Mūsų valstybės viešasis gyvenimas yra dvejopo pobūdžio. Vienais atvejais visas būrys laikraščių ir televizijų puola nagrinėti kurią nors temą. Paprastai nesusilaikoma nuo „spardymo kojomis“ ir „batų šluostymo“ į kokius nors viešojo gyvenimo veikėjus. Visuomenė murkdoma nuolat besikartojančioje muilo operoje.
Kitais atvejais – griebiamasi visuotinės tylos, vengiama viešai svarstyti ir aiškintis, nors tai ir būtų strateginiai, visai Tautai svarbūs politiniai spendimai. Chrestomatiniai pavyzdžiai: Sutarties dėl Konstitucijos Europai ratifikavimas Seime, aistringas siekimas skubiai panaikinti Lietuvos pinigus ir įvesti eurą. Ypač akivaizdžiai šiuo metu tylima dėl Algirdo Brazausko Vyriausybės itin keisto ir staigaus „apsisprendimo“, kad „Mažeikių naftos“ akcijos būtų parduotos vienam iš pretendentų. Tiesa, iš Lietuvos derybininkų pusės pasigirdo nedrąsios replikos, kad sandoris dar nebaigtas.
Suprantama, kad „Mažeikių naftos“ akcijų pardavimo temos mes šiame straipsnyje imamės ne tik dėl labai keistos viešosios tylos, kuri galbūt susijusi su „valdomos demokratijos“ reiškiniais Lietuvoje. „Mažeikių naftos“ akcijų pardavimas yra reikšmingas visuomenei dėl galimų konkrečių padarinių mūsų šalies ekonominiam gyvenimui, saugumui, jos geopolitinei padėčiai ir pagaliau dėl politinės korupcijos grėsmių. Daug viešosios energijos buvo išlieta dėl neskaidraus pasirinkimo, parduodant „Mažeikių naftos“ akcijas „Williams“ kompanijai. Juk ir tuometinė Vyriausybė tiesiogiai derėjosi su įvairiomis kompanijomis, tik liko ne visai aišku, kodėl kiti pretendentai buvo atmesti. Vis dėlto tuomet visuomenei buvo pateikti bent jau politiniai ar geopolitiniai motyvai. Buvo remiamasi hipoteze apie didesnes galimybes įstoti į NATO, strateginiu investuotoju pasirinkus „Williams“ kompaniją. Taip pat buvo svarstomi nacionalinio saugumo sumetimai, siekiant, kad strateginė įmonė neatitektų glaudžiai su Rusijos valdžia susijusiam „Lukoil“ koncernui.
Kas gi įvyko dabar? A. Brazauskas trečiadienį staiga oficialiai paskelbė naujieną, kad „Mažeikių naftos“ akcijas „Jukos“ nuspręsta parduoti tiesiai Lenkijos koncernui „PKN Orlen“. Taip neva nusprendė „Jukos“ tokiam sprendimui pritaria ir Lietuvos Vyriausybė. Liko neaišku, kuo gi Lenkijos naftos koncerno pasiūlymas iš tikro buvo geresnis Lietuvai už Kazachijos naftos gavybos įmonės „KazMunaiGaz“ pasiūlymus? Pagal kokius viešai paskelbtus, teisės aktais apibrėžtus kriterijus buvo pasirinktas vienas pretendentas, o atmestas kitas? Kadangi visuomenė mažai apie tai informuojama, belieka spėlioti, remiantis kai kuriais skurdžiais faktais ar ankstesniais oficialiais pasisakymais, skelbtais žiniasklaidoje:
1. A. Brazausko paskelbtas motyvas, kad patogiau ir geriau „Jukos“ priklausančias akcijas parduoti tiesiai strateginiam investuotojui.Tai kodėl Vyriausybės vadovas iki šiol viešai skelbė apie visiškai priešingą strategiją, numatančią, kad „Jukos“ akcijas už suderėtą kainą prieš tai išpirks Lietuvos Vyriausybė? Ar visa tai tebuvo tik dūmų uždanga ne tik mums, Lietuvos piliečiams, bet ir naivuoliams kazachams, kurie mūsų Vyriausybei vežė kredito garantijas, kad ši galėtų iš „Jukos“ išpirkti akcijas? Žiniasklaida nepasigavo dienraštyje „Verslo žinios“ ketvirtadienį pasirodžiusio pranešimo, kad „Jukos“ atstovas paneigė A. Brazausko teiginius apie „Jukos“ sprendimą parduoti akcijas tiesiai Lenkijos koncernui, ir oficialiai patvirtino, kad ketina parduoti savo akcijas tiesiogiai Lietuvos Vyriausybei (!). Pasirodo, A. Brazausko „ištransliuotą“ informaciją apie „Jukos“ „sprendimą“ paskleidė ne „Jukos“, o… Rusijos valdžios deleguotas stebėtojas, kuris JAV teisme dėl „Jukos“ bankroto iki šiol stabdė „Jukos“ turimų „Mažeikių naftos“ akcijų pardavimą. Kodėl A. Brazauskas ne tik paskleidė Rusijos valdžios informaciją apie anksčiau minėtą „sprendimą“, bet ir avansu jam pritarė? Kodėl A. Brazauskas sutiko su „Jukos“ sprendimu, kuris jai pačiai nebuvo žinomas?
