Atostogų romano tęsinys. Pirma dalis – čia. Antra dalis – čia. Trečia dalis – čia.
Pardavinėdamas prastą butą niekad jų negirdavau. Paprasčiausiai apsimesdavau, kad man visai nusispjaut, pirks jį kas ar ne pirks. Ir klientai galiausiai neiškęsdavo mano abejingumo – arba patys norėdami save paguosti ir taip pateisinti blogą prekę pradėdavo girti butą (jeigu jie neturėdavo pinigų geresniam variantui), arba iš karto pasakydavo, kad jiems netinka. Pasakydavo taip, kad iš karto būdavo aišku, jog netinku jiems aš, o ne butas.
Žmogaus psichologija – pats juokingiausias dalykas pasaulyje. Aš netgi pagalvodavau, kad tokią praktiką reiktų pritaikyti kabinant moteris. Bet kol kas vis nepasitaikydavo tinkama proga. Tiesą sakant, nelabai supratau, kokia tai taktika. Esu matęs daugybę filmų, kuriuose koks nors asilas būtinai turi kokią nors taktiką kabinti mergoms.
Pavyzdžiui, „Bronkso istorija“. Ten galvažudys mafijozas aiškina vaikinukui, kad merga, kuriai tu atidarei automobilio dureles, įsėdusi į vidų būtinai turi atšauti vairuotojo, tai yra, tavo dureles. Jeigu ji taip nepadarys, gali iš karto spirti jai į sėdynę ir ginti šalin. Ką ji gali atidaryti šiais laikais, kai centrinio užrakto ir signalizacijos pultelis tavo rankoje? Mėšlina taktika.
Su žmonėmis, kurie turi pinigų, nebūdavo problemų. Tereikdavo jiems surasti butą, kuris kainuotų pagal jų snobizmo dydį. Svarbu būdavo ne buto kokybė, o kaina, kurią galima palyginti su kokios nors sušiktos įžymybės buto kaina. Dar geriau, kad ta įžymybė gyventų šalia.
Darydavau taip: už pakenčiamą sumą pasamdydavau pažįstamą aktorių, tą patį, kuris vienatvės valandą dulkindavo lašinius. Jis apsirengdavo panašiai į kokią nors šviežesnę, dar nespėjusią nuvysti televizinę įžymybę ir greitai pralėkdavo po langais, koridoriumi ar panašiai. Pavyzdžiui, apsivelka jis kokiu nors blizgančiu chalatu, arba užsideda kokią nors kvailą kepurkšę, nusibalina plaukus, sušukuoja juos ežiuku ir panašiai. Aš abejingai mostelėdavau – štai, žiūrėkit, jūsų būsimas kaimynas, atsimenat žmogų iš TV, iš tokio ir tokio šou? Jis gyvena aukštu aukščiau, žemiau, gretimoje laiptinėje ir taip toliau. Butas būdavo nuperkamas akimirksniu.
Žmonės mano, kad renkasi daiktus pagal savo poreikius. Tačiau iš tikrųjų poreikiai parenka daiktams žmones. Daiktas šiais laikais stipresnis, nes jis dar turi vertę, o žmogus – beveik jokios. Vidutinis neblogas butas kainuoja pusę milijono, vidutinį žmogų galima nudobti už keliasdešimt tūkstančių. Žinoma, kalbama apie kvalifikuotą kilerį, o ne idiotą iš paplavų duobės, kuris ir už alaus butelį ką nori pasmaugs.
Man patinka jos malonybė Kvailystė. Malonu stebėti jos įsikūnijimus. Jeigu galvoji ką nors protingo, jautiesi vienišas. Aplinkui šalta ir tamsi Visata. O kai tik pasineri į kvailystės kontempliavimą, iš karto atsiduri margoje šurmuliuojančioje minioje. Niekini ją, niekini, visi kvailiai, visiems gerai. Tai ir vadinasi meilė artimui, bendrumo jausmas, socialinis vaidmuo ir kitas š... Tą rytą jaučiausi esąs kvailystės epicentre, jaučiausi kaip žmogus, kurį ėmė tvarkyti poreikiai. Malonumų troškimas. Pats banaliausias, susijęs su godumu.
Norėdamas suvirškinti tai, ką pasakė Homeras, išėjau pasivaikščioti. Slampinėjau be jokio tikslo siauromis miestelio gatvelėmis, nuolatos užsiraudavau ant kokių nors iškasenų, tai šen, tai ten išlįsdavo krikščioniška arba musulmoniška šventovė. Toks įspūdis, kad žmonės anksčiau negalėdavo nė keliolikos žingsnių žengti nepasimeldę. Na, žinoma, televizoriaus nebuvo, tekdavo vaizduotę įaudrinti šventųjų gyvenimais.
Greitai man nusibodo vaikštinėti. Visuomet norėjau šuns, nes su juo esi priverstas pasivaikščioti. Turi vadinamąjį tikslą. Tačiau norėjau tokio šuns, kurio nereiktų vesti į lauką, kai lyja lietus, kai šalta, kai norisi pamiegot, kai kankina stiprios pagirios, kai paprasčiausiai tingisi ir taip toliau. Vadinasi, norėjau nykštukinio šuniuko, kuris gali atlikti savo bjaurius reikalus namie ant laikraščio. Bet toks šuo neturi tikriems šunims būtino šuniškumo, o gyventi su žiurke nėra jokios prasmės. Vadinasi, man nereikia jokio šuns, ir pasivaikščioti galiu tada, kai noriu. Deja, niekad nenoriu, nes nėra šuns.
