Pažersiu padrikų svarstymų apie šuldu buldu, kuris vyksta Lietuvos valdžios viršutiniame aukšte.
Pradžiai toks palyginimas. 2004 m. rugsėjo 1-ją islamistai padarė kruviną išpuolį Šiaurės Osetijos mieste Beslane. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ta proga panaikino gubernatorių rinkimus. Nuo tada jie tapo Kremliaus skiriami su „gubernijų“ dūmelių (seimelių) pritarimu. Teroro aktas tebuvo pretekstas sustiprinti Rusijos prezidento „valdžios vertikalę“.
CŽV kalėjimo Lietuvoje reikalai irgi yra dingstis atlikti politinius perstumdymus, kurie su tuo kalėjimu tiesiogiai gali būti nesusiję. Apie tai jau rašiau.
Mūsų viešojoje erdvėje esama plotų, kurių spalvas ir atspalvius verta patyrinėti.
Pradžioje nusikelkime į praeitį. SSRS, XX a. ketvirtasis dešimtmetis, didžiųjų valymų laikai. Šalį apraizgė užsienio žvalgyboms parsidavusių trockininkų tinklas. Trockininkai visur – visuose valdžios lygmenyse, meno ir kultūros sferose. Saugumiečiai (tie, kurie ne trockininkai), padedant milijonams skundikų, Trockio pakalikus gaudo ir šaudo. Atpildo neišvengia ir tie trockininkai, kurie apsimetė lojaliais, prisidėjo prie skundimo, gaudymo ir šaudymo.
Vajus prieš vadinamuosius „valstybininkus“ Lietuvoje savo mastais ir būdais nė iš tolo nepanašus į stalinines represijas. Tačiau prieš Lietuvos „valstybininkus“ nukreipta propaganda turi totalitarinio tvaiko. Kažkuo primena kampanijas prieš SSRS „liaudies priešus“.
Jeigu tikėtume tuo, kas rašoma apie „valstybininkus“, tektų pripažinti, kad tai jie vairuoja Lietuvos užsienio politiką, o ne Lietuvos prezidentai, vyriausybės ir seimai. Prezidentas Valdas Adamkus, premjerai Algirdas Brazauskas ir Gediminas Kirkilas buvo „valstybininkų“ žaisliukai arba jų parankiniai.
Šuo Pipiras, paminėtas šio įrašo antraštėje, su „valstybininkais“ susijęs tiktai tuo, kad yra mažytė ikona liaudies akylai stebimų personažų altorėlyje. Ten yra numylėtinių – pvz., Dalia Grybauskaitė, Drąsius Kedys. Yra nekenčiamų personažų – jau minėti „valstybininkai“ ir kagėbistai.
Šuo Pipiras yra mūsų viešosios erdvės prieštaringumo išraiška. Kiek žinau, šunelis prasikalto – nuskriaudė kelias vištas. Buvo žiauriai nubaustas – numestas nuo tilto. Kvailiai egzekutoriai nusprendė šį teisingumo aktą paviešinti. Užuot susilaukę pritarimo – juk vištų irgi gaila – šunelio skriaudėjai apturėjo daug nemalonumų. Užtat kitas linčiuotojas, Drąsius Kedys, turi daug gerbėjų. Ar daug reikia, kad jie virstų pasekėjais?
Simpatijos linčiuotojui Drąsiui Kedžiui ir pasipiktimas Pipiro linčiuotojais – sakyčiau, sveikos emocijų išraiškos. Reikiamai tas emocijas nukreipus, išdalijus ginklų, tikrai atsirastų keli šimtai žmonių, kurie sutiktų dalyvauti masinėse pedofilų egzekucijose. Vargu ar pedofilų pavyktų sugaudyti daugiau, nei yra budelių. Tam, kad egzekutoriai neliktų be darbo, tektų „apsivalyti“ ir nuo kitų kenkėjų: „valstybininkų“, sadistiškų gyvūnų kankintojų ir pan.
Į klausimą, ar gali pasikartoti holokaustas, reikia atsakyti teigiamai. Viskas priklauso nuo to, ar atsiras jėga, kuri įteisins ir organizuos egzekucijas. Iki šiol geriausiai tai pavykdavo valstybėms. Budelių tikrai bus.
Kedžio byla yra pavyzdinė ir teisės, ir propagandos požiūriu. Kedys kreipėsi į teisėsaugą dėl galimo dukters tvirkinimo; nusivylęs prokurorų veiksmais, jis kreipėsi į žiniasklaidą, turimą informaciją paskelbė internete; galiausiai griebėsi ginklo. Visas reikalas sukėlė didžiulį visuomenės pasipiktinimą. Pasekmės: prokurorai apdalyti nuobaudomis.
Ikiteisminį tyrimą atliekantis ir tyrimo grupei vadovaujantis Vilniaus apygardos prokuratūros Labai sunkių nusikaltimų ikiteisminio tyrimo organizavimo skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Ramūnas Šileika gruodžio 17 d. pareiškė, kad negalės ištesėti anksčiau savo vadovybės duoto pažado - priimti procesinį sprendimą D. Kedžio dukros prievartavimo byloje iki šių metų pabaigos.