2. Motyvas, kad Lenkijos koncernas pasiūlė geresnę kainą.Tai kodėl Vyriausybė apsisprendė, nepalaukusi galutinio kazachų pasiūlymo. Juk dar ketvirtadienį buvo numatytas susitikimas su kazachų bendrovės atstovais, kurie skelbė ir tebeskelbia, kad turi naują pasiūlymą Lietuvos Vyriausybei. Kai buvo paskelbta apie Vyriausybės „apsisprendimą“, vakarykštį susitikimą kazachai atšaukė, tačiau pareiškė, kad nori tęsti derybas ir laukia mūsų Vyriausybės kvietimo. Įdomu, kad „mūsų“ Vyriausybė su kazachais kalba tik apie akcijų kainą, bet ranka numojo į jau anksčiau pateiktus kazachų pasiūlymus Lietuvai įsigyti naftos verslovių Kazachijoje akcijas… Suprantama, kad tokia galimybė siūloma ne už „Jukos“ priklausančias „Mažeikių naftos“ akcijas, bet už Lietuvos Vyriausybės valdomas akcijas, kurias ji nori parduoti lygiagrečiai su „Jukos“ akcijomis.
3. Motyvas apie strateginio investuotojo siūlomas investicijas į „Mažeikių naftą“.Jeigu tai tikroji Vyriausybės „apsisprendimo“ priežastis, tai kodėl šio motyvo Lietuvos Vyriausybė viešai nenagrinėjo, nelygino pretendentų pasiūlymų ir pagaliau, kodėl šiuo motyvu nepagrindė savo „apsisprendimo“. Apie abiejų pretendentų siūlomą akcijų kainą buvo viešai skelbta, tačiau apie „KazMunaiGaz“ siūlomas investicijas nieko nežinome, priešingai nei apie Lenkijos koncerno numatomas investicijas. Neaišku, kiek šie Lenkijos koncerno pažadai yra rimti įsipareigojimai, o kiek tušti žodžiai.
4. Motyvas, kad pirmenybė teikiama strateginiam investuotojui, kuris turi geresnes garantijas dėl naftos tiekimo.Tai kuo gi Lenkijos koncernas geresnis už pretendentą iš Kazachijos, kuris turi nuosavus naftos gavybos šaltinius ir per Lietuvą nori veržtis į Europos rinką? Kas pasikeitė nuo to laiko, kai Vyriausybės atstovai skelbė, kad kazachų naftos tiekimo garantijos yra patenkinamos, o Lenkijos koncernas šiuo atžvilgiu turi menkesnes galimybes (iš esmės ne ką geresnes „garantijas“, kurias savo metu „turėjo“ ir “Williams” kompanija)?
