Kada jaunystėje susidūriau su mitologijų ir indiškų religijos filosofijų skirstymais, viską sudedančiais į grakščią ketvertainę gradaciją - dievai, demonai, žmonės, žvėrys, pastebėjau, kad ji tikrai netobula ir pernelyg paprastinanti tą nuostabų Dievo pasaulį. Man į tą gradaciją netilpo raganos ir kaukai.
Ragana, kaipo ir šamanas, nebėra žmonės, nors į demonų lygmenį jie ir nepereina, o kaukai, kaipo regimi, maitinami, jaukinami asmenys, tikrai nebuvo demonai.
Vienas mano draugas, su kuriuo šią problemą mėginau spręsti, tą problemą dar paaštrino, tardamas, kad šion gradacijon netelpą ir vaikai. Nors vėliau, gerdami kavą ir kitus okupacinio periodo gėrimus, vis dėlto priėjome išvadą: vaikai gali būti pervesti į demonų lygmenį: jie tokie pat savavališki, nenuspėjami, galingi. Bent jau galingesni už žmones, o savo jėga prilygstą demonams. Tas draugas, mielas ir išmintingas, laikė save vaikų demonologijos specialistu, nes buvo vienos mažametės mergaitės krikštatėvis.
Dabar aš esu dviejų mažamečių mergaičių tėvas (šią akimirką jos rėkia, atrodo, iš laimės, iš laimės, kad jos gyvena) ir galiu visiškai atsakingai tarti: toje gradacijoje padaryta klaida. Turėtų būti: dievai, demonai, vaikai, žmonės, žvėrys. Vaikai - tai tokie mitologiniai asmenys, kurie nepaprastai artimi demonams, tačiau sudaro atskirą religinių ar mitologinių būtybių klasę.
Kada atsikraustėme į tokį išsinuomotą butą Viršuliškių ir Justiniškių pasienyje, jame ropojo tarakonai. Bute nebuvo gyventa kelis mėnesius, tačiau pirmąsyk atsikrausčius, po stalus, viryklę ir kitus virtuvės padargus, manding, tą akimirką dar sterilius, bėgiojo tarakonai, švęsdami mūsų atsiradimą. Kuo jie tuos mėnesius mito, nebuvo aišku nei man, nei jiems, bet jie paprasčiausiai buvo, buvo čia ir dabar.
Po kelių dienų bute buvo pritrupinta trys tūkstančiai sausainių nuolaužų, prispjaudyta atsibodusių saldainių, mėsa ir bulvės, išskaidytos molekulėmis, buvo prikaišiotos į visus įmanomus kampus. Jokie siurbimai ar grindų plovimai, kaip ir visada, nepadėjo. Išvalius kilimą, vaikai, apsidžiaugę švara, įtrindavo jį sriubos, žuvies ir šokoladinių sūrelių mišiniu, o tai, mano mergaičių nuomone, turėjo pagelbėti švaros klausime.
Tarakonai išnyko. Kaimynai nuo jų baidėsi visokiais purškimais, chemijomis. Mano mergaitės viliojo juos visais įmanomais būdais, statė lesyklėles. Ne, jie nėjo. Jie pabėgo iš mūsų buto ir aš puikiai žinau kodėl.
Tai riksmas. Nuolat bute sklindantis riksmas, kartais užeinantis už ultragarso ribos (ultragarso berods tarakonai nemėgsta). Jos rėkia, kai nelaimingos. Jos rėkia, kai jas ištinka laimės potyris. Jei nėra nei laimės, nei bėdos, jos rėkia vis vien, nes tai tiesiog natūralus būvis. Kodėl nerėkti, jei galima rėkti? Šitaip mane paliko mano tarakonai, milijonus metų evoliucijos atlaikę ir jokiems DDT nepasiduodantys.
Tiesa, namuose yra tokia smulkmena kaip tėvas, bet jam geriausia rėkti į ausį. Ypač kai jis mėgina pasiklausyti žinių. Tėvas ne tarakonas, nepabėgs, atlaikys.
Kada aš mėginu nusnūsti, viena kuri būtinai nutaria, kad ir jai reikėtų pamiegoti. Ir ji išties užmiega, tai yra reikalauja pasakos, užsimerkia, atsimerkia, atsistojusi ant (mano) pilvo šoka klumpakojį, rėkia mamai, kad tėvelis užmigo (kažkodėl tai jas ypač jaudina), o kad įsitikintų, ar aš iš tiesų miegu, tampo mane už ausų, kurių beliko apgailėtinos skiautės. O kai netyčia drauge su manimi užmiega didžioji dukrelė, kuriai jau pusketvirtų ir kurios kūnas sudėtas iš vienų raumenų, ji dažnai per sapną supyksta ant kokios tai pabaisos ar tiesiog verčiasi ant kito šono: ir man į žandikaulį smogia karatistės koja. Skauda, Viešpatie, tikrai skauda. Nesu bloznas, bet jei norit, mano dukra jums įspirs.
