Atostogų romanas, tęsinys. Ankstesni epizodai: pirmas, antras, trečias, ketvirtas, penktas, šeštas, septintas, aštuntas, devintas, dešimtas.
Žiūrėjau į pusnuogę Sonią ir jaučiausi pasaulio valdovas. Na, mažų mažiausiai sėkmingai sukantis nešvarius reikalus verslininkas, su gražuole meiluže atvykęs pailsėti į pietus. Sonia stovėjo apsupta saulės spindulių ir šukavosi plaukus. Kiekvienas tavo plaukas kaip žvaigždė man per pirštus tekėdamas mirgėjo, prisiminiau seną eilėraštį ir šis prisiminimas Sonios vaizdiniui suteikė papildomo žavesio – ji atrodė tikra Afroditė, ką tik išbridusi iš rytmečio saulės bangų. „Adonis“ vos vos sūpavosi, vėjo beveik nebuvo, alus šaltas, o galva šviesi kaip ir dangus virš jūros.
Po pusryčių grįžau į savo kambarį ir įsijungiau televizorių. Nieko gero nesitikėdamas, klaidžiojau po kanalų labirintą ir netikėtai pataikiau į kartojamas moterų futbolo varžybas. Nuostabu. Kaip tik man tokį rytą po visų tantristinių zoofilinių siurprizų. Nors seksas su jūros gyviais turbūt vadinasi ne zoofilija, o marinofilija. Marinuotų silkių mėgėjų draugija. Iš tiesų, čia yra vietos fantazijai. Žiūrėjau į dvidešimt dvi merginas, lakstančias paskui kamuolį ant žalios žolės ir geidžiau visų iš eilės. Iš pradžių norėjau anglės vartininkės su tokiom didelėm erotiškom pirštinėm, paskui atkreipiau dėmesį į centro puolėją – ji smūgiuodama kamuolį taip energingai atmesdavo dešinę ranką atgal, kad jos didelės krūtys tiesiog veržte verždavosi iš ankštų marškinėlių. Dieviškas reginys. Laukiau, kada kuri nors komanda prasižengs netoli baudos aikštelės – labai norėjau pamatyti moterų statomą sienelę. Vyrai stodami į sienelę užsidengia sėklides. Ir tai suprantama. O ką turėtų užsidengti moterys? Krūtis?
Dar mokykloj mudu su bičiuliu Henriku tyrinėjome šią problemą. Kai mergina sakydavo – aš tau spirsiu į kiaušus, vaikinas atsakydavo – o tu gausi per papus. Akivaizdu, kad tai visiškai neadekvatus atsakas. Henriko sesuo Ieva sutiko dalyvauti eksperimente – ji spiria mums į kiaušus, o mes jai trenkiame per krūtis. Suprantama, mudu su Henriku raitėmės ant žemės, o į krūtis Ieva mums taip ir neleido trinktelėti – išvadino iškrypėliais ir nubėgo skųstis motinai. Ir tik kur kas vėliau, jau baigdamas brendimo kančias supratau, kad jeigu abu šiuos veiksmus kas ir sieja, tai tiktai garbės ir orumo aspektas. Suduodamas moteriai per krūtis vyras kelia labiau ne fizinį, o moralinį skausmą, tai yra, jis pasikėsina į ištisą maitinimo sistemą, palikuonių sveikatos būklę ir t.t., ką jau kalbėt apie visus poetų paistalus apie krūtų didybę ir svaiginančią trauką. Vyras, gavęs per klyną, ne tik kenčia siaubingus skausmus, jis dar ir tampa visų akivaizdoje paprasčiausiu nevykėliu. Kita vertus, taip jau susiklostė Vakarų visuomenėje, kad moralinis skausmas kur kas svarbesnis už fizinį.
