Vakar pasakojau (http://www.omni.lt/index.php?i$9359_16011$z_267225), kaip Žana internete susirado slaptąjį agentą ir jį įsimylėjo. Taigi Žana grįžo pas mamą ir tėtį į Lietuvą, o slaptasis agentas Agasi apsigyveno karių miestelyje (ar kaip ten tiksliai jis vadinasi) ir iš ten vykdė savo slaptąją misiją.
Jau pirmąjį jo atvykimo vakarą Žana išskubėjo pas svajonių jaunikį. Galutinai supykusi, kantrybės netekusi Ieva vos ne vos išreikalavo bent jau adreso, kur buvo paskirtas pasimatymas - kad turėtų kur ieškoti, kai Žana pradings. Nepradingo. Grįžo aukštai iškelta galva, švytinti ir pergalingai šypsodamasi.
Pirmasis susitikimas nenuvylė, jos sprendimai buvo absoliučiai teisingi, širdis neapgavo, o mes - pačios esam kvailos, įtarios vištos. Tokiomis ir pasijutome, kai per savaitę, per dvi savaites nenutiko nieko bloga, o Žana tebeskraidė ant meilės sparnų, pasipuošusi stilingais rožiniais akiniais. Hmm...
Nejaugi mudvi su Ieva buvome neteisios? Nejaugi primygtinai bandėme išardyti tyrą, netikėtai laimingai rastą meilę?.. Vaje, kokios mes savimi pasitikinčios skeptikės!.. Vis dėlto Žana turėjo pripažinti bent vieną Agasi melą - ne taip jau šventai jis bjaurisi seksu prieš vestuves.... Visai ne šventai. Ir visai nesibjauri...
Ieva vis tiek kategoriškai atsisakė susipažinti su atvykėliu. Anot jos, gal ir nelogiška taip ignoruoti draugės pasirinkimą, bet ji esanti įsitikinusi, kad negalėtų mandagiai bendrauti su iš internetinio dangaus nukritusiu slaptųjų tarnybų agentu, o tai, jei jis iš tiesų yra tas, kuo dedasi, tik pakenktų jų su Žana santykiams. Ieva nusprendė palaukti bent vienos teigiamos emocijos jo atžvilgiu, tik tuomet ištiesti ranką ir draugiškai pasilabinti. Matyt, Žanos paragintas, Agasi kelis kartus pats paskambino Ievai, kviesdamas susipažinti. Jei jis būtų pažinęs Ievą anksčiau, žinotų - ji nepalenkiama, jos nuomonė - nekeičiama, o užsispyrimas - nepalaužiamas.
Ir štai kartą visai atsitiktinai iš tolo pamatėme mūsų porą gatvėje. Tą vakarą Žana rengėsi supažindinti būsimą žentą su savo tėveliais, todėl gėlė jo rankoje buvo savaime suprantamas dalykas. Tiesa, ta gėlė buvo suvyniota į laikraštį, o peršviečiamame „Maxima“ krepšelyje voliojosi nebrangaus šampanizuoto vyno butelis ir neįmantri šokoladinių saldainių dėžutė. Dabar, jei norite, apkaltinkite mudvi su Ieva nepagrįstu kišimusi į svetimus reikalus ar šlykščiu išskaičiavimu. Agasi nešulio vertė atitiko maždaug 18 litų plius tas vyniojamasis laikraštis (jei būtų sumanyta jį vėliau tikslingai panaudoti), o visa tai, na, niekaip nesiderino su gerai uždirbančio agento, emancipuotos milijonierių šeimos atžalos piršlybomis.
Ir jau vienareikšmiškai su tuo žadėtuoju personažu nesiderino jis pats - nerangiai žirgliojanti, netvarkingais plaukais, dirbtinės odos dulkėtais batais avinti būtybė. Neee - tas iš nuotraukos atrodė patraukliau... Ir dar - geriausia - jis kalbėjo mobiliuoju telefonu, kartkartėmis riebiai nusikeikdamas ir dar riebiau nusispjaudamas. Šalia jo ant sparnų plasnojo Žana....
