Vasario 12 d. Vilniaus Rotušėje Rusijos liaudies artistė, Nacionalinės premijos laureatė, Maskvos Didžiojo teatro solistė, teatro ir kino aktorė Lietuvos pilietė Ilzė Liepa visuomenei pristatė lietuvių kalba išleistą savo tėvo, vieno garsiausio XX a. baleto solisto Mario Liepos knygą "Aš noriu šokti 100 metų" ir atsakė į Jūratės Terleckaitės klausimus.
Mario Liepos - šokėjo, aktoriaus, choreografo, Majos Pliseckajos, Marinos Kondratjevos ir kitų įžymybių partnerio - knyga jau susilaukė 4 leidimų (2 rusų ir po vieną latvių ir lietuvių kalba). Knygos pristatymą organizavo jos vertėjas, žurnalistas Ilzės Liepos uošvis Adolfas Paulius bei M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus direktorius Petras Skirmantas. Į renginį atvyko M. Liepos vyresnis kolega, dabar Paryžiaus muzikos ir šokio konservatorijos pedagogas Sergejus Solovjovas. Beje, jis su šios konservatorijos kolege vedė pamokas M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus mokiniams.
Vakarą vedė M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus vadovas Petras Skirmantas. "Šlovė yra niekas, šokis yra viskas. Jam svarbiausia buvo šokti, kurti kūryboje" - įžangos žodyje kalbėjo P. Skirmantas. I. Liepa nuo vaikystės žinojusi, kad jos tėtis - ypatingas žmogus, bet niekada neparodęs, kad jis esąs kitiems nepasiekiamas.
S. Solovjoo pasisakymo pagrindinė mintis tokia - "Egzistuoja tokia liga - baletas. M.Liepa perdavė mums šią savo ligą". Jis M.Liepos knygą įvertino kaip jaunai kartai perduodamą patirties estafetę.
Vakare M.Liepos 60-mečio proga sukurtus medalius dukra įteikė A. Pauliui ir P. Skirmantui. I. Liepa padėkojo už tai, kad tėvo prisiminimų knyga išleista lietuvių kalba, kad ji buvo pristatyta Vilniaus Rotušėje. Anot jos, tai labai svarbus įvykis, artinantis jos tėvo talento gerbėjus, dvasiškai artimus žmones, dar vieną tėvo buvimo kartu ženklą. Svarbu, kad mokiniai turėtų šią knygą - galimybę susitikti su didžio artisto gyvenimu. Šokėja išreiškė viltį, kad jos tėvo knyga bus įdomi ir naudinga ne vien M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus pedagogams, mokiniams, bet ir kitiems skaitytojams, kadangi ji lengvai skaitoma, atskleidžia kūrėjo Mariaus Liepos dvasinį pasaulį, meno ir žmogaus gyvenimo prasmės paieškas. I. Liepa sakė, kad ji stipriai jaučianti, kad tėvas neišėjo iš gyvenimo. Tai pasireiškią pačiais netikėčiausiais būdais. Pavyzdžiui, baleto "Pikų dama" premjeros vakarą bebaigiant pasirengti išėjimui į sceną, netikėtai grimo kambaryje pasirodžiusi teatro tarnautoja įteikė voką, kuriame buvo tėvo skaidrės iš "Spartako". I. Liepa mano, kad tokiu būdu tėvas atėjęs jos palaikyti - padėjęs ne prieš dieną, ne prieš savaitę, bet svarbiausiu momentu.
Vakaras buvo puikiai organizuotas, sukurta šilta, nuoširdi atmosfera.Baleto skyriaus mokiniai vakaro dalyviams surengė koncertą. Buvo atliktos ištraukos iš klasikinio repertuaro ir šiuolaikinio šokio pastatymų.
Renginiui pasibaigus, prie didelėmis išraiškingomis akimis vidine ramybe dvelkiančios I. Liepos būriavosi pulkelis pirmuosius žingsnius balete žengiančių mokinių ir baleto gerbėjų, norėdami prisiliesti prie "žvaigždės" paslapties, išgirsti, kokiais keliais patenkama į žvaigždes. Atsakymai - įdomioje, be įmantrybių parašytoje knygoje, apmąstymuose apie kūrybinio kelio paiešką. Dažnai sakoma: talentas yra Dievo dovana, šokėju gimstama, bet netampama. Knygos "Aš noriu šokti 100 metų" puslapiuose išdėstyta M. Liepos patirtis tokias sentencijas stipriai išklibina.
