėjęs į Sovietų Sąjungą (kai ji egzistavo) ir sudaręs savo knygą iš vardų ir adresų… Atrodo, ji vadinosi “Žmonės žmonėms”… Knyga graži tuo, kad joje nebūtum radęs katedrų nuotraukų, šventyklų nei peizažų, nieko nieko. Ten buvo tik vardai žmonių, gyvenančių Latvijoje, Rumunijoje… ir taip per visą Rytų Europą. Adresai tų, kurie troško užmegzti ryšį su žmonėmis Vakaruose.
Nusipirkau knygą ir atsiverčiau. Puslapyje buvo keli adresai Lietuvoje, Vilniuje… Nežinau, kas atsitiko, bet aš tą pačią savaitę nusprendžiau nusipirkti bilietą ir atvykti į Lietuvą. Taip ir padariau. 1993-ųjų gruodžio 12 dieną. To skrydžio nepamiršiu. Negaliu paaiškinti, bet tai buvo vienas iš svarbiausių sprendimų, kuriuos esu padaręs gyvenime. Taip manau ir dabar.
***Ar tu gauni mano laiškus, ar man rašyti toliau?
***Pabaigsiu rytoj, šiandien labai pavargau. Linkėjimai.
***Kas toliau?
“Toliau” nėra dažnas žodis mano kalboje, nes jis reiškia linijinę seką - pasakęs “a”, pasakyk ir “b”, ir taip nuo “a” iki “z”. Bet šį kartą darau išimtį. Mes, tai yra Saulius ir aš, planuojame surengti programą, kuri pristatys mažiau pažįstamą Londono istoriją - filmai, pokalbiai ir t.t. Galbūt “Skalvijoje” ir, be jokios abejonės, “Oze”.
Mažiau pažįstama istorija?
Kitokia istorija. Mane lengviau rasti kasinėjantį tai, ką kiti vadina “nenaudinga” kultūra, o ne tai, kas oficialiai pripažįstama. Tiek Londone, tiek Lietuvoje. Dėl to ir “Ozo” kino salė man buvo labai svarbi vieta. Nepamiršiu to, ką ten patyriau. Iš visko ten skliste sklinda reikšmės - kioskas, plakatas… Klausyk, lygiai taip pat buvo su Viliumi Orvidu ir Orvidų sodyba… Mano paramą tai vietai lėmė ne nostalgija. Jokios nostalgijos man nerūpi. Tai kasinėjimai nematomoje kultūroje, šiuo atveju - Lietuvos. Čia ne kultūrinis kolonializmas, nors esu tikras, kad kai kas būtent taip viską supranta. Tikrai - man nerūpi kritika žmonių, kurie nieko nedaro, kai jų pačių kultūra yra ardoma.
O paskui, po Londono filmų?
Švęsiu savo 50-ąjį gimtadienį Latvijoje, prie radijo antenos. Mane ten pasikvietė filmininkas, kurį sutikau forume, teatro ir kino muziejuje.
Kodėl ten?
Man patinka tos milžiniškos metalo konstrukcijos. Pakartosiu, bet tas “vision thing”... Gyvenimas be kruopelytės “vision” būtų toks, kokio nenorėčiau gyventi. Visiems patarčiau…
Ką?
Žmogaus prigimtis pasireiškia veiksmais, kurie kitiems atrodo beverčiai. Apie tai - Wernerio Herzogo filmai. Nueiti pėsčiomis nuo Berlyno iki Paryžiaus… Pertempti garlaivį per kalną filme “Fitzcarraldo”… Ir visa tai dėl priežasčių, kurių daugelis žmonių nepajėgtų suvokti, nes jie labai užsiėmę įrenginėdami savo virtuvėse naują elektrinį skardinių atidarytuvą ar dar kokią nors nesąmonę.
Todėl patarčiau elgtis “neprotingai”. Žinai, padaryti ką nors tokio… užsikarti kur nors… ką nors pastatyti… mmm… Yra tokia Tomo Waitso daina… Mėgstamiausia. Vadinasi “Whats he building in there”… Dainos pabaigoje taip ir nesužinom, ką dainos veikėjas ten stato, nes Waitsas mums nepasako… ir koks skirtumas. Jis tiesiog stato KAŽKĄ… KĄ NORS… Aš tikiu tuo.
Kas galėtų padaryti tavo keliones į Lietuva dar geresnes?
Atsakikliai!
Ne, o rimtai?
Rimtai rimtai. Sergu kalbėjimu. Mano noras bendrauti yra sveikatos sutrikimas. Nupjauk man liežuvį ir aš pražuvęs.
Kas turėjo tau didžiausios įtakos?
Galutinį sąrašą? Argi tai įmanoma? Na… Jonathano Swifto dienoraščiai, Montaigne…. žinoma, Montaigne… mmm… Kapitonas jaučio širdis… ir mano matematikos mokytojas, kuris išugdė manyje neapykantą įsakmiems nurodymams ir bet kokioms fundamentalizmo formoms.
***Manau, čia paskutinis gabaliukas. Tikriausiai kartoju tą patį, bet tiek to.
Daugiau jokių įtakų?
Noriu, kad mano darbas, kad ir koks jis būtų, patikrintų tas įtakas. Būtų kaip pagarbos duoklė tiems, kuriais žaviuosi. Ar įmanoma NEPATIRTI įtakų?
Tai apibendrinkim - tapai šokėju, tada įstojai mokytis aktorystės, pradėjai rašyti ir režisuoti, o dabar esi nepriklausomas filmų kuratorius.
Iš esmės taip, tik vienas patikslinimas. Nemečiau nieko. Jokių “tai… tada”, “o paskui” ir t.t. Ne. Viskas su manimi. Kaip jau sakiau - jei pradėti lieti akvarele reiškia kažką išreikšti, tai - nors skamba neįtikėtinai, - aš pabandyčiau. O kodėl ne.
Gal aš diletantas. Kas čia žino. Iš tiesų jeigu esu… Man nesvarbu.
Internetu bendravo Audra Čepkauskaitė