Vadinasi, moterys stovėdamos sienelėje turėtų užsidengti krūtis. Kad nepatirtų moralinio pažeminimo negausių žiūrovų akivaizdoje. Tiesą sakant, galėtų jos žaisti labiau apsinuoginę. Tiktai su liemenėlėmis ir „stringais“. Arba tokiom juodom tinklinėm kojinėm su juodais paleistuviškais korsetais. Nors, kai žiūri į paplūdimio tinklinį žaidžiančias pusnuoges perkarusias žalgas lesbietes, supranti, kad apranga dar nieko nereiškia.
Sonią sutikau išėjęs į viešbučio foje. Nesulaukiau baudos smūgio su sienele, išjungiau televizorių ir nusprendžiau pasišlaistyti po salą. Iki susitikimo su Homeru turėjau porą valandų.
„Resepšine“ nebuvo nė gyvos dvasios – nesuprantu, kokiu būdu čia vyksta darbas, nes kad ir kada iš viešbučio išeitum arba į jį grįžtum, registratūroje niekad nėra nė gyvos dvasios.
Sonia sėdėjo ant minkštos ryškiai raudonos kušetės ir skaitė laikraštį.
- Nė kiek neabejoju, kad ėjai pro šalį ir atsitiktinai įsigeidei paskaityti laikraštį kaip tik šiame viešbutyje, kuriame atsitiktinai gyvenu aš, - kreipiausi pirmas į merginą, kuri sėdėjo pasisukusi šonu ir iki šiol nė nekrustelėjo mano pusėn.
- Mano viešbutyje laikraščiai pasirodo tiktai prieš pat pietus, - atsakė ji, pakreipdama galvą į mane ir nusišypsodamas. – Kaip miegojai, Odisėjau?
- Dėl viso pikto galiu tave nudžiuginti, kad laikraštis, kurį skaitai, yra vakarykštis, - atsakiau jai šypsena. - Kaip aš miegojau? Kaip Tutanchomonas.
- Visą amžinybę? – nesuprato ji.
- Taip, tarsi iš manęs būtų iškrapštytos ir smegenys, ir žarnos.
- Jėga. O ką aš sakiau? Tai ir yra didysis apsivalymas.
Tada ji atsivertė pirmą puslapį ir su perdėtu stropumu pasitikrino laikraščio datą.
- Šlamštas! – šuktelėjo ji. – O tipas, kuris sėdėjo registratūroj man sakė, kad laikraštis šviežias. Tiek to, - ji numetė laikraštį ant stalelio priešais kušetę ir atsistojo, - ar pasirengęs dar sykį apsivalyti iš vidaus?
- Ne, - tuojau pat atsakiau, prisiminęs, kuo baigėsi vakarykštis plaukiojimas greitaeigiu Heinricho kateriu.
- Prisiekiu, šiandien viskas bus gerai, - nutaisiusi besiglaustančio katinio pozą sumurkė Sonia. – Būsim tik mes abu, Heinrichas užsiėmęs. Noriu tau šį tą parodyti.
- Bet aš dvyliktą turiu susitikt su Homeru, - skėstelėjau kaltai rankomis.
- Suspėsi, - nekantriai mostelėjo ranka Sonia. – O kas tas Homeras?
- Valkata, - atsakiau.
- Ir kas gi tave sieja su valkata, - nuoširdžiai nustebo ji.
- Verslo reikalai, - vėl leptelėjau nė nemirktelėdamas.
- Žinai, tu nesiliauji manęs stebinęs, - vos keletą dienų saloje, o jau rengi verslo susitikimus su valkatomis, - Sonia pliaukštelėjo liežuviu, tarsi aš būčiau jai pasakęs labai malonią naujieną. O paskui labai atsakingai pareiškė: – Pažadu, tu tikrai nepavėluosi. Jūra pati tinkamiausia vieta susikaupti rimtiems darbams.
Ir aš negalėjau atsisakyti.
