Atostogų romano pabaiga. Ankstesni epizodai: pirmas, antras, trečias, ketvirtas, penktas, šeštas, septintas, aštuntas, devintas, dešimtas, vienuoliktas, dvyliktas, tryliktas, keturioliktas, penkioliktas, šešioliktas, septynioliktas.
Jūra nurimo, lagūnos vandenyje susiformavo kažkas panašaus į neryškią vaivorykštę – violetinės, melsvos, gelsvos, rausvos, persiliejančios į rudą spalvos driekėsi palei krantą, reginys buvo kerintis ir net kiek bauginantis. Atrodė, kad milžino dailininko ranka suvirpėjo ir jo laikyta paletė su tapymui parengtais dažais įkrito į vandenį. Kažkur, miesto gilumoje, senamiestyje grojo muzika.
Pakrantės kavinėje, prie kraštinio balto stalelio, nukrauto tuščiomis taurėmis sėdėjo du vyrai, vienas barzdotas, vilkįs neaiškios spalvos drabužiais, basnirčia įsispyręs į senus, nuo purvo pajuodusius sportbačius, kitas – švariai nusiskutęs, su storastikliais akiniais ir balta beisbolo kepuraite.
- Gražu? - staiga nutraukė tyla barzdotasis.
- Taip, - atsakė akiniuotasis ir sutrikęs pažvelgė į barzdylą. Paskui vėl žvilgtelėjo į nuolat besikeičiančius spalvų derinius vandenyje ir pakartojo: - Taip. Gražu. Beveik neįtikėtina.
- Aš mėgdavau čia ateiti. Eidavau arba čia, arba pas Sarą. Pas Sarą prisigerdavau, o čia ateidavau paspoksot. Saulei leidžiantis vanduo išdarinėja tokias nešvankybes... – barzdyla sukikeno.
Prie vyrų priėjo padavėjas ir kreipėsi į akiniuotąjį:
- Ar dar ko nors norėsit?
- Dar po vieną uozo, - mostelėjo ranka barzdotasis.
Akiniuotis linktelėjo galva, padavėjas nuėjo. Barzdyla atsargiai paėmė taurę nuo stalo, išgėrė likusį balkšvai drumzliną skystį, atsilošė kėdėje, atsiduso.
- Kur mes sustojom?
Akiniuotis paėmė nuo stalo diktofoną, paspaudinėjo mygtukus, pasigirdo aparato iškreiptas barzdylos balsas: „ Durys atsidarė ir į patalpą įėjo Tomas ir Džeris. Vienas rankose laikė maišą, kitas – virvagalį...“
Barzdotasis vyras pačepsėjo lūpomis. Tarsi išgirdęs šį garsą, prie staliuko vėl priėjo padavėjas, pastatė dvi taures su gėrimu priešais vyrus, tarp jų įterpė vandens butelį ir nieko nesakęs pasišalino. Akiniuotis atskiedė ouzo vandeniu barzdylai ir sau. Barzdotasis vėl atsargiai paėmė stiklą su gėrimu, nugėrė pusę, vėl pačepsėjo barzdaplaukiais pridengtom lūpom.
- Šlykštynė... Taip. Iš esmės čia viskas ir baigiasi.
- Baigiasi? – Akiniuotojo balse pasigirdo nusivylimas.
- Norėtum, kad tęstųsi ir tęstųsi? O gal stebuklo? O, aš irgi norėjau stebuklo. Tada, kai atsipeikėjau pakrantėje, ant akmenų ir... – Barzdyla nutilo, nurijo dar gurkšnį gėrimo. – Jaučiausi taip, tarsi visa planeta būtų staiga emigravusi, o aš likęs vienas čia, ant kranto, išsekęs, mirštantis ir aklas. Aklas kaip akmuo.
Barzdyla nutilo tarsi laukdamas kokios nors akiniuotojo reakcijos, bet pastarasis tylėjo.
- Iš pradžių maniau, kad tai koks nors sutrenkimas ar panašiai, bet... Vėliau mane, gulintį be sąmonės, surado vietinis žvejys, norėjo vežt į ligoninę, paprašiau, maldavau jo, kad pasigailėtų. Bijojau, kad mane Homeras ten suras ir pribaigs. Bet vėliau... Ko gero, tai ir buvo jo planas – apakinti mane, atkeršyti mano tėvui.
