Beirutas. Truputis bebaimiškumo, stiprus humoro jausmas, ir net karo metu galima skaniai pasijuokti, rašo „The Washington Post“
Tepraėjus savaitei nuo karo pradžios, kai daugelio libaniečių svajonės griuvo kartu su tiltais, pastatais ir keliais, po kryžmine ugnimi papuolę sukrėsti šalies gyventojai pradėjo keistis saviironiškais juokeliais apie savo padėtį.
Kokios liūdnos bebūtų istorijos apie žuvusius ir iš savo namų į tuščias mokyklas bei valstybei priklausančius pastatus išvarytus žmones, libaniečiai rado jėgų pasišaipyti iš juos užgriuvusios nelaimės.
Viename anekdote sakoma, kad iš šiitų gyvenamo Beiruto priemiesčio bėgantys gyventojai „pergalingu gestu“ iškeldavo į viršų du pirštus – nes jų priemiestyje liko stovėti tik du pastatai.
Dar juokaujama, kad nekilnojamojo turto kaina skurdžiame Ain al-Rummaneh rajone, kur pusiau sugriautų namų langai išeina pietų pusėn, pašoko dvigubai. Kodėl? Todėl, kad dabar ten atsivėrė vaizdas į jūrą.
Kitas pamėgtas anekdotas skelbia, kad žmonės bijo eiti pas dantistus, kad tie jiems nepastatytų tiltų. Jis taip paplito pabėgėlių stovyklose, kad penkiolikmetė Marwa Saad, kurios šeima buvo priversta pasitraukti iš mūšių apimto Nabatijos miesto Pietų Libane, prieš ką nors pasakydama turi prisidengti burną, kad nesimatytų dantų plokštelių. „Mane visi nuolat erzina. Jie sako, kad visada būčiau susičiaupusi, kitaip mus pradės bombarduoti Izraelio lėktuvai“, - guodėsi mergina.
Kitas anekdotas porina: „Hizbollah“ vadovybė pasiuntė Haifą Wehbę (figūringa Libano muzikos žvaigždė) į Izraelį vesti derybų. Pargrįžta nėščia. Kamantinėjama, kaip galėtų tai paaiškinti, ji tvirtina tenorėjusi padėti: „Pamaniau, kad parvešiu jums dar vien mažą įkaituką...“
Kai kurie anekdotai antisiriški – sirai smerkiami išprovokavę krizę, nes iš jų „Hizbollah“ gavo ginklų, be to, jie privertė Libano vyriausybę leisti „Hizbollah“ juos pasilaikyti. Vienas anekdotas tvirtina, kad žydai negali bombarduoti Homse gyvenančių sirų. Kodėl? Todėl, kad Izraelis turi tik „protingas“ bombas.
„Hizbollah“ lyderis Hassanas Nasrallah irgi tapo pašaipos objektu. Vyresniojo amžiaus krikščioniško Ashrafiyeho rajono gyventojos pavertė Nasrallah savo naujuoju stabu ir sekso simboliu, nes jis sugrąžino jas 40 metų į praeitį.
Kitame anekdote Nasrallah sako, kad jam reikia pastatyti paminklą, nes jis suvarė į mokyklas visus šiitus, tarp kurių yra daug neraštingų.
Pats garsiausias anekdotas iš šio karo Libane etapo susijęs su išgalvotu Archie‘o Bunkero stiliaus personažu, įkūnijančiu visas Libano nesėkmes. Per 30 karo metų anekdotai apie šį Abul Abedu vadinamą veikėją libaniečius išmokė iki nukritimo juoktis iš daugelio visuomeninio gyvenimo įvykių.
Štai naujausias anekdotas apie jį. Abul Abedas skambina Izraelio premjerui Ehudui Olmertui ir giriasi, kad jo kaimynystėje gyvena keturi galvažudžiai, kurie gali patrumpinti gyvenimą Izraelio kareiviams, jei tik tie išdrįs prisiartinti prie šiaurinės sienos. Olmertas atsakydamas nusišaipo: esą užteks tik vieno izraeliečių kariuomenės būrio visam jo rajonui sunaikinti per kelias valandas. „Na, palauk“, - sulig tais žodžiais Abul Abedas padeda ragelį.
Kitą sykį jis vėl skambina į Tel Avivą ir grasina surinksiąs visus gatvių plėšikus, barų durininkus ir galvažudžius nuo Tiro iki pat Tripolio, kad šie duotų atkirtį Izraeliui. Olmertas atsako pradėsiantis puolimą žemėje, jūroje ir ore. „Aš perskambinsiu jums po susitikimo su mano generolais“, - tvirtai atrėžia Abul Abedas.
Jis perskambina ir sako Olmertui, kad surinko tūkstantį „Abul Abedo judėjimo“ pasekėjų, apsiginklavusių nuo peties paleidžiamomis raketomis, kaip afganų modžahedai.
Olmertas pasityčiodamas švilpteli: „Ar jums galynėtis su dviem milijonais Izraelio kareivių, jau susirinkusių prie sienos ir pasiruošusių pulti?“
„Dviem milijonais?“ – nustemba Abul Abedas. „Tada turbūt tikrai reikės pasiduoti. Mes neturėsim kur padėti šitiek įkaitų.“