Tačiau kai Sonia ėmė įkalbinėti mane nardyti drauge su ja, griežtai atsisakiau. Vakarykštės maudynės nakties jūroje man padarė gilų įspūdį, ir kol kas šio įspūdžio man visiškai pakako. Taip jai ir pasakiau. Kita vertus, nardant mane visą laiką kankina baimė, kad oras iš balionų į plaučius staiga ims veržtis tokia jėga, kad aš pats pavirsiu balionu ir sprogsiu kaip muilo burbulas smagų reginį stebinčių žuvų akivaizdoje. Be to, Heinricho hidrokostiumas man buvo per didelis, ir Sonia labai nesipriešino, nes vanduo vis dar buvo gana šaltas. Kai nuplaukėm į paskirties punktą, Sonia pasakė, kad kiek pailsėjusi ners viena. Gaila, anot jos, nes norėjusi parodyti šį tą įdomaus – esą čia panėrus galima apžiūrėti prieš kelis dešimtmečius nuskendusią jachtą „Andromedą“, kuria, anot paskalų, yra plaukiojusi pati Jackline Kennedy. Manęs toks argumentas nė kiek nepaveikė – net jeigu ten po vandeniu manęs lauktų visa futbolo komanda žaklinų ir andromedų, į jūrą lįsti šiandien nenorėjau.
Nuotaika buvo puiki, bet iš pradžių ją aptemdė viena smulkmena. Niekad nebuvau labai pastabus, tačiau kai nusileidau į laivo kajutę paimti alaus iš šaldytuvo, pastebėjau, kad kateryje nėra jokių asmeninių daiktų. Na, jeigu laivas būtų tikrai Heinricho, vis dėlto turėtų būti kažkokių menkniekių, kurie liudytų apie šeimininko individualybę – kokių nors talismanų, lėliukų, etikečių, nuogų moterų nuotraukų. Ne, nieko panašaus. Arba tai garsusis vokiškas pedantizmas, arba laivas ne jo. Ir meluodamas man, kad tai jo laivas, Heinrichas turėjo kokių nors nepadorių kėslų. Pasipuikuoti? Prieš mane? Kodėl? Na, nebent aš koks nors arabų princas, tik laikinai esu praradęs atmintį ir nežinau, kad manęs kažkur laukia milijardus kainuojantys naftos gręžiniai ir margaspalviai haremai.
Nusprendžiau, kad kol kas per anksti vaidinti Erkiulį Puaro (per anksti tai reiškia, kad dar buvo ne daugiau dešimtos ryto) ir patraukiau į denį. Tačiau kai pečiu užkliudžiau ant sienos kabančią striukę, pajutau po ja kažką sunkų. Praskleidęs pamačiau odinį dėklą, o iš jo kyšojo juoda pistoleto rankena. Kaip tik toks ginklas, kokiu mafijozai taško vieni kitiems smegenis. Šiais laikais visi ginkluoti, bet vis tiek ginklo vaizdas man visada sukelia neaiškų maudulį. Tarsi būčiau gydytojo priimamajame ir mane kankintų nuojauta, kad tuoj skaudės.
Grįžęs į denį Soniai nieko nesakiau. Gėrėm alų, mėgavomės rytmečiu. Netikėtai laivą aukštyn kilstelėjo nežinia iš kur atklydusi banga, aš nerangiai norėjau sugriebti ant turėklo pastatytą alaus butelį, nepataikiau jo pastverti ir trinktelėjęs krumpliais numečiau į vandenį.
- Gal galėtum jį ištraukti? - atsisukau į Sonią, kuri piktdžiugiškai kikeno. Ji sėdėjo sulankstomoje kėdutėje, neaukšta, proporcinga, tarsi išlieta iš bronzos ir rodė savo smulkius taisyklingus dantis. Štai į tokias moteris spoksodami senovės graikai ir pripaistė niekų apie deives. Moteris, ypač kol nepasiekiama, nuo senų laikų skatina vyrus ką nors prasimanyti – dievybes, stebuklus, mistikas. Po poros metų gyvenimo kartu dievybės virsta įkyriomis pinigų kaulintojomis, stebuklai pasirodo neįmanomi be depiliacinių, maitinamųjų ir stangrinamųjų kremų, o mistikos vyrai ima ieškoti alkoholyje, narkotikuose arba pas pigias stoties kekšes.
