Rašau popieriuje. Visai atpratau. Ar galėjau kada įsivaizduoti, kad būdamas 13 metų rašysiu dienoraštį kaip Robinzonas Kruzas negyvenamoje saloje? Mane išdavė. Pasakė, kad važiuosime pirkti naujos “Intel” pelės, o iš tiesų įkišo į mašiną ir išsiuntė į kaimą pas dieduką ir bobutę...
07.05. Aš jau anksčiau įtariau, kad reikalai gali panašiai susiklostyti. Kartą tėvukas užsiminė, kad turint tokį potraukį kompiuteriams man laikas susipažinti su nauju daktaru. Aš į tai visiškai logiškai atsakiau, kad turiu 4.17 versiją ir naujo man nereikia, nebent virusų biblioteką atnaujinti... Tačiau tėvukas manęs nesuprato, o aš nesupratau jo... ir štai dabar moku. Pasirodo, daktaras (gyvas) mano kortelėje (teko įlįsti į poliklinikos serverį, ten jie turi paprastutį PHP su 2048 bitų raktu) šalia diagnozės parašė: mėnesį visiškas susilaikymas nuo naujausių informacinių technologijų. Štai čia aš ir išsidūriau - maniau, kad mėnesiui atidedamas mano vežimo upgreidas iki P4...
07.06. Kai pakeliui į kaimą man pasakė, kad daktaras išrašė susilaikymą nuo kompiuterio mėnesiui, praradau sąmonę. Atgaivino prikišę prie nosies tūbelę su termopasta, skirta kuleriams klijuoti ant procesorių. Atsipeikėjęs paklausiau, kokį diedukas turi kompiuterį ir koks yra jo telefono linijos pralaidumas? Tėvukas kažką sumurmėjo, kad man visiškai pakankamas. "O kaipgi mokykla", - pratariau vildamasis, kad mane grąžins užbaigti trimestro. "O jau vasara, - atsakė. - Matai, sūneli, kaip persidirbai, net nepastebėjai". Atsakiau: "Pastebėsi čia, niekaip negaliu užbaigti parašyti savo operacinės". Žodžiu, atvažiavom... Išlaipino mane dieduko kieme, tėvukas tuoj spūstelėjo pedalą ir kai atsičiaudėjau nuo pakilusių dulkių, supratau patekęs į situaciją, sudėtingesnę negu "Half-Life" paskutiniame lygyje. Tuoj pat mane užpuolė įvairūs biorobotai. Ir kol ranka mašinaliai bandė užčiuopti erdvėje džoistiką, aš šaukiau diedukui: "Pridenk mane!" Vėliau jis mane nuramino, kad šie objektai yra visiškai gyvi ir šiame realybės lygyje neagresyvūs. Ką gi, vėliau išsiaiškinsiu detaliau. Kai įsidrąsinsiu išeiti į kiemą.
07.07. Kol kas ieškau dieduko name kompiuterio. O jis sako, kad nėra tokio. Tačiau juk negali būti, kad žmogus XXI amžiuje galėtų be jo išgyventi. Kol kas nieko neradau, nors uoliai ieškojau lyg nemirtingumo artefakto "Magic&Mayhem". Bobutė organizavo chatą visam vakarui, plepėjo apie visus mūsų gimines, kuriuos tik galėjo prisiminti. Klausė, kas nauja. Pasakiau, kad nusipirkau 80 hektarų vintą. Ji sutiko - 80 hektarų pakankamai solidu, tiktai apdirbti sunku.
07.08. Tai štai - interneto kaime jie neturi. Kai paklausiau dieduko, koks provaideris jam labiau patinka, jis atsakė, kad jaunystėje dar kai ką sugebėjęs, tačiau dabar tam jau esąs per senas ir kad aš bobutės akivaizdoje tokių žodžių daugiau neištarčiau. "Tai kaipgi gyventi be tinklo!" - sakau. "Žinoma, - netikėtai sutiko diedukas. - Be tinklo gyventi sunku. Žuvytės tai norisi. Tik štai inspekcija įkyriai kabinėjasi". Visiškas nesuderinamumas, tikras versijų konfliktas. Apie ką jis čia?
07.09. Vis dėlto diedukas neturi kompiuterio! Jis negali įsivaizduoti, kam jis jam kaime. Bandžiau nupasakoti jam interneto privalumus, tačiau jis nuolat maišė jį su internatu ir vis piktinosi, kad mano protėviai visai neturi laiko vaiko auklėjimui. Ar čia aš vaikas?! Aš jau dveji metai kaip esu “Microsoft” “beta” testuotojas. Beje, papildomų mano aiškinimų diedukas taip pat nesuprato.