- Juk jie buvo draugai, jūsų tėvas ir Homeras, - atsargiai įsiterpė akiniuotasis.
- Taigi draugai. – Barzdotasis ironiškai išsiviepė. - Jie abu buvo saugumiečiai, tik vienas dirbo amerikiečiams, kitas rusams. Mano tėvas nunuodijo keletą Homero kolegų, o jis liko gyvas, tik apako. Sovietai turėjo tokią piliulę, ЭПРО-3, kurios sudėtis kažkuo panaši į denatūratą, į techninį spiritą – žmogus arba miršta, arba apanka, kartais jam pasimaišo protas. Tikiuosi, tu nemanai, kad man dar ir pasimaišė? – barzdyla šią frazę ištarė visiškai rimtai, todėl akiniuotasis nedelsdamas atsiliepė:
- Ne, žinoma, ne.
Keletą akimirkų patylėjęs, Odisėjas tęsė:
- Savaime suprantama, jokio Homero saloje nėra. Policija nurodė keletą asmenų, kurie pagal mano pasakojimus tiktų į kandidatus... Kitaip tariant, keletą aklų žmonių. Bet jokių įkalčių aš prieš juos neturėjau. Visiškai nieko. Aš net panašaus balso negalėjau išgirsti. Elgeta milijonierius!? – stebėjosi graikai, tokių čia nėra! O ir policija nepatikėjo manimi.
- Bet juk buvo Larsas, Sonia, Sara, juk jie galėjo paliudyti!? – akiniuotis nuoširdžiai susijaudino.
- O ką Sonia... Sonia ir Heinrichas tebuvo du pareigūnai iš Hamburgo, tiriantys Vokietijos pilietės dingimą. Sara apskritai nė velnio... Sėdi nuo ryto ligi vakaro savo bare prisisprogusi tekilos, ką ji gali paliudyti. O visa ta velniava, apie kurią samprotavo Larsas, pasirodė niekam tikusi...
- Neįtikėtina! - vėl sklidinu nevilties balsu reagavo akiniuotasis.
- Na, ne visai. Tiksliau, visa ta nesąmonė su prekiautojais žmonėmis arba jų organais vyko gerokai toliau, ne šioje saloje, o apie šimtą kilometrų į vakarus. O gal į rytus. Dabar nesvarbu. Praėjo... kiek gi praėjo... treji metai praėjo, aš beveik net pripratau... – Ir Odisėjas vėl nutilo. Akivaizdu, jam buvo sunku apie tai kalbėti.
- O kaip gi Sonia, jūs ir Sonia, - nedrąsiai prabilo akiniuotis, vis dar vildamasis istorijos tęsinio.
- Visa tai skamba taip velniškai neįtikinamai. Aš jau ne tau pirmam pasakoju šią istoriją. Tėvas išsižadėjo manęs. Tiksliau, jis neigė viską, ką apie jį man pasakė Homeras. Neigė taip intensyviai, kad net gavo insultą, dabar sėdi apsiseilėjęs invalido vežimėlyje ir myža į kelnes... Motina buvo manęs aplankyti, o jis – ne. Iš pradžių stengiausi visus įtikinti, prisiekinėjau, dievagojausi, dabar manau – nesąmonė. Mes visą gyvenimą stengiamės ką nors kuo nors įtikinti – įtikinėjam vieni kitus, kad mylime, kad kenčiame, kad rūpinamės, įtikinėjame tėvus, kad stengiamės, kad mokomės, žmonas – kad esame ištikimi, vyrus – kad jų pimpalai patys mieliausi... Save įtikinėjame, kad tikime Dievą, gyvenimo prasmę, viltį ir dar kokią nors kvailystę, kuri mums padėtų laikytis šitos būties paviršiuje... Įtikinėjame ir įtikinėjame, kad mes tikri, kad mes nesame kažkieno prasimanymas. Ir ką gi mes įtikiname, kaip tu manai?
- Gal mūsų tikslas ir yra – įtikinėjimas? - atsargiai spėjo akiniuotasis.
