Istorijos, kurių daug. Autorius yra. Kaip yra sakęs Andrius Mamontovas, gali skambėti keistai.
Apie nebuvimą gaisro
Gaisrų tame krašte niekada nebuvo. Niekas negalėjo tuo patikėti. Ir netikėjo. Važiavo mokslininkai, valdžios atstovai ir stebėjosi: “Nė vieno gaisro!”. Kraštui pasiūlė tarptautinį apdovanojimą už tai. Kraštas atsisakė. “O kam jis mums?” - gūžčiojo pečiais vyrai. “Tikrai, kam?” - vertikaliai linksėjo galvomis moterys. “Geriau ledų!” - šaukė vaikai.
Apie pavojų ugnies
Kadangi visi kalbėjo vienu metu, krašte kilo didžiulis triukšmas. Neapsikentę šurmulio mokslininkai ir valdžios atstovai išvažiavo. O kitą rytą krašte kilo gaisras. Nežinojo žmonės, kaip su tuo gaisru elgtis. Žiūrėjo, grožėjosi. Gaisras tapo toks didelis, kad ne vienas ten taip bestovėdamas ir sudegė. Kiti išnešė kudašių. Kudašius jiems už tai buvo dėkingas ir visą kelią vadino juos “Tikrais draugais”.
Apie aistrą rašymo
“Aš poetas!” - mušėsi į krūtinę poetas. Paskui jį mušė kiti. Poetas nuliūdo. Tada ėmė rašyti eilėraštį apie liūdesį. Eilėraštis nesieiliavo. Taip jis tapo prozininku. Sako, ir dabar dar kartais parašo.
Apie linksmumą gėrimo
Susirinko šešiese - penki jauni ir vienas su buteliu. Gėrė visi iš butelio, šypsojosi. Visiems skanu buvo. O paskui vienas užmigo. Likusieji pralinksmėjo ir garsiai dainavo dainas. Paskui šoko.
Apie įdomumą filmo
Filmai būna įdomūs arba nebūna įdomūs.
Apie konfliktą kartų
Vieną kartą atsitiko įdomus dalykas. Nors gal tai buvo kitą kartą. Ir iš viso, gal tai buvo ne kartą, o daug kartų. Kartais taip atsitinka. O atsitinka ir taip, kad to neatsitinka nė karto. Ir tąkart man trūko kantrybė.
Apie grožį gamtos
Stovėjo ant vieno upės kranto ir žiūrėjo į kitą. Tame krante, kur stovėjo, žaliavo pievos. Tame, į kurį žiūrėjo, irgi. Dangus buvo mėlynas. Kaip ir upė. Tik pievos buvo žalios žalios. Matyt, gerų trąšų pavasarį pabarstė.
Apie praradimą atminties
...ir tada visi ilgai juokėmės.
Apie ratą istorijos
Visąlaik ateidavo naktis. Tada žmonės pradėdavo daryti naujus žmones. Elgėsi taip jau tūkstančius metų.
Apie skaitymą laikraščio
Pirmiausia jis perskaitydavo horoskopą. Šiandien horoskopas patarė: “Geriau žinoti kuo mažiau”. Laikraštį jis iškart išmetė į šiukšlių dėžę. O gal ten buvo kibiras?
Apie valymą dėmių
Dėmės atsiranda pačios. Niekas jų specialiai nededa. Netgi vengia jų. Tačiau jos vis tiek atsiranda. Tada tenka jas valyti.
Apie valymą dantų
Rekomenduojama du kartus per dieną.
Apie malonumą skrydžio
Lėktuvas buvo didelis. Toks didelis, jog niekas netikėjo, kad jis gali pakilti nuo žemės. O tas ėmė ir pakilo. Paskui nusileido. Visiems buvo gėda, kad netikėjo.
Apie meilę Tėvynės
Žodį Tėvynė jis visada rašydavo mažąja raidė. Tada tas žodis atrodydavo taip: tėvynė. Kartą jo paklausė: “Kodėl tu rašai tėvynė, o ne Tėvynė? Tu ką, Tėvynės nemyli?”“Ne”, - atsakė jis ir nupiešė nepadorų piešinuką.
Apie gydymą ligos
Ligonis sirgo baisiai. Paskui dar baisiau. O dar paskui jau net baisu žiūrėti buvo, kaip jis serga. Paskui ligonis numirė. Daktarai apžiūrėjo lavoną. Ne toks jau ir baisus jis buvo.
Apie naujienas fronto
Vakarų fronte nebuvo nieko nauja. O štai Rytų fronte atvirkščiai - viskas buvo nauja ir labai gražiai blizgėjo.
Apie tris draugus
Gyveno trys draugai. Taip begyvendami susidraugavo. Pradėjo lankytis vienas pas kitą svečiuose. Tačiau vienas draugas numirė. Nuo tada pas jį nebesilankė.
Apie statybą pilių
Ir kilo tame krašte pilys viena už kitą gražesnės. Pilyse pastatydavo bokštus, nuo kurių sargybiniai žvelgdavo į tolius. O iš tolių ateidavo kryžiuočiai ir tas pilis griaudavo. To krašto žmonės labai pyko ant kryžiuočių ir todėl laimėjo prieš juos daug mūšių. Dabar pilys nebemadingos.
Jei turite interneto folkloro pavyzdžių, siųskite adresu [email protected]