5. Koks nors kitas strateginis motyvas.Priešingai negu su „Williams“ afera, kur viską nusvėrė nepalaužiamas siekimas patekti į NATO, jokie kiti motyvai šiuo atveju viešai nebuvo aptarti. Kuo gi Lenkijos koncerno pasirinkimas strategiškai yra geresnis? „Mūsų“ Vyriausybė, atrodo, numojo ranka į Lietuvos geopolitinius interesus ir nepretenduoja į nors kiek savarankišką Lietuvos vaidmenį, o plačiojoje visuomenėje šie aspektai apskritai nėra svarstomi. Kokia padėtis geresnė – būti suspaustiems tarp Rusijos ir Lenkijos, kurios naftos perdirbimo gamyklos pačios yra labai pažeidžiamos, neturėdamos naftos žaliavų šaltinių, ar spausti Rusiją iš Kazachijos, kaip Ukraina spaudė Rusiją dėl dujų, turėdama jos šaltinį Turkmėnijoje? Manau, ekonomiškai sparčiai auganti Kazachija, už kurios kelia galvą ir Kinijos galybė, padėtų Rusijos valdžią įtikinti, kad naujoje geopolitinėje situacijoje Rusijai naudingiau draugauti su Lietuva ir kitomis Rytų Europos šalimis lygiateisiais pagrindais, o ne iš jėgos pozicijų…
Žiniasklaidoje buvo paskleistos suklusti verčiančios užuominos, kad „Mažeikių naftos“ akcijų pardavimas galingiausiam Lenkijos koncernui padės išspręsti elektros tilto per Lenkiją projekto įgyvendinimą. Tačiau kuo elektros tilto projektas Lenkijai buvo nenaudingas iki šiol? Kas, kaip ir kodėl šį projektą Lenkijoje (o gal ir Lietuvoje) stabdė?
Netikėtam Vyriausybės „apsisprendimui“, kurį padiktavo Rusijos valdžios atstovas, tą pačią dieną jau pritarė ir opozicija, tiksliau, „opozicijos lyderis“ Seime Andrius Kubilius (įdomu, ar šį reikalą jis aptarė su savo politiniais kolegomis?). Dar daugiau, pasak paties A. Kubiliaus, jis netgi įtikinėjo A. Brazauską, kad „Mažeikių naftos“ akcijos būtų parduodamos Lenkijos koncernui. Kadangi „PKN Orlen“, anot A. Kubiliaus, yra patikima bendrovė (pridursime, „vakarietiška“, nes yra į vakarus nuo Lietuvos) ir ji sukoncentruos savo rankose apie 30 proc. Rusijos naftos eksporto į Europą srauto, tai Rusija turės su ja rimtai kalbėtis. Tačiau, pirma, tai tik „PKN Orlen“ atstovų argumentas, kuris A. Kubiliui kažkodėl paliko didžiulį įspūdį. Antra, o gal toks naftos perdirbimo koncentravimas Rytų Europoje (Rytų Vokietijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Baltijos šalyse ir kt.) kaip tik padidins Rusijos galimybes kryptingiau organizuoti ir didinti savo įtaką šiam regionui? Trečia, o gal tai yra Rusijos valdžios atsarginis sudėtingo žaidimo variantas tam atvejui, jeigu JAV teismas leis „Jukos“ parduoti jos turimas „Mažeikių naftos“ akcijas ir taip užkirs Rusijos valdžiai kelią tiesiogiai perimti „Mažeikių naftos“ akcijas? Ketvirta, ar „PKN Orlen“ tai iš tikrųjų patikima bendrovė?
Atsakant į paskutinį klausimą, verta būtų sugrįžti prie kolektyvinio „stiliaus“ žiniasklaidoje dėl to, kas yra susiję su „PKN Orlen“ patikimumu. Juk keleri metai Lenkijoje ir Čekijoje vyko skandalai, susiję su šia bendrove, vadinami Orlengeitu. Šių skandalų atgarsiai tuomet buvo pasiekę ir Lietuvos žiniasklaidą. Tačiau šiuo metu Lietuvos žiniasklaida, išskyrus gal tik vieną laikraštį, apie šiuos faktus sutartinai tyli ir visuomenei jų neprimena. Opozicijos, politologų ir kitų specialistų, išskyrus gal tik vieną išimtį, tyla nestebina – šiuo atžvilgiu jau seniai nusiritome į provincialaus dvaro lygmenį. Tačiau kaip su žiniasklaida? Nejaugi užteko vien tik šen ar ten pasirodžiusių „PKN Orlen“ reklamos užsakymų? O gal yra ir kitų svertų? Ši versija turbūt arčiau tiesos. Netgi ir tas vienintelis laikraštis, kuris dabar parašė apie skandalus, susijusius su „PKN Orlen“ (t. y. apie lenkų kyšininkavimo buvusiam Čekijos