Atostogų romanas, tęsinys. Ankstesni epizodai: pirmas, antras, trečias, ketvirtas, penktas.
Visą rytojaus dieną vaikštinėjau po salą. Nuėjau iki rytinės pakrantės, paskui, prasibrovęs pro kažkokius apgriuvusius fortifikacinius įrenginius, primenančius senas arklides, perėjau skersai visą salą ir atsidūriau vakarinėje pakrantėje. Jeigu rytuose sala buvo lėkšta kaip pica su alyvmedžių ir apelsinmedžių priedais ir gausiai pabarstyta akmenų sūriu, tai vakaruose, bildantis nuo hegzametru klupčiojančios jūros žingsnių, pasitiko status uolėtas krantas. Tokiose vietose, ko gero, smagu užraukti gyvenimo sąskaitas. Aplinkui gausiai priaugę alijošių – akivaizdu, kad jie turi narkotinių savybių. Žalios, mėsingos jų rankos tarsi prašyte prašėsi glamonių – taip vienišos motinos, išleisdamos suaugusius vaikus, tiesia į juos rankas ir nebesulaukia vaikiško prisiglaudimo. Motinos irgi kaip narkotikai, bet veikia tiktai iki paauglystės. Paskui tenka pereiti prie kitokių kvaišalų. Pavyzdžiui, atvažiuoji į salą, užsimeti porą kilogramų alijošiaus ir stačia galva į Poseidono glėbį.
Skersai kertant salą atsitiko keistas dalykas. Sustojau prie suvenyrų pardavėjos staliuko, ant kurio buvo pridėliota visokių niekniekių, pradedant Heraklio žygiais, pavaizduotais ant mažų lėkštučių, baigiant didelėmis bizantiškomis pseudoikonomis su įvairiais Biblijos personažais: Šventas Jurgis duria kiaulišką slibiną, moterys su milžiniškomis, į juodąsias slyvas panašiomis akimis supa įtartinai perbrendusius kūdikėlius ir kitoks krikščioniško folkloro kičas. Norėjau ką nors nusipirkti. Man patinka maži dalykėliai su dar mažesniais piešiniais. Į juos gali pasinerti, ilgai tyrinėti, aiškintis detales, pasijusti patekęs į kitą, gretą esančią realybę, į minipasaulį. Kas kad neturi jokios meninės vertės. Šiais laikais niekas nebeturi jokios vertės. Visos vertės prasimanytos, sąlygiškos, santykinės ir taip toliau.
Bet mano dėmesį patraukė langas trečiame aukšte. Prie jo sėdėjo vyras ir kartas nuo karto spjaudė kauliukus ant apačioje stovinčio vidutinio amžiaus, bet labai aukšto vyro su akiniais. Jo plikė blizgėjo saulėje, o kuokštai aplink ausis augančių plaukų priminė susiraičiusios vielos gabalus. Nesunku įsivaizduoti, kad taip senatvėje turėtų atrodyti medūza Gorgona. Kauliukas pataikydavo į galvą, skambiai kaukštelėdavo ir atšokęs nukrisdavo prie ilgšiui kojų. Pagal kauliukų skaičių ant žemės buvo galima suprasti, kad tas tipas trečiame aukšte jau suėdė nemažiau kilogramo kažkokių uogų. Gal vyšnių? Trešnių? O gal čia auga kokios nors specifinės durnauogės.
- Kaip jums sekasi, viskas gerai? - paklausiau vyro. Jis nieko neatsakė, užsidėjo ant galvos kepurę su snapeliu ir nuėjo nesižvalgydamas į šalis.
Pakėliau akis į prietranką iš trečiojo aukšto. Tas piktai dėbtelėjo į mane, tada jo galva dingo kambario tamsoje, o po akimirkos iš ten kištelėjo nuogas, plaukuotas užpakalis.
Nors ir neturėjau kepurės, bet patraukiau medūzos giminaičiui iš paskos. Pirmojoje sankryžoje jis pasuko į kairę, aš – tiesiai prie jūros.
Ėjau palei statų uolų krantą kokį pusvalandį. Vanduo apačioje plakėsi į akmenis, ilgainiui tie garsai ėmė lietis į keistą, migdantį ūžesį, kuriame, jeigu labai įtempdavau klausą, išgirsdavau atskirus garsus: I – Ė – A - O – I – Ė – A – O – I – Ė – A – O - I! Paskui išryškėjo ir dusliai pasikartojanti D, ir skardžiai kertanti S. Jūra žino mano vardą. Nenuostabu, jinai jį ir sukūrė.