07.10. Penkias dienas pragyvenau be interneto. Dabar suprantu, kas yra tikros kančios. Pirmą kartą pasiryžau išlįsti į kiemą. Pasirodė, kad pirmąją dieną kieme mane pasitiko ne Zergas iš "Brood War", o kalakutas. Beje, išoriškai skirtumas nedidelis. Apeinu jį iš tolo.
07.11. Vakar, kamuojamas nostalgijos, parašiau ant daržinės INTEL FOREVER. Šiandien šį užrašą badė karvė. Paklausiau bobutės, kame reikalas? Ji atsakė, kad nustočiau rašinėjęs visokias nesąmones. Po kurio laiko, šiek tiek pamąstęs, supratau: mano bobutei labiau patinka AMD! Reikės atlikti aiškinamąjį darbą.
07.13. Atrodo, diedukas kažką gudrauja, vis dėlto turi jis kompiuterį kažkur paslėpęs. Supratau tai po to, kai jis prasitarė, kad namie yra pelių. Tuomet pabandžiau užuominomis smulkiau išklausinėti, kokios jos: bevielės, optinės, kelių mygtukų? O jis atsakė, kad tikrai vielų nėra ir mitrios - nepagausi... Žadėjo vėliau parodyti. Gerai būtų, jei pasirodytų, kad tai “Microsoft” pelės. Nugvelbčiau porą sau į miestą.
07.14. Mačiau dieduko peles. Nusivylimas žiaurus. Taip, aš negyvenamoje saloje... Be to, šiandien man įkirto gaidys. Padėjau jam pliusą. Dar kartą taip padarys - atjungsiu... Dideliam mano nustebimui, kitaip nei animacijoje, nė žodžio negaliu suprasti iš tos informacijos, kuria tarpusavyje keičiasi karvės ir paukščiai. Koduotė?
07.15. Prisiminiau, kaip mokykloje nenorėjau mokytis “Beisiko”, kaip užknisau mokytoją aiškindamas, koks lengvas ir patogus yra “Assembleris”... Ir štai, nejaugi man dabar atpildas už tai? Kaltas: kur jus mano LOCATE ir INPUT'ai? Sutikčiau ir su jumis!
07.16. Mačiau dieduko naminį bulių. Žvėris. Išvadinti tokį gyvulį naminiu tas pats, kaip “Microsoft” skaidyti - jokios naudos, akių dūmimas. Pavadinau ji Celeronu. Apskritai nusprendžiau, kad jei jau patekau į “unrealų” sau pasaulį, tai bent vizualiai išoriškai pabandysiu pritaikyti jį prie savęs. Išpjausčiau štai peiliuku ant medinio suolelio kieme klaviatūros kontūrus, o bobutė sako "niekais užsiimi". Įsižiūrėjau, tikrai - funkcinių klavišų išpjausčiau tiktai dešimt. Kaip čia aš taip?
07.18. Šiandien įspėjau dieduką: "Jūsų obuoliuose mačiau daug “wormsų”. Jie jums visą tinkliuką sugrauš. Nesuspėjai įsidiegti antiviruso? Naujausias “Kasperskis” labai neblogas". O jis sako: "Laiku tu pas mane, anūkėli, pakliuvai". Ką jis tuo norėjo pasakyti? Vėliau pagalvosiu. Paskui išsivedė mane diedukas į daržą - į tolius pažvelgti. Na, galvoju, kažkur aš visa tai mačiau... Ir prisiminiau - taigi tipiškas "VGoose 3D"! Na, aišku, ne taip kieta, tačiau kai kurios kalvos ir vienas miškelis atrenderinti labai sąžiningai... Ir vaizdelis kaip ant rimto “GeForce” su gerais “OpenGL” draiveriais ir triguba buferizacija... Ir raibuliai tvenkinio vandenyje, ir švendrės atsispindi lyg su įjungtu “Reflectance Blur”. "Ar panašu, dieduk?" - klausiu. O jis žiūri į mane, tyli ir dūsauja... Žinoma, gyvena visą gyvenimą be kompiuterio. O dabar dėl kompiuterinio nepakankamumo dieduką ištiko krizė. Kai pasakiau, kad tvenkinyje vanduo skaidrus kaip “iMac” korpusas, jis staiga griebėsi dilgėlių... Šis siaubingas augalas veikia kaip priešiška magija "Might&Magic". Žodžiu, dienoraštį dabar rašau stovėdamas.
07.21. "Ko toks nusiminęs, anūkėli?" - klausia šiandien manęs diedukas. "Kad man taip nors pati paprasčiausia PALM’ą, - atsakau. - Dieduk, tu juk neturi PALM'o?" "Ne, - atsako. - Neauga, o štai bananų aš tau galiu darže priskinti". Jis taip juokauja, žaltys.