- Mūsų tikslas – mėšlo krūva. Susmirdęs lavonas mūsų tikslas, - taikiu, romiu balsu sumurmėjo Odisėjas. – Tik sunku su tuo susitaikyti. Vis norisi, kad kas nors įtikintų, jog yra kitaip, jog gali būti kitaip, jog tuoj kas nors pasikeis, įvyks stebuklas, iš kitų galaktikų atskris žmogeliukai žaliom subinytėm ir padarys mus nemirtingus, pašalins kančios šaltinį, panaikins skurdą, neviltį, vienatvę. Ar bent jau Mesijas ateis kaip turto vertintojas ir patvirtins amžinybės dokumentus... – Vyras nutilo, pasimuistė, tarsi norėdamas nuvyti nematomą įkyrų vabzdį. – Matyt, ir Dievas pasaulį sukūrė per menkai įtikinamą, pridarė klaidų, nes kam gi jam reikėjo siųsti savo sūnų į šią ašarų pakalnę. Ką jis turėjo ištaisyti, kokią tėvo klaidą, kokią tėvo nuodėmę!?
Akiniuotis nieko neatsakė. Žiūrėjo į pamažu temstančią jūrą, į spalvas, kurios beregint bluko, nyko, tarsi būtų buvę tik miražas, tik akimirka, ištrūkusi iš logikos ir racionalumo gniaužtų.
- Klausei kaip Sonia, - vėl prakalbo pavargusiu balsu Odisėjas. – Ji sėdėjo pasaloje, laukė, tikėjosi, kad mane Homeras atveš tenai, į Juodojo Drakono grotą. Bet paskui Heinrichas ją išsivežė vaikytis tų žmogėdrų, specialistų, pjaustinėjančių žmones, kažkur ten, į šiaurę. O gal ir į pietus.
- Tai lavonas, kuriam buvo išimti viduriai, buvo tik pokštas? – akiniuotis vėl pamėgino sugrąžinti pasakotoją į ankstesnius laikus.
- Nežinau. Gal ten buvo paprasčiausiais lavonas, o man pasirodė, kad jo viduriai išimti. O gal ten buvo netgi vaškinė figūra, - vyriškis nusijuokė. – Paskui Sonia susirado mane, bet... pats supranti. Vokiečiai labai praktiški žmonės. Vienas dalykas aistra, kitas – gyvenimas. Ji nekvaila moteris, ganėtinai graži, tikisi padaryti karjerą. Aš ir pats nenorėčiau, kad dėl aklo valkatos ji atsisakytų visko, kas... Na, žinai. Gyvenimas.
- Gyvenimas, - automatiškai pakartojo akiniuotasis.
- Jeigu rašysi kokią nors knygšę, pakeisk mano vardą. Pats supranti.
- Gerai, - klusniai sutiko akiniuotis. – Gal turit kokių nors konkrečių pasiūlymų.
- O kaip manai, - barzdyla įbedė nieko nematančius vyzdžius tiesiai akiniuočiui į veidą. Iš pradžių šis sutriko, paskui atsargiai pakėlė ranką ir mostelėjo priešais barzdoto Odisėjo akis.
- Kas vėją kelią, nuo vėjo ir žūsta, - sunkiai apversdamas liežuvį sududeno aklasis. Jis apgirto staiga, tarsi kažkas jo viduje būtų visą pusdienį laukęs šios akimirkos, kai bus galima išjungti organizmą.
- Odisėjas? – paklausė akiniuotasis.
- Tebūnie, - linktelėjo barzdyla. – Kuo kvailiau, tuo geriau. Dabar tai populiaru.
Akiniuotis išjungė diktofoną. Priėjo padavėjas, bet vos tik žiojosi kažką sakyti, akiniuotis pridėjo pirštą prie lūpų, kita ranka rodydamas į Odisėją, kuris snaudė išsidrėbęs kėdėje, galvą nunarinęs ant krūtinės. Padavėjas linktelėjo, tylėdamas surinko tuščias taures nuo balto stalelio, o akiniuotasis paskutinį sykį žvilgtelėjo į juoduojantį jūros vandenį ir nuėjo prie baro susimokėti.
