Suskamba tylioje atmintyje jaunystės dainos melodija senajam Vladui. O aplink namų tyla, o aplink senatvės vienatvė. Sėdi savanoris kūrėjas kaimiškoje pirkioje prie židinio, baltą žilą galvą nuleidęs, ant suvargusių pečių užsikrovęs 88-rių metų naštą. Lyg trūkinėjančios juostos filme iškyla prieš akis prisiminimai...
1918-ji. Lietuvą puola svetimieji. Svetimieji iš Rytų skelbiasi esą draugai ir rojaus kūrėjai, iš Vakarų – aukščiausios kultūros nešėjai ir geriausio karaliaus turėtojai, iš Pietų – unijos siūlytojai ir plikbajorių garbintojai. Jų visų troškulys prisigrobti žemių – begalinis. Taikūs kaimų bernužėliai geriau suvokia, ką sveikas protas diktuoja: Lietuva pavojuje. Sūnūs išgirsta Lietuvos šauksmą. Išgirsta ir Vladas. Jau jis savanoris eilinis ketvirtame Gedimino pėstininkų pulke. Šiauliai, Kėdainiai girdi šio pulko karių dainas: Štai žengia broliai savanoriai, Tėvynei laisvę nešdami...
Ne tik dainas Vladas mena. Pusantrų tarnybos metų mena: sunkios kovų dienos, draugų žūtys, laimėjimai ir praradimai, sužeidimas kautynėse su želigovskininkais. Želigovskininkų galia reiškėsi jų skaičiumi, gera ir gausia ginkluote. Lietuvio kario-savanorio galia reiškėsi begaline meile Lietuvai ir laisvės troškimu. Mūšiuose ties Giedraičiais ir Širvintomis nugalėjo meilė ir laisvė. Bėgantį gausesnį priešą nuo sutriuškinimo ir gėdingo galo išgelbėjo pasaulio galingieji, bet ne teisingieji.
Pagijusį Vladą išleidžia į atsargą. Iš Rakaučiznos dvaro, kur bernavo prieš kovas, gauna 13 ha žemės. Žemės ilgai, kantriai dirbtos, mylėtos ir puoselėtos. Su seserimi, vienudu pasistato trobas, susitvarko ūkį. Vėl parduoda gražų, sutvarkytą, prakaitu ir darbu atkurtą ūkelį ir perka apleistą dvarą Bekupėje. Ten žemės daug, o žemė lietuviui neprarandamas turtas. Vėl keleri metai darbo, taupymo, statybų, sodo ugdymo. Dar šio to įsigis, pasitvarkys, susiieškos gyvenimo draugę ir ramiai leis dienas vaikų ir vaikaičių būryje.
Į Lietuvą audroti debesys dažniausiai atslinkdavo iš Vakarų. 1939-siais politinės audros, karo, apgaulės, būsimos aneksijos ir okupacijos debesys susikaupė ir Rytuose... Nuo pirmųjų tremčių Sibiran savanoris atliko, tik padoriems kaimynams jį įspėjus. Rudąją okupaciją niekino ir su ja nebendravo. Kai vėl 1944-siais grįžo raudonieji, - buvęs savanoris ir karys liko beginklis ir nesipriešino prieš rytų ordas. Sveikata – ne jaunystės, o ir amžius – ne tas. Palikęs turtą, ūkį ir žemę pasitraukia. Lietuvoje kryžiuojasi partizanų takai su tremtinių takais. Lietuviai rauda tėviškėje ir Sibire. Slapstosi ir ieško priebėgos savanoris pas gerus žmones. Sibiro išvengia. Lietuvos kolchozizacija atima ir suniokoja jo gražiąją Bekupę.
Dažnai į galvą užklysdavo Vladui mintys: ar tu laimėjai, Lietuvos savanori, ar kautynės ties Širvintomis buvo tavo paskutinis karo žygis? Ar nereikia vėl į žygį rengtis? O jau metai ne tie. Vienatvė ir slapstymasis dar labiau senatvę priartino. Kas bus, savanori? Ar išliks mylėta ir ginta Lietuva? Ar ji jau susitaikė su baudžiauninko ir vergo dalia?
Ak, mintys, sunkios mintys – be jaunystės dainų atgarsių!..
Pažvelgia Valdas į išsaugotą 1928-jų metų Lietuvos Nepriklausomybės medalio liudijimą, pasirašytą krašto apsaugos ministerio Daukanto ir genštabo pulkininko vyriausiojo štabo viršininko P. Plechavičiaus, prisimena savanorių kūrėjų žygius, draugus ir susimąsto:
- Ar tai paskutinis tavo, savanori, žygis gauti emisinių rublių? Tikriausiai, nes pavargusią, žilą galvą amžius jau ramybėn ir žemelėn svarina. O kur ir kada eis nauji, jauni Lietuvos savanoriai į savo pirmutinį žygį?! O jie tikrai eis, nes lietuvių tauta kovoja tol, kol tebėra gyvi nors vienas jos sūnus ar dukra.
Nulinguoja senas, žilas, išdidus, ąžuoline lazdele pasiramsčiuodamas nuo teismo pastato autobuso link dvidešimtojo šimtmečio pradžios laisvės kovų už tėvynę Lietuvą dalyvis. Išdidus. Nepalaužtas. Nenugalėtas. Po paskutiniojo savo žygio.
Ukmergė, 1990 m. lapkričio 30 d.
