Daugiamilijoninės baudos, draudimas visam gyvenimui dirbti su vertybiniais popieriais ir leisti vaikus į prestižinius vaikų darželius - tai dar ne visos sankcijos, paskirtos garsiausiems Amerikos fondų rinkos analitikams už interesų konfliktus. Jų buvę darbdaviai turės sumokėti beveik 1,4 mlrd. dolerių baudų ir pertvarkyti savo analitinę praktiką.
Atsakingos JAV institucijos ir 10 didžiausių investicinių bankų dar 2002 metų gruodį paskelbė apie susitarimą, skirtą interesų konfliktams tirti. Bankai pasižadėjo išmokėti 1,388 mlrd. dolerių ir taip grąžinti pelną, kurį jie uždirbo iš neteisėtos veiklos, finansuodami nepriklausomas analitines kompanijas.
Sektoriaus reformos
Susitarimas su bankais turėtų likviduoti interesų konfliktą tarp analitinės ir investicinės bankininkystės veiklos. Fondų bumo laikais bankų analitikai, norėdami privilioti klientus, jų akcijoms suteikdavo nepagrįstai optimistines rekomendacijas, taip pat investicijomis besidominčių kompanijų vadovams išskirdavo “karščiausių” IPO akcijas.
“Rekomendacijos ir tikslinės kainos - gana beprasmiški dalykai… Žinoma, smulkų investuotoją galima suklaidinti, tačiau tokia ir yra mano darbo prigimtis”, - rašė “Lehman Brothers” analitikas viename elektroniniame laiške. Patys analitikai apie savo reklamuojamas akcijas kartais atsiliepdavo labai grubiai. Henry Blodgetas iš “Merrill Lynch” “InfoSpace” akcijas, kurias jis rekomendavo pirkti, yra pavadinęs “šūdo gabalu”.
Dabar analitikams uždrausta lankytis prezentacijose, kuriose kolegos pristatinėja paslaugas klientams ar aptarinėja sandėrio sąlygas. Be to, uždrausta kompanijų vadovams išskirti IPO akcijas. Analitinis ir investicijų skyriai turi būti pavaldūs skirtingiems vadovams, o analitikų atlygis neturėtų sietis su komisiniais, kuriuos gauna investicijų padalinys. Jei bankas suteikia kompanijai investicinės bankininkystės paslaugas, tai turi atsispindėti pirmame kompanijos veiklą analizuojančios ataskaitos puslapyje.
Bankai taip pat privalės skirti 432,5 mln. dolerių nepriklausomoms analitinėms kompanijoms finansuoti ir kartu su savo analitinėmis ataskaitomis investuotojams nemokamai turės pateikti bent trijų nepriklausomų kompanijų ataskaitas.
Asmenybių susidvejinimas
Daugumos investuotojų nuomone, analitikų rekomendacijos padėjo išpūsti burbulą 1990-ųjų pabaigoje ir taip sudarė prielaidas tuometiniam rinkos augimui. Tačiau rekomendacijos buvo skirtos sudominti klientus ir privilioti juos į bankų investicinius poskyrius.
Savo verslo plano juodraštyje 2000 metais “Goldman Sachs” analitikas sau kėlė tokius uždavinius: “1. Gauti kuo daugiau pelno už investicines bankų paslaugas. 2. Gauti kuo daugiau pelno už investicines bankų paslaugas. 3. Gauti kuo daugiau pelno už investicines bankų paslaugas”.
Ne visiems analitikams interesų konfliktas buvo prie širdies. “Nejaugi vadovai nesupranta, kaip stipriai mus spaudžia banko investicinis padalinys?” - 2001 metais klausė “Goldman Sachs” analitikas Liuannas Zerlo. “Mūsų profesija - netikęs pokštas”, - liūdnai reziumavo banko analitikas Lorensas Bennas.
