Valstybinio jaunimo teatro projektas “Debiutų zona” įgauna vis didesnį pagreitį. Šių metų vasarį Debiutų zonoje - iš gausių parodų Lietuvoje ir užsienyje bei paskutinio TV3 projekto “Akvariumas 2” pažįstamo fotografo, tapytojo, keliautojo Mariaus Abramavičiaus paroda, pristatoma Jaunimo teatro pirmo ir antro aukšto fojė.
Parodos, mįslingu pavadinimu “Bausti negalima mylėti”, atidarymas įvyks antradienį, vasario 4-ąją, 17 val. Visą vasario mėnesį žiūrovai galės matyti penkiolika menininko fotografijų ir trylika tapybos darbų. Šią parodą Marius Abramavičius vadina savo naujų svajonių išsipildymu - jau metus visose klajonėse ir gyvenimo nuotykiuose lydėjusį norą išbandyti savo jėgas teatro fotografijoje jam pavyko realizuoti susidūrus su dviem naujausiais Jaunimo teatro spektakliais.
Gruodžio mėnesį toje pačioje Debiutų zonoje rodytą režisieriaus Alberto Vidžiūno spektaklį “Mamutų šalis” fotomenininkas pavadino vizualiniu lobiu. Nespalvotose fotografijose Marius įamžino trijų spektaklio personažų - Šunsnukio (A. Vidžiūnas), Beprotėlės (Goda Laurinavičiūtė) ir Svetimšalio (Fumito Tomoya) santykių peripetijas, tarp jų tvyrančią juslingą įtampą ir skaidrų vidinį švytėjimą.
Kita dalis parodoje pristatomų fotografijų įamžino sausio mėnesį įvykusią režisierės Dalios Tamulevičiūtės premjerą - spektaklį pagal Aleksejaus Slapovskio pjesę “Bausti negalima pasigailėti”. Fotografas pripažįsta, kad šis Jaunimo teatro Salėje 99 rodomas spektaklis jį labai smarkiai paveikė emociškai - tai atsispindi ir pačios parodos pavadinime “Bausti negalima mylėti”. Menininkas teigia šiame spektaklyje patyręs atpažinimo džiaugsmą - mūsų gyvenimo tragiškas ir juokingas puses suvienijęs vyksmas įtraukė keturis jaunus žmones į pašėlusiu tempu besirutuliojančią meilės peripetijų, buitinių kazusų ir dvasinių ieškojimų stichiją. Tokie atpažįstami, savi ir kiekvienam žiūrovui artimais tampantys aktorių Nerijaus Gadliausko, Dariaus Gumausko, Aušros Pukelytės ir Kristinos Ovčinikaitės vaidinami personažai fotomenininko nuotraukose primena gintaro inkliuzus arba žmones, bandančius išsiveržti iš klampių kasdienės rutinos gniaužtų.
Tai dvylikta personalinė 1965 m. gimusio Mariaus Abramavičiaus fotografijų ir tapybos paroda. Nuo 1992 m. su menininko kūryba susipažino Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Klaipėdos, Plungės, Šiaulių, Vokietijos, Švedijos ir Užupio respublikos gyventojai. Iš kelionių po Vidurinę Aziją, Kurilų salas, Altajaus kalnus, Nepalą, Indiją, Tibetą patirties gimusius Abramavičiaus esė ir kūrybinius straipsnius publikavo “Literatūra ir menas”, “Lietuvos rytas”, “Respublika”. Šiuo metu menininkas kuria ciklus “Dviese” ir “Trys moterys”, kuriuose įamžintos moterys, atsakančios į tris klausimus apie meilę, laimę ir prasmę. Taip pat fotografuoja įvairias linksmas beprotybes, veda fotoklubą “Užupio banginis”, tapo, keliauja.
Į keletą klausimų apie kūryba, teatrą, gyvenimą atsakė pats parodos autorius.
Kas inspiravo šios parodos atsiradimą?
Didžioji dalis gyvenimo neperteikiama, neišreiškiama žodžiais. Viskas šiame gyvenime yra labai subjektyvu. Manau, tai atsispindi ir pačioje parodoje, ir jos pavadinime “Bausti negalima mylėti”. Manau, žiūrovai interpretuos ją kiekvienas savaip, remdamasis savo vidiniu subjektyvumu.
Ši paroda jau dvylikta tavo kūrybinėje biografijoje. Kuo ji skiriasi nuo kitų?
Ypatinga kaip įsikūnijusi svajonė. Pats teatras jau seniai buvo viena iš tų vizijų, prie kurios norėjosi prisiliesti, paversti ją realybe, įeiti į jos vidinę erdvę. Kai sakoma - sidabrinės svajonės visada išsipildo. Sidabrinės - man reiškia esminės, ne dirbtinai sugalvotos, jos kaip išgyvenimas, pajautimas, emocija, ateities įžvalga. Taigi paroda dar ir kaip išsipildžiusi sidabrinė svajonė.
Ar nebijai, kad svajonė gali sudužti patekus į realų, neišsigalvotą teatrą?
Pačios nuotraukos byloja, kad ne. Niekas nepasikeitė man atėjus su fotoaparatu į spektaklio repeticiją. Aš tik natūraliai įnešiau savo matymą į šį veiksmą. Ir teatras, ir jo vizualumas man labai patiko. Fotografuodamas pajutau, kad pati teatro erdvė turi savo struktūrą. Ją suformuoja režisierius, pjesė, scenografas, aktoriai… Ateinu aš su savo matymu, komponavimu, erdvės pajautimu. Man belieka rezonavus į ją įeiti, pajusti, kas vyksta, ir PAMATYTI.
Gal galėtum iš savo matymo taško įvertinti abu spektaklius?
Alberto spektaklis man labai patiko vizualiai. Tai, kas patiko, aš perkėliau į fotografijas. Išgyvenimo prasme aš nuotraukose suteikiau didesnį gilumą nei spektaklio duotybė. Tamulevičiūtės spektaklis labai žaismingas, čia viskas labai funkcionalu. Čia lyg du svertai supriešinti, du poliai - tragiškas ir komiškas. Man teko pasirinkti, į kurią poziciją atsistoti, nuo to priklausė pats rezultatas. Pasirinkau komišką pusę - mane “pagavo” atpažįstamos reakcijos, situacijos. Pagavau save juokiantis, gal ir pro ašaras, iš to, kad vis dėlto žmogui nesvetima visa, kas žmogiška.