Gimusieji šokėjais būtų neįdomūs robotai ar manekenai - neliktų kūrybos, paieškų, išbandymų ir praradimų. Galbūt gimstama pasmerktu baleto misijai, kurią kiekvienas skirtingai supranta ir įgyvendina. Marius Liepa nepaliaujamai ieškojo savojo kelio, siekė maksimumo: šokyje technikos, muzikos ir vaidybos sintezės. Buvo kūrėjas, choreografų, dirigentų lygiavertis partneris, ypač reiklus sau. Ne šiaip sau knygoje randame tokį savikritišką prisipažinimą: “Dalyvavęs daugiau kaip 4 tūkstantyje spektaklių, ant vienos rankos pirštų galiu suskaičiuoti tuos, kuriuose savo šokimu buvau patenkintas”.
Šokio technikos aukštintojai veikiausiai nusivils - M. Liepa neaukštino šokio anatomijos, aukštos technikos šokėjus vadino ekvilibristais. Jam technika, kūnas buvo tik priemonė muzikos garsams, baleto herojaus charakteriams išreikšti. To siekdamas jis nė kiek negailėjo savęs, savo kūno, po atliktos partijos vargais negalais pasiekdavo užkulisius. Žodžiu, degte degė šokiu, kuris jį anksti sudegino. Kad tai nėra tušti žodžiai, patvirtina jį pažinojusių liudijimai. Jo pedagogas, profesorius Tarasovas numatė: “Tiek jėgų atiduodamas šokiui Maris nesulauks pensininko metų”. Panašiai rašė dailininkas Uldis Zemsaris: “Tu - aktorius - šokėjas.[…] Svarbiausias tavo statinys - menas. Jis tavo gyvenime aukščiau už viską.“ Taigi knygos adresatas nėra mūsiškiai "Durnių laivo" garbintojai. M. Liepos knygoje nerasi pikantiškų istorijų, pasakojimų apie šokėjų meilės "trikampius", intrigas. Šokėjas-legenda, dvasiškai turtingas žmogus pakilęs virš to, kas nesusiję su šokio menu.
Apie tai - vakaro pabaigoje įvykęs pokalbis su vakaro sėkme besidžiaugiančia Ilze Liepa.
Kokią turėjo įtaką jums tėvas kaip žmogus ir menininkas?
Didžiulį! Šiandien man atrodo, kad tėvas turėjo nuostabią savybę - savo talentu, pasiekimais neužgožti savo vaikų. Turbūt niekada iki galo nebuvau suvokusi, kiek aukštai tėvas iškilęs, jog man su broliu tų aukštumų nelemta pasiekti. Jo didžiulis nuopelnas tas, kad visuomet traukdavo mus prie savęs, padėdavo, suorientuodavo. Taip mus apsaugo nuo užsikrėtimo nevisavertiškumo liga. Neretai pastebiu, kad garsių artistų vaikai serga šia liga, kuri atsiranda šeimose. Kad šios "ligos" užkrato nebuvo mūsų šeimoje - mūsų tėčio nuopelnas. Visą laiką jis buvo atviras, pasiekiamas, mus drąsinantis: "Vaikučiai, jeigu jūs nors truputį pasistengsite, jūsų gyvenimas gali būti labai įdomus!" Tai man brangu ir vertinga.
2003 m. už pagrindinį Grafienės vaidmenį "Pikų damoje" buvote apdovanota Rusijos nacionaline premija. Ką ji jums reiškia?Ar tai buvo netikėta ar priešingai?
Kurdama naują vaidmenį, spektaklį, niekuomet negalvoju apie apdovanojimus. Paprasčiausiai susikoncentruoji į vaidmenį, kankiniesi, galvoji, kokiomis priemonėmis geriausiai atskleisti tau patikėto veikėjo charakterį, įtikinti ir sudominti sava traktuote žiūrovus. Žinoma, patiri didžiulį džiaugsmą, jei žiūrovai pamilsta spektaklį, jo atlikėjus. O valdžios dėmesys, netikėtai jos suteiktos regalijos - malonios, bet greit pamirštamos. Štai sykį prieš išeidama į sceną ir išgirdusi pranešėjo tariamus žodžius: "Rusijos liaudies artistė, Nacionalinės premijos laureatė", nesumečiau, kad tai sakoma apie mane. Žodžiu, tavęs pastebėjimas ir įvertinimas malonus, bet jo nesureikšminu.
Kokius ryšius palaikote su Latvija, jos baletu?