Krintančios žvaigždės
“Solomon Smith Barney” analitikas Jackas Grubmanas kartą priekaištavo bankininkams, kad jie nesugeba pritraukti klientų “be analitikų, kurie rekomenduoja klientų akcijas”. Iki pat 2001 m. balandžio 17 d. jis rekomenduodavo pirkti “Winstar Communications” akcijas už 50 dolerių, kai jos tekainavo 0,14 dolerio. Išvakarėse, balandžio 16 dieną, “Winstar” paskelbė bankrotą, o už savo paslaugas bankas iš kompanijos gavo 24 mln. dolerių.
Patys analitikai neretai pripažindavo savo rekomendacijų nepagrįstumą. Į vieno investuotojo klausimą “ką daugiau gero galėtų suteikti “GoTo.com”, be komisinių mokesčių už banko paslaugas”, H. Blodgetas atsakė trumpai: “Nieko”. Tačiau paprasti investuotojai tikėdavo analitikais. H. Blodgetą vadindavo “karaliumi Henriu”: kai jis nustatė “Amazon.com” tikslinę kainą 400 dolerių, akcijos, kainavusios 240 dolerių, nustatytą kainą pasiekė per mėnesį. Dabar jos kainuoja apie 28 dolerius.
J. Grubmanui ir H. Blodgetui visiems laikams uždrausta dirbti su vertybiniais popieriais. Anksčiau uždirbę po 20 mln. dolerių per metus, dabar jie atitinkamai turi sumokėti 15 ir 4 mln. dolerių baudas. Be to, Grubmanui uždrausta leisti vaikus į prestižinius Niujorko vaikų darželius. 1999 metais į vieną tokių darželių jo vaikus įtaisė “Citigroup” generalinis direktorius Sandy Weillas mainais už tai, kad Grubmanas pagerino “AT&T” akcijų rekomendacijas.
Daug blogiau gali baigtis Frankui Quattronui iš CSFB - vienas iš įtakingiausių technologinio bumo epochos bankininkų gali sėsti į kalėjimą. Sužinojęs apie tyrimą, savo kolegoms jis davė nurodymą sunaikinti dokumentus. Žmogui, padėjusiam CSFB uždirbti 5 mlrd. dolerių, kuris pats uždirbdavo 100 mln. dolerių per metus, pateikti kriminaliniai kaltinimai dėl trukdymo teisingumui.
Godumo epocha
Dar 1996 m. JAV federalinės rezervų sistemos prezidentas Alanas Greenspenas ažiotažą fondų rinkoje buvo pavadinęs “iracionalia euforija”. Privačiose diskusijose jis sakydavo, kad išaugo ne žmonių godumas, o galimybės, galinčios jį patenkinti.
Ekonomistas Kennetas Goldbretas savo knygoje “Didžioji 1929-ųjų krizė” rašė, kad visada egzistuoja daug galimybių grobstyti lėšas. “Gerais laikais žmonės atsipalaiduoja, tampa patiklūs ir pinigų daug… tačiau visada atsiranda žmonių, kurie nori dar daugiau. Tokioje situacijoje grobstymo apimtys auga, o jų išaiškinimas mažėja. Kai ateina depresijos laikai, viskas keičiasi. Vyksta kruopštūs patikrinimai, išauga verslo etika, sumažėja savinimosi atvejų”.
Bankų pažeidimai:- klaidingos analitinės ataskaitos (“CSFB”, “Merrill Lynch”, “Salomon Smith Barney”);- nesąžiningos analitinės ataskaitos (”CSFB”, “Goldman Sachs”, “Lehman Brothers”, “Merrill Lynch”, “Piper Jaffray”, “Salomon Smith Barney”, “UBS”);- slapta iš klientų už analitiką gauti pinigai (“UBS”, “Piper Jaffray”, “Bear Stearns”, “Morgan Stanley”, “J.P. Morgan Chase”);- klientams išskirtos “karštų” IPO akcijos (“CSFB”, “Salomon Smith Barney”).
Parengta pagal “Vedomosti.ru”
