Igliaukos seniūnija išsidėsčiusi rytinėje savivaldybės dalyje, abipus kelio Marijampolė – Prienai. Igliauka yra šio kelio pusiaukelėje, ant Iglės(Yglos) ežero kranto. Seniūnijoje esantys trys piliakalniai: Varnupių, Šakališkių ir Pašlavančio sudarė gynybinę juostą. Juos jungė kūlgrindos (per pelkes išgrįstas akmenimis ir rąstais kelias). Netoli Igliaukos yra Katiliuko, Pavasakės, (užpelkėjęs) Akelės ežerai. Igliauką supa trijų rašytojų gimtinės: A.Matučio, R.Gudaičio ir V.Mykolaičio-Putino. Poeto A.Matučio vardu pavadinta Igliaukos vidurinė mokykla. Seniūnijoje gimė vyskupas V.Brizgys, kunigas ir visuomenės veikėjas L.Vaicekauskas.
Poeto A. Matučio gimtinė Zomčinės kaime – istorijos paminklas. Seniūnijoje esanti M.Bazevičiaus sodyba pripažinta architektūros, o Varnupių ir Šakališkių piliakalniai – archeologijos paminklai. Labiausiai lankoma seniūnijos vieta – poilsiavietė prie ežero. Daug metų Igliauką garsina Igliaukos kultūros namų šokėjai ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje (vadovė M. Venskūnienė). Vyraujantis verslas – žemės ūkis, durpių gamyba. Palių durpyne kasamos durpės kraikui. Presuotos durpės eksportuojamos į Vokietiją bei Italiją
Igliauka amžių glūdumoj
Geologai atskleidžia nuostabių dalykų Igliaukos žemės sluoksniuose. Čia randama buvus ledynų gadynių, čia pėdsakai arti prislinkusios jūros, ir Igliauka su savo aukštumėle vos laikėsi prieš bangas mažo pusiasalio formoje, o Gudelių ir Plutiškių kryptimi jūra buvo nuliūliavusi gerokai pro Igliauką.Suprantama, kad ir Palios, ir Marijampolė su savo Šešupe buvo gilokame jūros dugne.Tie laikai datuojami 14000 metų. Per tiek metų Igliaukos aukštumėlė daug ko matė.Vėliausias priešistorinis laikotarpis turi ne mažiau 2000 metų, tad jos formavosi tada, kai jau aisčių padermės tvirtai stovėjo ant Baltijos jūros kranto ir Sūduvos krašte jau įsigyveno. Taigi durpių perijodas ir Sūduvos apgyvendinimas aisčių genčių ėjo vienu laiku. Ar aukštumos, ar žemumos pirmiausia buvo apgyventos, sunku pasakyti; priklausė nuo to, kokia gentis ir kokioj aplinkoj įsikūrė. Dėl to randama iš to pat laikotarpio piliakalnių ir žemumose , ir aukštumose.Šešupės vaga ties Marijampole yra 61 m virš jūros lygio, Amalvos ežeras randasi 87, Iglio ežeras 98, Igliauka 106, o netolimas Menštrakis – jau 118 m. Piliakalnių visur randame:ties Marijampole – Kumelionių, Paliose – gynybinį Varnupių, ties Riečiais – pilkapių, o Pilotiškėje – Putino aprašytąjį Aušrakalnį.Menštrakio kryptimi, kur aukštumos vis kyla, piliakalnių nerandama. Išeina, kad pirmiausia buvo apgyvenamos žemesnės, tų laikųvandeningesnės vietos, o aukštumos buvo naudojamos kaipo medžioklės vietos. Tad Igliauka su savo durpynu bene bus daug vėliau apgyventa kaip Palios.
Pirmieji gyventojai
Kai Baltijos jūra nuslinko iki dabartinių krantų, juos apgyveno aisčių gentis./Ties Karaliaučiumi (jūra – Red.)vadinama Aistmarėmis/ Tai ir yra visų lietuvių genčių protėviai, kurios įsigyveno Nemuno – Dauguvos baseinuose.Igliaukos apylinkėse, ginant mokslininkų tvirtinimais /ypač dr.M.Toepen ir kitų/, įsigyveno Prūsų gentis. Ji prasidėjo nuo jūrų kranto, kur Visla įteka į jūrą . Gardino apylinkėse gyveno Jotvingiai iki Knišino, Drohičino ir siekė visą Dzūkiją. Tuo atsitikimu, Igliaukos apylinkėse turėjo baigtis Jotvingių gentis. Kai kurie mokslininkai aiškina, kad jotvingiai nesudarė atskiros genties nuo prūsų, bet buvusi ta pati išsiplėtusi prūsų gentis ir kalbėjusi tik skirtingu dialektu. Kai kurie mokslininkai ir vadina Igliaukos apylinkes prūsų – jotvingių gyventomis vietomis.