Ta pati didžioji atbėga, kokiu 40 km/h greičiu, kieta galvyte smogia tau į nosį ir paklausia: tėveli, kodėl mes sėdime ant užpakalių? Aš jai paskaitau kažkokią paskaitą, kažko sutrikęs, o ir nosį skauda, o ji nueina nuo manęs, aiškiai nepatenkinta ir šio klausimo taip ir neišsiaiškinusi. Bet po to atsiveda sesutę, kuriai neaišku absoliučiai viskas, sesutė dvimetinė, bet šneka kaip žurnalistė ir mažė paklausia, ar aš nenorėčiau sausainio. Nenoriu aš to sausainio. Jis toks nuvailytas, į kilimą gerai padažytas. Abi pradeda rėkti, ašaros upeliais - tėvelis nenori sausainio. Po to abi reikia panešioti, kad gėla atlėgtų ir sulesu aš tą sausainį - tokį apgraužtą, apčiulptą, šlapią. Kelios sekundės ramybės, o po to gūdus staugimas: tėvelis suvalgė mūsų sausainį... patį geriausią sausainį... namuose prasideda bado scenos, nes tas sausainis, pasirodo, buvo visai kitoks nei kiti, dar laukiantys savo lemties pakelyje.
Dėl maisto - jos neskaito laikraščių nei knygų apie vaikų auginimą. Tačiau kaip susitarusios nevalgo to, kas turi bent kiek vitaminų. Valgomos bandelės, spurgos, saldainiai. Jokių morkų ar žuvies ar salotų. Ne, pats geriausias daiktas yra, aišku, ledinukai ant lazdelių ar tiesiog tai, kas sukelia kariesą.
Ką tik mano mažylės atėjo iš pasivaikščiojimo. Mažė atsinešė gražų akmenuką, kuris po nuodugnesnio šeimos apžiūrėjimo pasirodė besąs po žiemos suakmenėjęs šuns, atsiprašau, šūdas... na, tęsiu toliau...
Kada su vaikais eini apsipirkti, ant laikraščio skiautės užsirašai:duona, druska, lašiniai, sultinys. Bet ne: parsineši kokakolos (du butelius), turkiškų sausainių, spalvotą dėžę kažko, kas visiškai neaišku, bet dėžė spalvota tai iš peties. Žmona nustemba, bet kada ji pati iš tokios ekspedicijos grįžta, atsineša pilną maišą krapų ir ledinukų. Valgyti namuose kaip nėra, taip nėra, bet mažylės laimingos.
O taip jų laimę padidinti norisi... Pernai savo dukrelę nusigabenau į Kalėdų vakarą. Žinoma, kadangi tai Kalėdos, viskas vyko sausį. Į sceną įbėgo Kalėdų Senelis, kažką sustaugė ir mano dukrelė jam atsiliepė - gūdžia rauda. Penki šimtai vaikų, net mažesnių už manąją, tyliai, įsibauginę sėdėjo tėvams ant kelių. Tik ne manoji. Pasiuntė ji tą Kalėdų Senelį ir pabėgo. Išnešiau ją, raudančią, ant rankų. Buvo gėda, bet ji buvo laiminga. Nagi tokio pavojaus išvengė. Drabužinėje apsikabino mane - taigi aš ją išgelbėjau nuo to pabaisos Kalėdų Senelio... Ir ką bepasakysi..
Kitąsyk nusivedžiau ją į “Keistuolių teatrą”. Televizorinį variantą ji labai vertina, buvo sutarta, kad nerėks. Rėkė. Vos tik užgeso šviesa, pasirodė šokantys ir dainuojantys aktoriai ir mano sena slapta meilė Ilona Balsytė, dukrelė užstaugė. Ne šiaip užriko. Jos riksmas buvo toks galingas, kad apie septynias minutes, kurias užėmė jos nešimas iš eilės vidurio, spektaklis praktiškai nevyko. O aš taip norėjau pasižiūrėti į gyvą Balsytę...
O ką padarysi... Beje, jos talentingos. Mažylė, sulaukusi dešimties mėnesių, ėmė sakyti “ačiū Dievui”. Nei “mama” nei “tete” nesakė dar pusmetį, bet “ačiū Dievui” - prašom. Didžioji, būdama pusantrų, prilindo prie kompiuterio ir dviem tiksliais pirštukų judesiais “išmušė” iš kompiuterio 93 metų “Windowsus”. Kaip jai tai pavyko, negalėjo pasakyti joks pažįstamas kompiuterininkas. Matyt, bus hakerė ir aš tuo nepaprastai didžiuojuosi.
Keliasi jos penktą ryto. Penkiolika minučių jos rėkia iš laimės, kad atsikėlė. Penkios penkiolika joms reikia arbatos. Penkios aštuoniolika - išsikvėpinti mamos kvepalais. Penkios dvidešimt jos nori kiaušinienės. Penkios dvidešimt septynios tą kiaušinienę gauna. Penkios dvidešimt aštuonios išdidžiai atsisako tos kiaušinienės ir eina žiūrėt televizoriaus. Penkios trisdešimt jos abi nori persirengti suknelėmis. Penkios trisdešimt septynios jos perrengtos. Penkios keturiasdešimt pasirodo, kad jos aprengtos ne tomis suknelėmis, o visai kitomis. Penkios penkiasdešimt vėl perrengtos, jos eina tvarkyti tėvelio bibliotekos. Penkios penkiasdešimt penkios biblioteka sutvarkyta, mano vertingiausios knygos kažkur paslėptos. Vienai nepaslėptai nukąstas kampas. Šeštą valandą jos nuveja mane nuo televizoriaus, nes kaip tik rytinės žinios ir joms reikia persijungti “multikus”. Iki laiko, kol jos eis miegoti, dar penkiolika valandų.
Vis dėlto kažkas čia smagaus. Kai vakare užmiega, ausyse spengia tyla ir kažko ima trūkti. Nors imk ir pasižadink...
“Šiaurės Atėnai”
