Sausio 24-26 dieną Valstybinis jaunimo teatras kviečia žiūrovus nugrimzti į žavingą, ironišką, ryškų ir spalvingą sapną. Fiodoras Dostojevskis grįžta į Jaunimo teatrą su 1859 metais pasaulį išvydusiu kūriniu “Dėdulės sapnas”. Spektaklio režisierius ir inscenizacijos autorius Cezaris Graužinis būsimosios premjeros žanrą įvardija kaip dviejų veiksmų komediją.
Tai papildo paties Fiodoro Dostojevskio apsakymo koncepciją - režisierius profesionalo ranka paryškino kandžia klasiko ironija pervertą rusiškos provincijos buitį, papročius ir būtį, išryškindamas tragišką žmonių santykių pusę, įvilktą į žaižaruojantį komedijos rūbą.
Režisierius Cezaris Graužinis scenoje surinko visą rusiškos, o gal ir lietuviškos provincijos miestelio Mordasovo “aukštuomenės elitą”. Pirmu smuiku čia griežia Marija Aleksandrova Moskaliova, ją virtuoziškai vaidina “Šapro šou” žvaigždė Asta Baukutė. Aplink šią “grand damą” sukasi visas pulkas aštriadančių miestelio poniučių - aktorės Dalia Brenciūtė, Janina Matekonytė, Ina Kartašova, Laima Štrimaitytė.
Pagrindinė “Dėdulės sapno” intriga - žavingo praėjusių laikų kavalieriaus, ne šio pasaulio gyventojo kunigaikščio Gavrilos (Rolandas Kazlas) meilė ir piršlybos Moskaliovos dukrelei Zinai (Brigita Arsobaitė).
Šią spalvingą kompaniją papildo tylusis Moskaliovos vyras Afanasijus Matvejevičius (Vidas Petkevičius) ir apgautasis Zinos sužadėtinis Pavelas Aleksandrovičius Mozgliakovas (Laisvūnas Raudonis).
Sunkiasvoriams ir gana žiauriems provincijos elito žaidimams sceninio žavesio ir lengvumo suteikia “Dėdulės sapno” scenografės Renatos Valčik sukurta stilizuota, neaprėpiamus Rusijos tolius ir jos nenusakomą dvasią atliepianti dekoracija ir prašmatnūs, išsiilgtu teatrališkumu spindintys Vilmos Masteikienės kostiumai bei kompozitoriaus Algirdo Martinaičio muzika.
Kelios režisieriaus Cezario Graužinio mintys apie būsimą premjerą ir Fiodorą Dostojevskį:
“Šis spektaklis - mano sugrįžimas į Lietuvos teatro sceną po dvejų metų pertraukos. Nežinau, ar sugrįžimas laikinas, ar čia dirbsiu ilgiau. Kodėl pasirinkau šitą kūrinį? Pastaruosius dvejus metus teko dirbti Skandinavijos teatruose, čia stačiau niūrius, žiaurius spektaklius, nes pati medžiaga buvo įpareigojanti - Kafkos “Procesas”, Šekspyro “Makbetas” ir tragiškiausia Čechovo pjesė “Trys seserys”. Labai norėjosi tiesiog pailsėti nuo tragiškų, didelių temų, po ilgos pertraukos norėjosi statyti komediją. Prisiminiau mažai kam žinomą Dostojevskio jaunystės kūrinį, savotišką įžangą į didžiuosius kūrinius - “Idiotą”, “Brolius Karamazovus”, rašytą maždaug tuo pačiu metu kaip “Stepančikovo dvaras”. “Dėdulės sapne” dar jaučiama labai didelė Gogolio įtaka, apskritai už kiekvieno apysakos kampo kyšo ilga Gogolio nosis.”
Režisierius užsiminė, kad didžiausias akstinas atsirasti “Dėdulės sapnui” Jaunimo teatro scenoje buvo aktoriaus Rolando Kazlo susidomėjimas jam pasiūlyta medžiaga: aktorius kunigaikštį Gavrilą pradėjo vaidinti čia pat teatro kavinėje, tik perskaitęs pjesės rankraštį. Šiais metais savo kūrybinio darbo dešimtmetį Valstybiniame jaunimo teatre švęsiantis aktorius džiaugiasi įdomių vaidmenų dosniais metais ir teigia, jog Dostojevskis yra tapęs vienu iš brangiausių, dėkingiausių jo autorių, nepaliekančių nuo režisieriaus Jono Vaitkaus “Stepančikovo dvare” sukurto Fomos Fomyčiaus.
Būsimą spektaklį Rolandas Kazlas apibūdino lakoniškai:
“Dėdulės sapnas” faktiškai yra apie svajonę, ne apie siekiamą tikslą, kuris išties visai banalus, o apie patį svajonės, vilties fenomeną, kuris pats savaime yra gražus. Šitas spektaklis nesityčioja iš XIX amžiaus Rusijos provincijos miestelio Mordasovo “aukštuomenės”, kažkodėl labai panašios į XXI amžiaus Lietuvos aukštuomenę. Šitas spektaklis iš to juokiasi.”