- Neverta vargintis, ten pilna visokio šlamšto, - staiga visiškai rimtai atsakė Sonia. Kiek patylėjusi, pridūrė, - Na, dar ne tiek, kaip Girtuoklių kelias.
- Girtuoklių kelias? Ar tai tas pats kelias, kuriuo plaukioja Girtas laivas? – Man šis junginys buvo negirdėtas.
- Tarp Malmės ir Kopenhagos, įlankoje šalia tilto, neteko matyt skrendant? - Sonia dar nebuvo nugėrusi nė pusės savo alaus, o aš jau atsinešiau antrą butelį, nes baigiamas gerti pirmasis nugarmėjo į jūrą.
- Kadangi mano asmeninis pilotas bijo vandens, tai aš skraidau tiktai virš sausumos, - mėginau juokauti, nors velniškai nesisekė. Jaučiausi tipiškas nevykėlis iš amerikietiškos komedijos: kuo labiau jam patinka mergina, tuo kvailiau jis elgiasi ir juokauja.
- Anksčiau, kai tilto dar nebuvo, savaitgaliais viena populiariausių švedų pramogų buvo kelionės keltu iki Kopenhagos.
- Kiek žinau, ten ir keliauti nėra kur – daugiausia valanda kelio, - pagaliau galėjau pasakyt ką nors išmintingo.
- Taip, ne tai svarbiausia, - linktelėjo Sonia. – Jie sėsdavo į keltus ir plaukiodavo pirmyn atgal, kadangi Danijoje alkoholis kur kas pigesnis nei Švedijoje. Taigi, jie prisidroždavo keltuose, o paskui girti mėtydavo butelius į jūrą.
- Ir tai vadinasi Girtuoklių kelias?
- Ne, ne visai, - krestelėjo Sonia galvą. – kadangi plaukiota buvo daug ir dažnai, tai dabar, kai skrendi lėktuvu virš sąsiaurio, šalia tilto matyti juostos iš butelių ir šiukšlių tose vietose, kur plaukiojo keltai. Žinai, jeigu nori sužinoti smulkmenas, klausk Heinricho, tai jis man papasakojo, - atsakė Sonia vos girdimu balsu, tarsi grimzdama į miegą.
- Įdomu, ar daug automobilių nuskendo Gyvybės kelyje per Ladogos ežerą, kai vežė maistą ir kitokį šlamštą į blokuojamą Leningradą. Jeigu ten skristum vasarą, galbūt irgi matytum kelią iš sunkvežimių ir žmonių griaučių. Pilną Mirties Gyvybės kelią, - ėmiau samprotauti garsiai, bet Sonia mano svarstymų nepalaikė. Ji atsistojo, nusimetė liemenėle, paskui kelnaites, ir, atsigulusi ant oda su tigro kailio imitacija aptraukto suolo, mostelėjo man galva, kviesdama prieiti.
- Ar tu kada nors darei tai laive? – paklausė ji pašnabždom, tarsi bijodama ką nors pažadinti, nelaukdama atsakymo ryžtingai nutraukė mano trumpikes ir lūpom vos vos prisilietė prie mano garbės ir orumo centro. Stovėjau netekęs žado, bijodamas net krustelėt, tarsi ten, apačioje, būtų ne Sonios lūpos, o bitė, atskridusi į ką tik prasiskleidusį žiedą rinkti nektaro. O, jeigu moterys žinotų, ką gali pasakyti jų lūpos nepratardamos nė žodžio, jos valdytų pasaulį. Sonia tai tikrai žinojo. Kai atėjo mano eilė lūpom ir liežuviu prasiskverbti prie Sonios malonumų sodų, ji buvo tokia sudrėkusi, kad aš pasijutau beveik neriantis į Egėjo gelmes.
Malonumas buvo toks stiprus ir intensyvus, kad atrodė, jį jaučiame ne tik mudu, bet ir kateris, ir jūra, ir netoliese stūksančios viskam abejingos pakrantės uolos. Bangos paslaugiai prisitaikė prie mudviejų ritmo, bent jau iš pradžių, uvertiūros metu, ir tai buvo begėdiškai nenusakoma.
