Sausio 16 ir 30 d. 18 val. Valstybiniame jaunimo teatre premjera - Aleksejaus Slapovskio “Bausti negalima pasigailėti” (“Pjesė Nr. 27”). Šią premjerą galima vadinti didele Jaunimo teatro sėkme ir įrodymu, kad 2002 m. spalio 15-19 d. teatro Salėje 99 įvykęs Šiuolaikinės Rusijos dramaturgijos forumas nebuvo vienkartinė akcija.
Šiame forume didžiausio žiūrovų ir kritikos dėmesio sulaukęs spektaklis, tąkart pristatytas darbiniu pavadinimu “Pjesė Nr. 27”, gimė iš didžiulio visos kūrybinės grupės entuziazmo ir užsidegimo netradicine dramaturgine medžiaga.
Spektaklio režisierė - Dalia Tamulevičiūtė, dailininkė - Jolanta Rimkutė, vaidina Kristina Ovčinikaitė, Nerijus Gadliauskas, Aušra Pukelytė, Darius Gumauskas.
Prieš premjerą režisierė Dalia Tamulevičiūtė prasitarė:
“Žiūrint šiuolaikines pjeses dabar nuolat Vilniuje vykstančiuose festivaliuose, akcijose, atsiranda jausmas, kad visi pradėjo rašyti viena tema - smukę, paribio žmonės, nuolatinis svaiginimasis… Atrodo, kitų temų visai nėra. O čia staiga pjesė apie vyro ir moters santykius šiuolaikiniame pasaulyje, apie amžiną, keistą trikampį - vyras - žmona - draugas. Ir nesvarbu, ar tai ryšys tarp žmonių Lietuvoje, ar kažkur užsienyje - visame pasaulyje vyksta tas pats. Kai pasaulis keičiasi, žmonėms gimsta noras pradėti viską iš naujo, pabėgti nuo savęs. Labai sunkiai atrandame to priežastis savyje, puolame jų ieškoti kitame žmoguje, pradedame jį kaltinti. Man visada buvo įdomi dramaturgija, kurioje aš suprantu, kad žmogui skauda, bet sykiu jis dar sugeba ir pasijuokti iš savęs. Ir dar - jei tu repetuoji ir vis randi toje medžiagoje sau naujus dalykus, tau neatsibosta jų ieškoti, vadinasi - tai įdomi, dėmesio verta pjesė.”
Ši premjera - pirmas Lietuvos publikos susidūrimas su vienu įdomiausių jaunosios kartos šiuolaikinės Rusijos dramaturgų. Aleksejus Slapovskis gimė 1957 m. Čkalovskoje kaime, Saratovo apskrityje. 1979 m. baigė Saratovo universiteto Filologijos fakultetą. Dirbo rusų kalbos ir literatūros mokytoju, kroviku, Saratovo TV ir radijo korespondentu, literatūrinio žurnalo “Volga” redaktoriumi. Pradėjęs kurti poeziją, išgarsėjęs kaip bardas, o 1985 m. Slapovskis debiutavo kaip dramaturgas.
Per 17 metų jo pjesės statytos daugelyje Rusijos teatrų, JAV, Vokietijoje, Šveicarijoje, Suomijoje, Austrijoje, Bulgarijoje. Šiuo metu jis yra daugiau nei 30 pjesių, publikuotų visuose Rusijos teatriniuose žurnaluose, autorius. A. Slapovskio pjesė “Vyšnių sodelis” 1994 m. laimėjo I premiją Rusijos dramaturgų konkurse. Slapovskis ne kartą buvo nominuotas “Bookerio” premijai, šiuo metu jo apsakymai ir romanai išversti į visas pagrindines Europos kalbas. Dramaturgas, kažkada šokiravęs Rusijos kultūrinius sluoksnius (“Literatūrinis procesas - tai šventenybė, literatūrinis procesas - tai aš”), šiuo metu sako esąs “laukimo stadijoje”.
Slapovskio pavardė nefigūruoja įvairiausio plauko literatūrinėse bendrijose arba grupuotėse, neturi jis ir agento. Jis visada linkęs atstovauti sau ir atsakyti tik už save, ir už kiekvieną be galo kandžių, ironiškų ir intelektualių savo straipsnių žodį.
Lietuvos teatralams turėtų būti įdomus Aleksejaus Slapovskio monologas apie šiuolaikinę Rusijos dramaturgiją:
“Šiuolaikinės pjesės paieška mūsų teatruose visada buvo problema. Arbuzovas, Rozovas, Vampilovas, aukštumoje laikę teatrų repertuarus 8-9 dešimtmetyje, gimsta kartą per šimtmetį, ką jau kalbėti apie Čechovą, Gorkį, Bulgakovą. Arbuzovo ir Vampilovo seniai nebėra šiame pasaulyje, Viktoras Sergejevičius Rozovas gyvas ir sveikas, klesti, artėja prie savo 90-mečio, bet šiuolaikinių pjesių nerašo ir juokauja: “Mano amžiuje geriau apskritai nieko neberašyti - juk aš vyresnis nei Levas Tolstojus”. Neturėdamas noro, Rozovas savęs prievartauti negali: “Pjesės juk nekuriamos, jos įsiveržia į galvą prieš tavo valią ir sąmonę”. Aleksandras Volodinas, kurio “Penki vakarai” kažkada tapo didžiuliu įvykiu mūsų teatre ir kine, rašo nuostabias eiles, bet ne pjeses. Neseniai išėjęs Grigorijus Gorinas paliko paskutinę pjesę ne šiuolaikiniu, o istoriniu siužetu. Atrodo, galutinai dėl prozos dramaturgiją išdavė Liudmila Petruševskaja. Nūdiena neegzistuoja Jelenos Razumovskajos ir Jelenos Griominos kūryboje - abi sukūrė po pjesę apie imperatorienes: viena apie Jekateriną, kita apie Jelizavetą. Borisas Akuninas užbaigė… Čechovo “Žuvėdrą”. Marija Arbatova tikriausiai taip užsiėmusi feminizmu, kad pjesių neberašo. Tyli dramaturgai, kadaise sukrėtę mus savo sensacingomis pjesėmis. Tik jekaterinburgietis Nikolajus Koliada nuolat kūrybingas (75 pjesės per 14 metų), taip pat ir krūva talentingų jo mokinių, na, ir Aleksandras Galinas palaiko šiuolaikinės dramos reitingus - jis dabar savo pjeses ir stato, jas ekranizuoja ir dar pats jas vaidina scenoje. Argi šie faktai neleidžia teigti, kad sąvoka “dramos mirtis” yra tik vienas iš šiuolaikinių mitų?”
