Pradžioje maniau, kad tai balandžio 1-osios pokštas. Bet ne!
Naujoji Lietuvos užsienio politika lekia kaip garvežys nuo stataus šlaito. Bėgiai sau, lokomotyvas sau.
P.S.
„Aš manyčiau, kad gavus kvietimą būtų buvę geriau keliauti. Yra du klausimai. Pirma, kaip reaguos Amerika, ir ar tai laikys akibrokštu. Tai yra galimybė. Antras klausimas, kuris gal dar svarbesnis, kaip reaguos Europos šalys - ar manys, kad vėl grįžtama prie noro pabrėžti Lietuvos politikos išskirtinumą.“
„Amerika suprato, kad per mažai dėmesio skiria Rytų Europai, kyla tame regione nuogąstavimų, ir su šiuo pakvietimu nori regioną truputį nuraminti, pasakyti - iš dalies suprantame jūsų rūpesčius ir nuogąstavimus.“
P.P.S.
Taip ir nesuradau žodžių nusakyti savo pirmajai reakcijai į prezidentės užsienio politikos vingį. Sukurpiau tokį palyginimą. Įsivaizduokite, kad D. Grybauskaitė į Kovo 11-osios minėjimą ateina išsidažiusi kokios nors indėnų genties karo spalvomis, išsipuošusi plunksnomis. Na tai kas, kad ji gana rišliai perskaito padėjėjų parašytą kalbą. Jos poelgiui komentuoti reikia kviesti ne politikos, viešųjų ryšių ekspertą, bet visai kitos srities specialistą. D. Grybauskaitė kol kas nieko panašaus nepadarė, tačiau aplink ją tvyro niekuo nepaaiškinamų, nemotyvuotų poelgių aura. Bus kada nors ir margos plunksnos...
Kolega Marius Laurinavičius ramiai, be emocijų išanalizavo D. Grybauskaitės iškrėstą nesąmonę.
Spėju, kad spektaklis nesibaigė, ir D. Grybauskaitė neištvers dar kartą viešai nepažeminusi JAV prezidento. Iškels jam kokių nors sąlygų, kaip kad kėlė Rusijos ir Baltarusijos prezidentams - girdi, B. Obama per mažai myli Lietuvą, jis per mažai atsiprašinėjo dėl slapto CŽV kalėjimo Lietuvoje, ar suskels ką nors panašaus.
***