Vadinamąją Kauno pedofilijos bylą tirianti Vilniaus apygardos prokuratūra paskyrė naują ekspertizę ir dar kartą prašo įvertinti baudžiamojoje byloje esančius duomenis. Tik gavę atsakymą prokurorai spręs, kokį sprendimą priimti Drąsiaus Kedžio dukros galimo seksualinio prievartavimo byloje.
Pareigūnai pirmą kartą viešai pripažino, jog spalį nužudytos Violetos Naruševičienės dukra kategoriškai paneigė, jog prieš ją buvo naudojama seksualinė prievarta. Kad prievarta buvo panaudota ir prieš D. Kedžio dukrą, tiksliai negalėjo patvirtinti ir teismo medicinos ekspertai. (Paryškinta mano.)
Išvados?
Mano požiūriu, žadėti galima daug ką, bet 100% įgyvendinti pažadą, jog iki nurodytos datos bus surasti įkalčiai, gali tiktai stalininė „trojkė“. Teisinėje valstybėje prokurorų darbus įvertina ne žiniasklaida, o teisėjai ir kaltinamųjų advokatai. Nepavydėtina rezonansinių bylų prokurorų lemtis Lietuvoje: iki nurodytos datos „nesusiūsi“ bylos – lėks antpečiai; atiduosi teismui blogai „susiūtą“ bylą – sudoros priešingos pusės advokatai.
Kita rezonansinė byla – Vytauto Pociūno. Politizuota ir įsisenėjusi. Be jokios abejonės, jo mirties aplinkybės kelia daug įtarimų. Sudėliosiu kelias schemas.
„Valstybininkams“ pavyko V.Pociūną ištremti į Baltarusiją. Po to jie arba pasiuntė savus žudikus į Brestą, arba tremtis buvo suorganizuota tam, kad su V.Pociūnu susidorotų kiti. Mūsų saugumo karininkas 2006 m. rugpjūčio 23 d. neva iškrito pro langą
Versijos apie iš Lietuvos pasiųstus žudikus nenagrinėsiu.
Kiti atvejai: dėl egzekucijos V.Pociūnui įvykdymo nusprendė kažkas Rusijoje arba Baltarusijos saugumas. Tie, kurie nusprendė, surado ir vykdytojus. Jeigu Baltarusijos saugumas pats nagų prie V.Pociūno žūties neprikišo, tyčinės žmogžudystės atveju vis tiek reikalinga Baltarusijos valdžios priedanga, kadangi Baltarusija – ne tokia valstybė, kur kitoms šalims būtų lengva vykdyti specialias operacijas. (Manau, kad mūsų VSD nėra ko lygintis su Baltarusijos saugumu. Ana kontora galingesnė ir profesionalesnė.) Vadinasi, jei kas siuntė V.Pociūną į Baltarusiją tikėdamasis, kad jį tenai nužudys, tas privalėjo pasirūpinti vietinio saugumo „stogu“ ar net paprašyti nužudymo „paslaugos“.
Bet kodėl baltarusiams apsimokėtų žudyti Lietuvos saugumo karininką? Gal Baltarusija labai gerai sutaria su „Gazprom“ ar šoka pagal dujų tarpininkų dūdelę?
Kita vertus, kodėl į sąrašą neįtraukus tokios versijos: V.Pociūnas aptiko, kad Baltarusijos opozicionieriai „vagiliauja – už demokratijos plėtrai skirtus JAV pinigus statosi namus prie Vilniaus“ (kabutėse – beveik pažodinė valdžiai artimo Baltarusijos laikraščio redaktoriaus citata). Gal Aleksandro Lukašenkos priešai, demokratijos vardu prisidengę JAV mokesčių mokėtojų pinigų vagys, ir išmetė V.Pociūną pro langą? Ši versija tiktų Baltarusijos oficialiai propagandai, tačiau kaimyninės šalies valdžia tokios pasakos neeskaluoja.
Įsivaizduokime, kad Lietuvos prokuratūra vėl pradeda rimtai kapstyti V. Pociūno bylą. Tikėtina, kad tyrėjas surašys ant popierėlio pradines versijas, kurios panašės į ką tiktai mano išdėstytus spėliojimus. Tyrėjas gūžtelės pečiais ir pagalvos, kad visa ta byla pirmiausiai turėtų rūpėti VSD ir karinei žvalgybai. Juk V.Pociūnas atstovavo NATO valstybei, o Baltarusijoje apstu Rusijos karinių objektų. Rašoma, kad diplomatas saugumietis daug keliavo po Baltarusiją. Gal žvalgė?
Įdomi yra vieno „valstybininko“, žiniasklaidos siejamo su V.Pociūno žūtimi, karjera. Buvęs VSD direktoriaus pavaduotojas Darius Jurgelevičius, kurį „išspyrė“ D.Grybauskaitė, pritapo prie JAV smarkiai globojamos Gruzijos valdžios – kalbama, kad ir algą jam moka JAV. Vadinasi, turi žmogus Amerikos pasitikėjimą.
Loginis uždavinys iš kalambūrų srities: ar gali JAV pasitikėti D.Grybauskaite, kuri nepasitiki JAV patikėtiniu?
Tiek jau to. Tam kartui padarysiu pertrauką. Pažiūrėsime, ką Seimas nuspręs dėl CŽV kalėjimo.
***