Priėjau prie pat stataus krašto: bangavimas nebuvo didelis, putotas vanduo sukosi kerinčiais verpetais palei pakrantės akmenis, savo sukuriamais raštais primindamas mįslingą žiemos augaliją, užaugančią ant stiklų šiaurės platumose.
Kiek tolėliau apačioje pagaliau pasimatė siauras, regis, tolydžio platėjantis pakrantės ruoželis. Kiek jis tęsiasi įžiūrėt nebuvo įmanoma, nes dar už poros šimtų metrų salos krantas gana staigiai sukosi į pietryčius. Pagalvojau, kad būtų smagu nusileisti prie vandens ir netrukus man pasisekė.
Paėjęs dar keliasdešimt metrų radau takelį, kuris, nors ir buvo labai status, tačiau išvedė mane į pajūrį. Kai pagaliau pasukau pietryčių kryptimi, kone iš karto už posūkio priešais save išvydau siurprizą: korpusu įsirėžęs į pakrantę, stirksojo didžiulis laivas. Laivo nosis buvo beveik tame pat aukštyje, kaip ir uolėtasis krantas – nemažiau dvidešimties ar trisdešimties metrų. O gal ir daugiau.
Iki susitikimo su Homeru dar turėjau visą pusdienį, todėl nusprendžiau apžiūrėti laivą. Tokie dalykai mane beprotiškai traukia. Tai yra, mėgstu, kaip ir visi berniukai apžiūrinėti visokį šlamštą: senus, likimo valiai paliktus automobilius, kombainus, negaliu abejingai praeiti net pro išmestus šaldytuvus ar skalbimo mašinas. Mane traukia mechanizmai, kurie yra praradę savo ankstesnį veidą. Ypač traukia atidengti jų viduriai, kai matyti veikimo principai, tiksliau, tie agregatai, kurie anksčiau buvo kone mistiški. Aparatas ūžia, atlieka savo darbus, o tu matai tik mirksinčias lemputes, tarsi skalbimo mašina būtų ne buities prietaisas, o kosminis ateivių laivas.
Jeigu jau vakar nusprendžiau, kad Dievas yra, kodėl šiandien negalėčiau išmąstyti, kad yra ateiviai?
Mano pažįstamas aktorius, na, tas, kuris darbuojasi su lašiniais sausros metu, pavyzdžiui, šventai tiki, kad ateiviai yra. Jis netgi tiki, kad vanduo turi atmintį. Kiekvieną sykį, kai tualete nusimauna kelnes, atsiprašo klozete esančio vandens už savo būsimą poelgį. Žinai, sako man mano pažįstamas aktorius, anksčiau turėjau problemų su prostata, o kai pradėjau bendrauti su vandeniu, visos problemos išsisprendė savaime. Na, kad savaime, taip mano jo gydytojas, o štai jis pats įsitikinęs, kad tai vanduo atsilygino jam už mandagų elgesį.
Priėjau prie jūros, nusispjoviau į ją. Seilės siūbtelėjo kartu su banga ir aptaškė klešnę. Iš tiesų, kaip šauksi, taip atsilieps. Tada atsitūpiau ir švelniai švelniai paglosčiau sūrų Egėjo vandenį. Keista, tačiau daugiau vanduo manęs nebeaptaškė – vandens liežuviai gulė ir iš kairės, ir dešinės laižydami akmenis, o aš stovėjau prasižergęs kaip Kolosas sausut sausutėliais batais.
Tikra velniava. Dievaži.
Tai galėjo būti koks nors žvejybinis traleris. Aš nenusimanau apie laivų rūšis, bet akivaizdu, kad į pakrantę išmestas laivas nebuvo kruizinis laineris. Kai priėjau arčiau, pamačiau, kad jis taip sėkmingai išsiropštė iš jūros, jog siaurą pakrantės ruožą visiškai užtvėrė ir praeiti toliau nebuvo jokių galimybių, nebent plaukčiau jūra. Įdomiausia buvo tai, kad jo šone, arčiau laivagalio, žiojėjo kone žmogaus ūgio ir kokių poros metrų skylė. Gali būti, kad dėl šios skylės jis ir atsidūrė čia. Nors logiškiau būtų buvę, jeigu dėl skylės laivas būtų nuskendęs. Iš tiesų, aš apie jūros dėsnius nedaug teišmanau. Įkišau galvą. Viduje tvyrojo prieblanda, bet šį tą galėjai įžiūrėti. Dauguma vidinių pertvarų buvo išardytos, tačiau netoliese matėsi laiptai, vedantis į viršutinį denį. Išdraskyti laivo viduriai priminė fantastinę būtybę. Pasakišką galviją, netyčia išmesta iš mitologinių laikų į mūsų lėkštą erdvę. Gali būti, kad tą patį, apie kurį pasakojo pranašas Jona. Esą jį prarijusi pabaisa, tris dienas ir naktis laikiusi jį pilve, o paskui išspjovusi. Gali visko būti, kad tai buvo ne pabaisa, o ateivių laivas. Atliko tyrimus, išanalizavo duomenis, nusprendė, kad su tokiais tamsiai primityvais nėra jokio reikalo užmegzti kontaktų. Ne jūrų pabaisa, o laivas, kuris galėjo ir plaukti, ir panerti, ir skraidyti. O Žiulis Vernas, paskaitęs bibliją, prasimanė kapitoną Nemo.