premjerui Stanislavui Grosui bylą, susijusią su „PKN Orlen“ vykdytu Čekijos naftos perdirbimo įmonės „Unipetrol“ privatizavimu; apie su šiuo Lenkijos koncernu susijusią naftos kontrabandos bylą „aštuonkojis“; ir netgi apie buvusiam Lenkijos premjerui Leszekui Milleriui mestus kaltinimus dėl „PKN Orlen“ vadovybės nušalinimo), ir tas kruopščiai išcenzūravo kai kuriuos visuomenei svarbius duomenis. Nebuvo parašyta, kad „PKN Orlen“ vadovybė buvo nušalinta, nes tuometinis Lenkijos premjeras galimai siekė, kad šį koncerną įsigytų „Lukoil“ koncernas. Dar įdomiau, kad buvo nutylėti faktai, jog šis skandalas kilo dėl vieno iš pagrindinių Lenkijos koncerno akcininkų Jano Kulczyko ryšių su Rusijos slaptosiomis tarnybomis, konkrečiai su garsiuoju Rusijos slaptųjų tarnybų darbuotoju Vladimiru Alganovu, taip pat dėl jo įtakos buvusiam Lenkijos premjerui L. Milleriui ir buvusiam Lenkijos prezidentui Aleksandrui Kwasniewskiui. Kalbame apie tą patį V. Alganovą, kuris 1997 metais buvo išvytas iš Lenkijos už šnipinėjimą, kuris 2002 metais Lietuvoje rūpinosi Lietuvos energetika (dėl to labai nerimavo konservatoriai), kuris rūpinosi dėl elektros tilto iš Rusijos į Vakarų Europą tiesimo, apeinant Lietuvą… ir kuris ir šiuo metu dar tebėra koncerno „Lukoil“ valdybos narys…
Taigi sulaukiame JAV teismo, nagrinėjančio „Jukos“ bankroto bylą, sprendimo, leidžiančio „Jukos“ parduoti jai priklausančias „Mažeikių naftos“ akcijas. Tačiau žiniasklaida šiam sprendimui skyrė daug mažiau dėmesio negu Loretai Graužinienei. Nežinome tikslaus sprendimo turinio. Nežinome, ar labai Rusijos atstovas priešinosi tokiam teismo sprendimui. O gal vieši pareiškimai apie numatomą akcijų pardavimą Lenkijos koncernui tebuvo A. Brazausko manevras, siekiant, kad Rusijos atstovas teisme nesipriešintų akcijų pardavimui? Vargu. Nepaisant Vyriausybės atstovo perspėjimų, kad sandoris dar nebaigtas, kolektyvinė žiniasklaidos banga jau pasigavo, kad viskas nuspręsta. Rusijos atstovas nusprendė, Lietuvos Vyriausybė nusprendė, Lietuvos žiniasklaida taip pat nusprendė. Beliko pačiam „Jukos“ nuspręsti, kad pasirodę pranešimai apie jos sprendimą parduoti akcijas ne Lietuvos Vyriausybei, bet Lenkijos koncernui, atitinka tikrovę. O gal Lietuvos Vyriausybė dar turi teisinių svertų pasinaudoti pirmenybės teise ir išpirkti akcijas iš „Jukos“ už jos su Lenkijos koncernu suderėtą kainą? Gal dar bus išklausytas ir kitas galimas akcijų pirkėjas. O svarbiausia, gal dar Lietuvoje įvyks kokia nors gilesnė vieša diskusija šiuo klausimu Mes kalbame apie nacionalinius interesus… Tačiau, atsižvelgiant į šiandieninį valdžios požiūrį, turbūt viskas yra kur kas paprasčiau. Tikriausiai, būtume daug arčiau tikrovės, jeigu ir Lietuvoje paieškotume „lobistų“, panašių į „PKN Orlen“ interesus Čekijoje gynusį Jaceką Spyrą. Juk šis lobistas derėjosi su Čekijos premjero kanceliarijos vadovu dėl kyšio, privatizuojant jau minėtą „Unipetrol“… Tikėkimės, kad Lietuvos Vyriausybės struktūrose nėra ir pareigūno, panašaus į anksčiau minėtą kanceliarijos vadovą Čekijoje… Taip pat tikėkimės, kad „PKN Orlen“ nepasirašė su kokia nors tarpininkų firma Lietuvoje sutarties, kurioje numatytas galimas „atkatąs“ politikams taip, kaip šis koncernas padarė Čekijoje, laimėdamas konkursą dėl privatizavimo… Žinoma, „Mažeikių naftos“ padėtis yra visai kitokia nei Čekijos „Unipetrol“. Lietuvoje net ir nebuvo jokio konkurso. Juk yra daug aplinkybių, kurios nuo mūsų valstybės valios nepriklauso. O ar turi mūsų valstybė valią?
Gintaras Songaila yra Lietuvių tautininkų sąjungos pirmininkas.
„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