Štai maždaug tokios mintys kankino mane, atostogautoją ir nuobodžiautoją, kai vaikštinėjau siauromis miestelio gatvelėmis, niekaip negalėdamas suvirškinti sumuštinio, kurį prieš valandą suvalgiau užgerdamas klaikia tirpia kava. Dar sunkiau virškinau informaciją, kurią pateikė man Homeras.
Šimtas penkiasdešimt tūkstančių eurų, pasakė man Homeras. Už paslaugą, kurią padarysi, aš tau sumokėsiu pusantro šimto tūkstančių eurų. Nors tai ir labai žema, bet aš tuojau pat mintyse paskaičiavau, kiek tai būtų nacionaline valiuta. Kaip sako mano automechanikas Ksiuša, pusę citrinos. Kodėl jį vadina moterišku vardu, aš nežinau. Atvirkščiai, jis atrodo labai vyriškai: kakta nedaugiau per pirštą, barzdą skutasi penkis kartus per dieną ir vis tiek smakras visas mėlynas, o visos blevyzgos susijusios tik su „apačiomis“, anot Michailo M.
Pusę citrinos būtų visai neblogai. Pagalvojau apie citriną ir iš karto sutraukė žandikaulius, o burnos ertmė prisipildė sieros rūgšties tirpalo. Gali būti, kad tokie pinigai negali žmogui sukelti burnoje saldumo efekto. Vien jau dėl to, kad siūlė man juos beveik už dyka. Tačiau visa tai atrodė per daug įtartina. Per daug lengva, per daug paprasta ir kartu – labai jau kvepėjo kažkokiais trečiarūšiais kino filmais apie slaptuosius ritualus ir panašų šlamštą.
Kita vertus - juk aš to ir atvažiavau, galvojau spoksodamas į turką, pjaustantį ant kuolo besisukantį mėsos kalną, kurį vietiniai vadina gyros. Nors buvau neseniai valgęs, vėl pajutau alkį. Ant betoninės pakylos, po Coca colą reklamuojančiais skėčiais sėdėjo tik du žmonės: du seni graikai ir kažką gyvai diskutavo. Mėsos kvapas sklido oru ir kuteno šnerves. Gyros – pagyros, gyros – pagyros, ėmė veltis tvankioje sąmonėje įkyrus vaikiškas motyvas. Taip, tai pagirių sindromas. Nuolatos norisi ką nors kramtyti, po to gausiai užgerti, pajusti dešimties tonų svorį pilve ir paskui drybsoti priešais televizorių, šlamšto prikimštomis žarnomis prisigrūsti šlamšto dar ir į galvą.
Juk aš to čia ir atvažiavau, vėl prisiminiau mintį, kurią nutraukė išsiskyrę skrandžio sultys. Pasi... pailsėti kaip reikiant, atsipalaiduoti, apie nieką negalvoti, išmesti iš galvos nelaimingą trenktąjį savo bičiulį filosofą ir kitus egoistus, kurie nuolat tik ir taikosi tau sugriauti gyvenimą. Po velnių, taip, gyvenimas. Aš juk čia atvažiavau pradėti gyvenimo iš naujo. Kuo kvailesni tikslą susigalvoji, tuo lengviau paskui jo neįvykdyti. Mažiau apmaudo.
Problema ne pinigai. Tai yra, pinigų man, be abejo labai reikėjo. Tačiau kai į tavo viešbučio kambarį ateina aklas, vos iš matymo pažįstamas valkata ir pasiūlo tau pusantro šimto tūkstančių eurų... Kiekvienas nors krislą blaivios sąmonės turintis kretinas susimąstytų. Ir pajustų baimę. Imtų elgtis atsargiai. Viską apsvarstytų. Na, štai aš ir svarstau, pagalvojau, tačiau nieko panašaus į kokį nors svarstymą mano galvoje nebuvo. Tuščia kaip ateisto amžinybėje.
Homeras atsisėdo ant lovos ir pareiškė, kad aš esu labiausiai jam tinkamas adeptas, pasiruošęs iniciacijos laikotarpiui. Mane suėmė juokas. Aš nuo pat pradžių įtariau, kad jis sukčius. Dėl viso pikto pamosavau ranka jam prieš nosį, norėdamas patikrinti, ar jis bent jau aklas. Nekelk vėjo, Odisėjau, ironiškai burbtelėjo senis, vėjas, kurį nori sukelti, skandina ne tik laivus, bet ir sielas, pasakė man Homeras, tai įtarumo ir nepasitikėjimo vėjas. Paskui senis pasakė, kad dabar jis nenorįs leistis į smulkmenas, dabar vienintelis jį dominantis dalykas – mano sutikimas. Smulkiai ritualo prasmę ir esmę jis papasakosiąs vėliau. Su sąlyga, jeigu aš sutiksiu. Laiko apmąstymams turiu tik porą dienų, nes greitai prasidės pilnatis, ir iki to laiko jau turiu būti pasirengęs.
Bus daugiau