Kai jau buvau bebaigiąs užkopti aprūdijusiais laiptais iki viršutinio denio, apačioje, laivo viduriuose, staiga kažkas subildėjo. Mano ranka įaugo į metalinį turėklą, o pakaušis ėmė keistai tirpti. Atrodė, kad kažkieno nematoma ranka kaukolės viršų pamažu atsukinėja kaip užsukamą dangtelį. Tarsi galva būtų stiklainis su viduje plaukiojančiais marinuotais agurkais. Man taip visada: kai apima panika, ima tirpti viršugalvis. O paskui ir kojos pavirsta druskos stulpais.
- Kas čia, - šūktelėjau į surūdijusią laivo vidurių prieblandą. „Ščia, ščia, ščia “ – nutįso į neįžvelgiamą erdvę mano balsas. Jokio atsako. Tačiau netrukus vėl išgirdau kažkokį triukšmą: tarsi kažkas pamažu artintųsi, kojas atsargiai statydamas ant netvirto pagrindo.
- Kas tu? – jau tvirtesniu balsu riktelėjau į apačią, ir, nebelaukdamas jokio atsakymo, ėmiau bėgte bėgti laiptais aukštyn. Nežinau, kodėl, bet aš visai nenorėjau su kuo nors susitikti šioje niūrioje jūros pabaisos vidurių karalystėje.
- Niekas! – staiga pasiekė iš apačios prikimęs vyriškas balsas. – Iekas! Iekas! – prarydamas raides nuvilnijo aidas, ir iškarto paskui jį ligi manęs atsirito bjaurus, beveik kosulį primenantis juokas. Ir beveik tą pačią akimirką man už nugaros kažkas sušlamėjo, pralėkė pro šalį, kone užkliūdydamas galvą ir dingo tamsoje.
Tamsa keistas dalykas: kol jos nėra gali viską paaiškinti remdamasis logika ir Darvino evoliucijos teorija. Kai tik pasineri į nakties karaliją, tavo logikoje atsiranda įvairių spragų ir tavo skepticizmas pasidaro kiauras kaip Šv. Sebastijono kūnas. Nežinau, kiek laiko taip stovėjau įsikibęs į turėklą – valandą ar keletą sekundžių. Bet žingsnius primenantis bildesys nesiliovė, kartais atrodydavo, kad jis visai šalia, o kartais, kad ataidi iš viršaus. Pamėginau leistis į apačią, bet kojos neklausė. Kažkodėl leistis laiptais žemyn atrodo panašu į savanorišką lindimą į akivarą, o viršuje, kad ir kaip būtų, vis dėlto matėsi kažkas panašaus į šviesą. Staiga jau visai po manimi kažkas taip garsiai sušlamėjo, kad man net pasirodė, jog iš tamsos pro metalines aprūdijusių laiptų pakopas blauzdų link tiesiasi dvi tamsios, žilais šeriais apžėlusios plaštakos. Ir vėl tas baisus garsas, panašus į kimų, gergždžiantį juoką, atsimušantis į nematomas laivo sienas, grįžtantis atgal ir smingantis į mano ausų būgnelius metalinėm siaubo strėlėm.
Laikydamasis turėklo, palei kairįjį bortą pasiekiau laivo nosį. Iš karto pasigailėjau, kad nebėgau į kitą pusę: iš laivagalio būčiau galėjęs šokti tiesiai į jūrą, o čia laivo nosį nuo uolos atbrailos skyrė kokie trys metrai. Žvelgiant iš apačios, tarpelis atrodė visai nedidelis, o štai iš viršaus – visai padorus. Jeigu blogai atsispirsiu arba paslys kojos – tėkšiuos ant apačioje abejingai boluojančių akmenų. Vienintelė paguoda, kad uolos kyšulys buvo kiek žemiau už laivo priekį. Įkvėpiau oro, įtempiau šnerves ir šokau.
Bus daugiau.