07.22. Bobutė privertė (kaip ji miglotai pasakė, - tam, kad išgydytų mane darbo terapija) pasirūpinti paršeliu. Kai pamačiau, koks yra sterilumo lygis jo buveinėje, kategoriškai atsisakiau ten įeiti be spec. drabužių. Nupasakojau bobutei, kad reikalingas toks spec. kostiumas kaip Duke’o Nukemos, kai jis eina per kanalizaciją su nuodingomis nuotekomis. Ji nesuprato. Davė vieną žnybtuką suspausti nosiai. Sako, daugiau nieko nereikia. O vėliau esą aš visai priprasiu. Jeigu susitvarkysiu su užduotimi, žadėjo nuo kaimo pakraščio parodyti gretimą kaimą, kuriame tikrai yra internetas. Teks rizikuoti.
07.23. Kažkaip nesusiklostė mano santykiai su Celeronu. Šiandien jis pradėjo mane vytis. Maniau, viskas - teks pradėti savo gyvenimą iš naujo, nuo pat pirmojo lygio! Padėjo medis. Tupėjau ten, kol diedukas numoderavo žvėrį. Tačiau buvo “cool”, kaip trečiojo “Quake” paskutiniame lygyje. Dar man parodė šikšnosparnį. Reikia gi tokio kieto mailerio vardu pavadinti toki negražų padarą. Įsižiūrėjau į jį ir supratau, iš kur semiasi įkvėpimo daugelio žaidimų personažų kūrėjai.
07.24. Vakarykščio pastebėjimo papildymas. Aptikau, iš kur "didieji dizaineriai", kurdami įvairius "MechWarrior", paėmė daugelį vaizdinių savo kovinių robotų išvaizdai. Po kiemą bėgioja daugybė mažų geltonų Mechų, cypauja ir lesa grūdus.
07.25. Paršelis. Šis žvėris greitas kaip užturbintas “Athlonas”. Tiesa, tai būna tiktai tuomet, kai reikalas susijęs su ėdalu. Ir išvalyti jo gardą labai sunku. Jis tai kandžioja kojas, tai stumdosi, tai įsibėgėjęs metasi prie lovio su ėdalu, nuo to matomumas tvarte visiškai dingsta. Kitas šioje situacijoje seniai būtų pasidavęs, bet aš nusprendžiau kentėti. Kai sužinosiu iš bobutės, kur yra kaimas su internetu, sulakstysiu ten, pasiųsiu žinutę draugams, tegul pametėja man laikinai bent kokį nors “notebooką”, kol visai nesulaukėjau. Susitvarkyti su paršeliu man padėjo “Assembleris”. Paršiuko maitinimas algoritmuojamas kaip elementari komanda. Pirmiausia reikia išvaryti jį į kiemą. Tada nurodyti visus reikalingus registrus, t.y. viską jo gardelyje išvalyti ir padėti ėdalo. Pagaliau atlikti 21 pertraukimą. T.y. įleisti šitą žvėrį.
07.26. Aš išgyvensiu! Galų gale juk yra žmonių, kurie neturėdami P4 dar dirba su 486. Čia kaip negyvenamoj saloj. Taigi pabandysiu naudingai praleisti likusį laiką. Pasidarysiu sau kvestą "Kaimo užkariavimas". Iš pradžių nuhakinau avilį su medumi. Uždūmijau spamu jo adminus ir nukrekinau korius. Tiesa, vėliau jų moderatoriai taip užsisėdo, kad bėgdamas peršokau “firewallą”, dvigubai aukštesnį už mane patį. Dabar bandau atkurti savo sistemą specialiais kompresiukais. O vaizdelis mano kaip Chaoso Kario iš "Spellcross", bobutė baidosi.
07.27. Vėl įtarimai. Kažką jie slepia nuo manęs. Negali būti, kad jie neturėtų kompo. Štai nugirdau, kaip diedukas pasakė bobutei: "Oras prastas, makintošai anūkui neprisirps". Aš taip ir manau - jeigu diedukas "sirpsta" perėjimui prie “iMac”, vadinasi, dabar jis kažkuo dirba? Diedukas pasiėmė mane žvejoti. Kišti pirštą lydekai į nasrus gali tiktai visiškai bukas cainikas... Mačiau, kaip vienas tipas tai padarė.