Kasmet mūsų tėčio gimimo dieną (liepos 27 d.) su broliu Andriu surengiame koncertą Rygos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Tai jau tapo gera ir šilta tradicija, savotišku festivaliu. Visuomet stengiamės, kad būtų parodyti įdomūs pastatymai ir dalyvautų įdomios trupės ir atlikėjai, ypač dar nepažįstami Rygos žiūrovui. Pernai ant Rygos baleto mokyklos, kurioje mokėsi mūsų tėtis, pastato buvo atidengta jam skirta memorialinė lenta. Viename Rygoje duotame interviu pageidavau didesnio dėmesio M. Liepai, nes ne tiek jau daug turime žinomų visame pasaulyje latvių. Pasakiau savo svajonę - matyti tėvo memorialinę lentą ant namo, kuriame jis gyveno. Šias mintis išgirdo jauni žmonės, užsidegė idėja ir ėmėsi organizuoti memorialinės lentos įrengimą. Į akciją įsitraukė Rygos nacionalinis operos ir baleto teatras, Rusijos ambasada, Rygos meras. Ši akcija tapo Rusijos bei Latvijos bendradarbiavimo faktu. Tai šiandien ypač svarbu. Menas yra valstybių, tautų jungtis. Įvairių šalių menininkai turėtų bendradarbiauti, palaikyti ryšius, artumą. Kaip Maskvos teatralai, žiūrovai laukte laukia Rimanto Tumino ir Eimunto Nekrošiaus spektaklių, lygiai taip Lietuvos žmonės turėtų matyti Rusijos baletą, aktorius.
Ar dalyvaujate Latvijos baleto gyvenime?
Mes ne tik stebime, bet ir dalyvaujame latvių baleto gyvenime. Paskutinis brolio Andrio projektas buvo grandiozinis. Jis vienu metu statė M. Fokino baletus "Petruška", "Šecherezada" ir "Ugnies paukštė" Romos ir Rygos nacionaliniuose teatruose. Beje, kostiumai ir dekoracijos buvo kuriami Rygoje, Romos teatras tai skolinosi. Minėtų baletų premjera įvyko Romos nacionaliniame operos ir baleto teatre, juose šoko italų baleto artistai. Spektakliai buvo rodomi visą mėnesį. Po to šie spektakliai buvo rodomi Rygoje. Juose Latvijos baleto artistai šoka nuostabiai, su didesniu entuziazmu, užsidegimu, mano manymu, geriau negu Peterburgo Marijos teatro šokėjai. Latvijos baleto trupės lygis geras, tuo Latvija gali didžiuotis. Šį pavasarį Andris atveš į Maskvos Suvažiavimo rūmus latvių baleto trupę, kad ji parodytų maskviečiams visus tris spektaklius.
Pastaruoju dešimtmečiu iš Lietuvos šokio kritikų ir gerbėjų akiračio kažkaip dingo Maskvos Didžiojo teatro kūrybinis procesas. Prašyčiau jūsų pasidalyti mintimis apie jį, permainas.
Nuo 2004 m. sausio mėnesio turime naują šio teatro meno vadovą Aleksejų Ratmanskį. Didžiajam teatrui tai žada revoliucines permainas, nes dar niekuomet šių pareigų nebuvo užėmęs toks jaunas (36 m.) žmogus. Svarbiausia, kad jis - stiprus, novatoriškas choreografas, Didžiajame teatre pernai pastatęs baletą "Šviesi upė" (muzika D. Šostakovičiaus). Ką tik pasibaigusiose Didžiojo teatro gastrolėse Paryžiuje šis spektaklis turėjo didžiulį pasisekimą. Taip pat apie dideles radikalias permainas byloja neseniai įvykusi spektaklio "Romeo ir Džuljeta" (muzika S. Prokofjevo), pastatyto jauno moldavų choreografo Radu Poklitaru, premjera. Šio spektaklio unikalumas tas, kad jį choreografas statė drauge su žymiu teatro režisieriumi Deklanu Donelanu. Į spektaklio premjerą atvyko daugelio Europos ir Amerikos teatrų impresarijai ir direktoriai. Visi jie vienbalsiai sakė, kad panašaus pastatymo nėra regėję ir jį norėtų parodyti savo šalių žiūrovams. Taigi "Romeo ir Džuljeta" spektaklis sukėlė didžiulį rezonansą.
Naujovėms atviras ir naujasis teatro direktorius Anatolijus Iksanovas. Taip pat svarbu, kad Didysis teatras turi kitą sceną, kurioje rodomi eksperimentiniai spektakliai.
Ta pačia proga negaliu nepasidžiaugti Didžiojo teatro scenoje skambėjusios E. Nekrošiaus operos "Makbetas" didžiuliu pasisekimu. Apskritai jūsų režisierių pastatymai visuomet Rusijoje laukiami, jais domimasi. Didžiulio susidomėjimo ir sėkmės susilaukė ir E. Nekrošiaus "Vyšnių sodo" premjera. Nors fiziškai buvo nelengva žiūrėti 6,5 valandas besitęsusį spektaklį, jis man labai patiko, nes tai labai talentingas pastatymas. Taip pat džiaugiuosi, kad rusų aktoriai turėjo galimybę dirbti su tokiu sukrečiančiu režisieriumi.