Agasi turi hipnotizuojančiųjų savybių - nusprendėme vienbalsiai. Rūpinimasis kvaila višta gąsdinamai peraugo į rūpinimąsi užhipnotizuota bejėge drauge. Pasibaisėjusios suvokėme, kad tie dalykai oi kokie nelygiaverčiai. Tądien nutarėme nieko nesiimti ir leisti Žanos tėvams, broliui ir sesei tarti savo žodį. Tikėjomės jų pozityvios įtakos ir karštakošio broliuko įsikišimo - jis tai jau tikrai neatiduos savo mažosios sesutės į neaiškaus perėjūno glėbį. Sodriai įsivaizdavome, kaip šis, nespėjęs susirinkti savo pynimu eglute papuoštų batų, dumia pro plačiai atvertas duris iš Žanos buto ir jos jauno gyvenimo. Che che.
Kitą rytą horoskopas man pranašavo „šaltą dušą“, o Ievai liepė „niekuo nesistebėti ir susitaikyti su įvykiais“. Jau po pietų abi stovėjome sustingusios, išplėstomis akimis, atvipusiais žandikauliais, na, niekaip nepajėgdamos nuolankiai išsimaudyti po tuo lediniu dušu, kuris mus apliejo naujienomis. Agasi persikrausto pas Žaną! Ji džiaugsmingai pranešė Ievai, kad mylimasis labai patiko šeimai, iš karto surado bendrą kalbą su broliu, sužavėjo seserį ir kadangi šiuo metu turi šiokių tokių finansinių rūpesčių, kurį laiką pagyvens pas juos. Paskui jiedu nusipirks namą, atšoks „super“ vestuves bei ilgai ir laimingai gyvens.
Pasitikrinome kalendorių - ne, toli gražu ne balandžio 1-oji. Ar mudvi abi apakome? Gal mūsų širdys nuo nevedybinio, neįpareigojančio gyvenimo propagavimo visai atbuko švelniems ir tauriems jausmams? Pasidarėme nepataisomos snobės? Gal mudviem reikalinga psichiatro pagalba? Labai nenorėjome į šiuos klausimus sau atsakyti teigiamai, todėl griebėmės paskutinio šiaudo - kokių finansinių rūpesčių gali turėti šitaip prisigyręs turtuolis? Na, tiesa, ambicingas, šeimos turtais nesinaudojantis turtuolis... Tačiau kurgi slėpiningai dingo jo ambicijos, nusprendus pasinaudoti svetimos šeimos būstu?!
Žinoma, slaptųjų agentų gyvenime viskas slapta. Slaptieji agentai atsiveria nebent savo vienintelėms viso gyvenimo mylimosioms, rastoms internete, kuriomis vienareikšmiškai pasitiki.
Ir štai mūsų agentas papasakojo Žanai, kokie gi rūpesčiai užgriuvo jo vargšo agento pečius. Prieš metus bendražygis ir nepakeičiamas draugas per vieną svarbią užduotį išgelbėjo Agasi gyvybę. Už tai atsidėkodami pastarojo tėvai gelbėtojui traukiniu siuntė 25 000 butelių gruziniško konjako. Pakeliui siuntą areštavo ir dabar, norint išvengti didelių didelių problemų su teisėsauga, reikia sumokėti 200 000 eurų išpirką. Štai todėl Agasi, kuriam širdis neleidžia tėvų apkrauti papildomais rūpesčiais, priverstas taupyti. Viskas labai paprasta. Iš susirūpinusio Agasi šią istoriją „vos išklaususi“ Žanos šeima susigraudino ir... pasiūlė prisidėti prie idealaus jo plano visas gaunamas lėšas skirti nelemtajai išpirkai.
Užhipnotizuota visa šeima... Dabar mes jau ir surištos nesileistume vedamos susipažinti su profesionaliu magu... Ieva, kartkartėmis susitikdama su Žana, po šiaudelį traukė iš jos naujas žinias. Ar ši bent suvokianti, kokį kiekį reiškia 25 000 vienetų? Į kokią šalį buvo gabenamas tas konjakas? Kam gi mokama ta fantastinė išpirka?! Atsakymo jokio. Tik nesiliaujantis tvirtinimas, kad šeima džiaugiasi naujuoju gyventoju - būsimuoju žentu.