Praėjo nemažiau pusės valandos, kol Sonia panėrė, o aš drybsojau sudedamojoje kėdutėje atsukęs veidą lengvam vėjui ir saulei – štai, pagaliau, aš iš tiesų atostogauju pietuose.
Matyt buvau užsnūdęs, nes kai atsimerkiau, mane iš karto apėmė negera nuojauta: kur aš ir ką čia veikiu. Sonios dar nebuvo. Kiek laiko jinai panėrusi? Pusvalandį, valandą? Nuėjau į apačią, pasiėmiau dar vieną butelį alaus. Ne, neverta jaudintis, ji ne kokia nors apsisnarglėjusi mergšė, nežinanti, ką daro. Jau lipau laipteliais į denį, bet staiga apsisukau grįžau prie kabančios striukės ir iš odinio, tamsiai rudo dėklo išsitraukiau pistoletą. Šaltas metalas šiek tiek nuramino. Ypač gerai veikia ginklo svoris – kai paimi tikrą ginklą į ranką, jo svoris būna pats svariausias argumentas, jog dabar gali būti ramus. Grįžau į denį, pavaikščiojau dalykiškai mosuodamas pistoletu.
Kažkada, kai mano kvankštelėjęs bičiulis filosofas mažiau galvojo apie mirtį, o daugiau apie pilnus butelius, mudu su juo važiuodavom į užmiestį pašaudyti į tuos pačius butelius, kuriuos ten pat ir ištuštindavome. Pistoletą jis nuolat skolindavosi iš kaimyno atsargos karininko Grišajevo. Nors niekad nebuvau šaudęs, man puikiai sekdavosi. Žinoma, tušti buteliai greitai baigdavosi, tad šaudydavom į skardines. Iš dešimties skardinių numušdavau keturias, o kartais ir penkias. Filosofas nė velnio nepataikydavo, bet kiekvieną sykį savo netaiklumui sugalvodavo kokį nors pasiteisinimą, esą, svarbu iššauti kulką, o jau taikinį ji pati susiras. Arba – į taikinį pataikiusi kulka lekia amžinai. Arba – kad ir į ką šautum, visuomet pataikai tik į save. Tas tiesa, paskutinį savo gyvenimo šūvį jis atliko puikiai – sau į galvą nepataiko tik visiški nevykėliai. Ir ta kulka, kuri ištaškė jam arbūzą, iš tiesų, dabar jau lekia amžinai. Jis buvo visiškas beprotis, bet kartais pasakydavo nekvailų dalykų.
Pavaikščiojęs su ginklu rankoje po denį visiškai nusiraminau, padėjau pistoletą į vietą, vėl išsitiesiau saulės atokaitoje. Po keleto minučių išgirdau prie katerio kopėtėlių dunkstelėjimą - išnyrančios Sonios keliamą triukšmą. Matyt, atsitrenkė deguonies balionais į korpusą. Išsitiesiau aukštielninkas ir užsimerkiau. Apsimesiu, kad miegu.
Iš pradžių pajutau kažką drėgną ir šaltą, lėtai šliaužantį per įkaitusią pilvo odą. Ak, taip, tai plaukai, šlapi Sonios plaukai, Sonios, pasaulio valdovės, ką tik grįžusios iš gelmių tamsos, kad vėl man suteiktų sunkiai nusakomo malonumo. Nusprendžiau neatsimerkti, taip malonumas visuomet būna didesnis, nes jį papildo fantazijos ir interpretacijos galios.
Staiga švelnius prisilietimus pakeitė šiurkšti jėga – man ant veido užkrito vėsi ir drėgna medžiaga, dvokianti vaistais, paskui kieta plaštaka stipriai prispaudė skepetą, o mano pastangos išsivaduoti buvo bevaisės, nes išgąstį, pyktį ir apmaudą labai greitai pakeitė silpnumas ir abejingumas, o akyse įsivyravo iš pradžių rausva, paskui vis greičiau juodų ratilų prisipildanti tamsa.
Bus daugiau.