Kaip į Didįjį teatrą atrenkami baleto artistai, ar jūs dirbate pagal sutartis, ar jame šoka užsieniečiai?
Jaunimas ateina dirbti daugiausiai iš Maskvos choreografijos mokyklos. Dirbama pagal sutartis. Aš pati jau keletą metų dirbu pagal sutartį, nes man tai patogiau - turiu daugiau laisvės. Trupėje šoka japonas ir korėjietė. Vadinasi, šiandien tai jau įmanoma.
Kas naujo jūsų kūrybiniame gyvenime?
Minėtame "Romeo ir Džuljetos" spektaklyje atlikau Sinjoros Kapuleti vaidmenį. Šiais metais įvyko premjera mano sukurto dramos spektaklio (pagal naujausią Andrejaus Maksimovo pjesę "Mėlynbarzdžio gimtadienis"), kuriame vaidinau agentą vyrą, patenkantį į barono Mėlynbarzdžio rūmus. Tai charakterinis ir labai man įdomus vaidmuo. Į Vilnių atvykau iš Kijevo, kur vyko Majakovskio teatro gastrolės, o aš vaidinau spektaklyje "Padorumo ribos" (pagal to paties A. Maksimovo pjesę). Kaip matote, turiu daug vaidmenų dramos teatre. Mano gyvenimas dabar vyksta tarsi dviem klodais: baletas ir teatras. Tai suderinti nebūna lengva.
Kuris jūsų kūrybinio gyvenimo laikotarpis jums įdomiausias, vertingiausias?
Man kūrybinis gyvenimas tapo įdomus tuomet, kai jame suradau savo kelią, ir pradėjau eiti. Sykį brolis man pasakė: "Pagalvok, ko nori pasiekti gyvenime - karjeros Didžiajame teatre ar kūrybos? Jei kūrybos, tuomet nereikia laikytis įsikibus į Didįjį teatrą, reikia daryti tai, kas tau įdomu". Pamaniau, kad jis teisus: reikia daryti tai, kas įdomu. Nuo to momento mano gyvenimas pasikeitė, ėmiau dirbti su choreografais, kurie mane kviesdavo, su kuriais man norėjosi dirbti, prasidėjo nepriklausomas nuo Didžiojo teatro kelias. Antra vertus, Didžiojo teatro niekuomet nemesčiau. Mano tėtis man nuolat kartodavo: "Tik nemesk Didžiojo teatro, laikykis jo". Džiaugiuosi, kad nepalikau Didžiojo teatro, kad visuomet, nesvarbu, kaip klostėsi mano santykiai su juo, aš gyvenau tarp jo sienų, jį labai myliu. Man Didysis teatras - ne tik vieta, į kurią ateinu dirbti, bet visas pasaulis, susijęs su tėvu, žmonėmis, kuriuos pažįstu nuo vaikystės. Juk pirmą kartą į šio teatro sceną išėjau 5 metukų atlikti Čio čio San sūnaus vaidmenį operoje "Čio čio San".
Kokie santykiai, jausmai sieja jus su Lietuva?
Gyvenimas įdomiai sutvarkytas. Reikėjo nueiti tam tikrą gyvenimo etapą, kad Maskvoje sutikčiau lietuvį, vienas kitą pamiltume, sukurtume baltišką šeimą! Nuostabu tai, kad dar iki susipažindama su savo vyru Vilniuje daug esu šokusi su Petru Skirmantu. Su Petru šokom "Fedrą", "Šecherezadą", "Damą su kamelijomis", "Rožės mirtį". Praktiškai beveik kiekvieną savo kūrybos vakarą atveždavau į LNOBT. Su Vilniumi susiję mano geri ir šilti gyvenimo momentai. Kas tada galėjo pagalvoti, kad mano gyvenimas taip artimai bus susijęs su Lietuva. Labai gaila, kad nebegaliu vilniečiams parodyti savo spektaklių. Kažkaip nepavyksta to suorganizuoti. Mielai rodyčiau ir savo statytus dramos spektaklius.
Kokia jūsų nuomonė apie Lietuvos baletą, kokius atlikėjus pažįstate?
Puikus baletas, nuostabūs Eglė Špokaitė, Mindaugas Baužys.
Jis jau keleri metai šoka JAV.
Vadinasi, visame pasaulyje jūsų šokėjai garsina Lietuvos baleto mokyklą. Tai nuostabu!
Ką palinkėtumėte mokyklai, jos mokiniams, baletui?
Eiti pirmyn!
Kalbėjosi Jūratė Terleckaitė