Agasi ir gyveno, ir valgė kaip brangiausias svečias, nesukdamas sau galvos apie kažkokias ambicijas. Rytais jis išeidavo iš svetingųjų namų, nesiraukydamas sėsdavo į troleibusą ir vykdavo į slaptąsias misijas, o vakarais Žanos tėvai (juk Žana, ką tik baigusi studijas pati dar niekur nedirbo) rūpinosi net jo cigarečių atsargomis...
Toks „idiliškas“ gyvenimas tęsėsi mėnesį. Po mėnesio Agasi tapo irzlus ir nelabai patenkintas. Jis pareiškė norą kuo greičiau susituokti ir įsigyti nuosavą būstą, o tam buvo reikalingas raštiškas jo vadovybės leidimas - juk slaptieji agentai negali šiaip sau imti ir susituokti, kada jiems šauna į galvą. O raštišką leidimą reikia gauti asmeniškai - iš rankų į rankas. Ne paštu, ne faksu ir ne elektroniniu paštu.
Savaime suprantama, svajonių jaunikis ėmė ruoštis į ilgą kelionė namo, iš kurios grįžęs padėtų tašką visoms Ievos ir mano abejonėms. Mat grįžti pas Žaną jis turėjo ne tik su išsvajotuoju leidimu, bet ir su nemaža dalimi, kurią laimingi tėvai skirs savo vienturčiam sūnui vedybų proga. O kol kas - reikalingi pinigėliai kelionei iš Lietuvos... Žanos tėveliai, nesusikrovę didelių turtų per savo sąžiningą gyvenimą, nelabai gausiai tegalėjo paremti „žentą“. O šis, pernelyg nesikuklindamas, paėmė iš jų nuoširdžiai siūlomus 180 litų ir iškeliavo.
Iš Prahos oro uosto (ten esąs teigė Agasi), Ieva sulaukė skambučio. Jis apgailestavo taip ir nesusipažinęs su gera Žanos drauge, apgailestavo ir dėl šios neigiamo nusistatymo, dėl nenoro pripažinti jo nuoširdumą. Agasi patikino įrodysiąs savo teisumą, grįšiąs visas švytintis džiaugsmu ir prabanga, tuomet nebeliks nė menkiausio pagrindo juo netikėti. Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, kai su juo kalbėjausi - tiesą sakant, mobiliuoju tuomet atsiliepiau aš, nes Ieva, pamačiusi užfiksuotą numerį, neturėjo nei kantrybės, nei noro su juo diskutuoti. Vaikinas kalbėjo labai nuoširdžiu balsu. Tokiu nuoširdžiu, kad aš vėl suabejojau savo, atrodė, aiškiausia ir griežčiausia nuomone apie jį kaip apie neeilinį ir nesuprantamai drąsų... ne, ne agentą, o aferistą.
Gal po savaitės paskambinęs Žanai, Agasi apgailestavo, kad labai greitai neįmanoma sutvarkyti vedybų dokumentų, kad jis gavo kelias neatidėliotinas užduotis kitose valstybėse ir į Lietuvą sugrįš tik po kelių mėnesių. Žana, tu tik lauk, būtinai lauk ir neabejok...
Ir štai, jau beveik pusė metų iš Agasi nieko negirdėti. Tylu ir paslaptinga, kaip per slaptąją misiją. Žanos klausėme, gal kartais, jos nuomone, mylimąjį pagrobė su „Al Qaeda“ susijusios grupuotės ir dabar iš jo tėvų prašoma 69 000 konjako butelių išpirkos ? O gal jis, vykdydamas užduotį, pateko į mirusio šeicho haremą ir dabar dieną naktį turi atidirbinėti, kad po kurio laiko jį paleistų į laisvę?
Žana kažkodėl ne ypač maloniai klausėsi šių mūsų nuoširdžių spėlionių. Po kurio laiko ji liovėsi laukusi. O gal jai tiesiog praėjo ilgo hipnozės seanso poveikis. O gal tiesiog susirado kitą draugą „not in real“...