Igliaukos ir Kūlingės vardų kilmė
Šiais keistokais vardais išaugusios vietovės slepia savyje užšifruotas senovines prasmes. K u l i n g a, šiandien iškreipta ,,Kulingė“, primena kuršių vietovardžius (Kretinga, Kempingas, Goldingas, Viringa), nors kai kurie mokslininkai tvirtina kuršių genties nebuvus, o tik žemaičius prie jūros pavadinę ,,kuršiais“, kas reiškė anų laikų žemaičius, susisiekiančius mažais laiveliais – irklininkus, ir dėl to niekad nebuvus Kuršių marių, o tik Žemaičių marios. Kulingos atsiradimas bene bus surištas su Prienų grafais Butleriais, kai jų dinastija valdų turėjo Kuršo kunigaikštystėje. Jie ir bene bus atsiuntę iš ten miško pramonininką Kulingį ar ką panašaus, ir jis pasistatė girioje būdą, kaip sezoniniam darbui užeigą. Jei taip, tai parodytų seną Kulingos kilmę, nes visos ,,Būdos“ ir yra pirmykštės girių pramoninikų apsistojimo vietos, ir jos dėl to yra senesnės kilme, kaip kaimai. I g l i a u k o s vardas kilęs yra nuo Iglio ežero vardo.Ką jis turėtų reikšti, galėtų pasakyti tik prikeltas iš kapų priešistorinis prūsas ar jotvingis, kai jis čia gyveno prieškryžiuotiniais ir kartu priešistoriniais laikais. Kai gyventojai buvo išvaryti į Prūsiją belaisviais, jie ten nusinešė ir ežero vardą ir jį išsaugojo, bet jo reikšmė mirė kartu su mirtimi belaisvių, o kryžiuočiai vardus įtraukė į savo kelionių aprašymus ir puolimo planus.Taip jų vardai nežuvo, bet žuvo jų prasmė. Kai nauji gyventojai kūrėsi, naudojosi senaisiais vardais, bet jau be jų prasmės. Ir taip mes Iglio vardą šiandien turime , bet neturime jo prasmės ir dėl to lengvai duodame Iglio vardą iškeisti ant Igliaukos ežero vardo. Iglio kamienas teikiamas ne tik Igliaukai, bet ir Igliškiui, ir Igliškėliams (Igliškėnams), ir Šlavantuose 1738 m. gyvenusiam Juozui Kutigliui. Reikia tikėti, kad Iglio vardu buvo vadinamas ne vien ežeras, bet turėjo kokią tai platesnę reikšmę, nes Iglis, Igliškėnai ir Igliškis vienas nuo kito gana tolokai. Igliauka senuose dokumentuose visur pravardžiuojama ,,Igluvka“(Iglowka). Peržiūrėję vietovardžius, baigiančiuosius –Owka, randame, kad Dzūkijoj ir Lomžos gubernijoj (buvusioj Jotvingijoj) vietovių esama: Dębowka, Iwanovka, Tarnowka, Veselowka, Janowka, Koncowka,Kalinowka, Wlochowka...Lietuviškai visą laiką buvo tariama Jasenauka, Rudauka, Tarnauka, Dambauka, Janauka, tad ir Igliauka.
[Nuotrauka iš P. Klebario asmeninio archyvo]
Naudota literatūra:
1. Marijampolės savivaldybė. Igliaukos seniūnija.- Marijampolė ,,Piko valanda“, 2006.
2. Strimaitis, Vaclovas. Sugrįžimai // Marijampolės bendrijos laikraštis.-1996, vasario 16 d., p.3-4.
3. Himnas Igliaukai. Žodžiai A. Matučio, muzika J.Gaižausko.
4. Klebaris, Petras. Igliaukai. Kai prabyla širdis.- Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 2005.
5. Bartninkas, Mindaugas. Didžiųjų mitų kelias. [Iglės ežero legendos] – Vilnius: UAB ,,Neįgaliųjų reabilitacija“, 1999.
6. Stankevičius, Petras. Kaip tvarkomos paežerės // Naujasis kelias, 1976.- Nr.118, spalio 2d.
7. Geležauskas, Julius. Kur Ygla, kur Sūduonia // Mūsų gamta, 1981, Nr.12
8. Steponavičius, Algirdas. Atgimusi legenda // Valstiečių laikraštis. – 1987, Nr. 51, balandžio 28 d.
Straipsnis paimtas iš wiki principu kuriamos gyvos krašto enciklopedijos www.grazitumano.lt. Visą straipsnį galite rasti čia.