07.28. Šiandien užturbinau Celeroną. Jo vardas pakišo man tokią mintį. Juk iš tiesų, jeigu yra toks procesorius, tai kodėl gi jo neužturbinus?! Taigi turbinimo rinkinys: Bulius (mano nedraugas), raudoni marškinėliai (su užrašu COMTEC), kuleris (10 litrų talpos), tvora (greičio ribotuvas). Celerono užturbinimas įvyko, kai diedukas ir bobutė buvo darže. Procesas užtruko aštuonias sekundes: sistemos įkrovimas, kai bulius išleidžiamas iš užtvaro; ir pats turbinimas, kai panaudojami raudoni marškinėliai. Tuomet įjungiamas aušinimas, kai nuo tvoros reikia išpilti ant buliaus kibirą vandens. Gerai išėjo! Tiktai nesustabdysi jo iš karto. Todėl tvorą teks tverti iš naujo. Ir todėl bobutė kol kas atsisako parodyti man kaimą su internetu. Kas gi galėjo žinoti, kad taip išeis?..
07.29. Bobutė paprašė priskaldyti malkų. Manęs?! Tai vis jos darbo terapija. Parodė, kuo ir kaip. Aš, žinoma, mačiau tokius ginklus "Alloduos". Tačiau ten jie labiau buvo naudojami kovai su priešais. O čia tokie nedideli mediniai cilindrai. Žūti tokio amžiaus ir neparašius savosios operacinės sistemos aš nenorėjau, todėl ėmiausi tam tikrų atsargumo priemonių. Taigi aš perkirtau du cilindrus, kliudžiau viena šunį, iškūliau du langus (taip jiems, “windowsams”, ir reikia) ir papuošiau kiemą dešimtimi gilių ravų. "Tu būsi atsakingas už malkas", - pasakė bobutė. "Na, tai tuomet aš būsiu Malkų Karaliumi", - atkirtau jai ironiškai. Ji nesuprato.
07.30. Dar šiek tiek naujienų apie kruopščiai nuo manęs slepiamą kaimo kompiuterinį gyvenimą. Vakar mūsų kaimynas, paprastas traktorininkas, pasakojo bobutei, kad rytoj daržų suarti jai negalėsiąs, nes ruošiasi keisti pusašį. Lūžo jam jisai. Aha, galvoju, kuo gi jis galėjo tokią operacinę sistemą nulaužti? Vadinasi, uždavinius sprendžia visai rimtus. O kita vertus, gal jis tiesiog silpnai programuoja OS/2 sistema, štai ir užvarė mašiną. Taip aš jo ir paklausiau. "Tikrai, - atsako. - Užvariau. Vanojau su priekaba tokiais grioviais, kad bijojau, jog mašina visai subyrėti gali". Kai sutvarkys, leis pažiūrėti. Mano pagalbos atsisakė.
07.31. Nusivylimų diena. Su makintošais išsidūriau. Valgomi jie. Ir su pusašiu klaidelė išėjo. Mačiau aš tą pusašį, visas mūsų kompiuterininkų klubas nepakeltų, sunkumėlis. Ir visas suteptas mašinine alyva. Ir pirštas, lydekos apgraužtas, skauda iki šiol...
07.32... Visiškai atpratau pats datą formatuoti.
08.01. Bobutė mano, žinoma, ne Lara Croft, tačiau kriaušių maišą meto visai padoriu nuotoliu. Taip aš jai ir pasakiau.
08.02. Supratau, kaip iš šalies atrodo mano mėgstamas chatas. Stebėjau, kaip rytą penkios vištos, septynios žąsys, keturi kalakutai ir pora dešimčių jų paukščiukų elgiasi, kai bobutė beria jiems pašarą... Visai kaip mano chatas. Arba koks nors silpnai moderuojamas forumas.
08.03. Mačiau gyvą arklį. Diedukas paprašė padėti jį pakinkyti. Savo gėdai pastebėjau, kad iki šiol nieko apie juos nežinojau. Ne, žinau, kad arkliai būna “Trojos”, kartą vienas toks pasiautė mano kompiuteryje, bet daugiau tai nieko. Visi šie kinkymo prietaisai ir jų panaudojimo eiliškumas - man gili paslaptis. Taip nieko ir nesupratau. Tačiau išsiaiškinsiu iš principo, iš esmės tai neturėtų būti sudėtingiau už HTML. Grįžus reikės užkurti paieškos sistemas “NET'e”, tegul panaršo po saitus. Negali būti, kad kas nors nebūtų ten įmetęs reikalingos info.
08.04. Namo! Staiga pagavau save galvojant, kad pripratau prie savo kvesto ir išvažiuoti nelabai net norisi. O atsisveikindamas diedukas visai nukalė mane! Kai tėvukas atvažiavo ir aš jau sėdėjau mašinoje, jis atsisveikindamas pasakė man pro langą: "Na ką, anūkėli, mes su bobute šiek tiek pakoregavome tavąjį “swap” failą?" Iš kur? Kaip? Štai važiuoju, rašau ir galvoju...
Jei turite interneto folkloro pavyzdžių, siųskite adresu [email protected]
