Kietas ir intensyvus senovės lietuvių gyvenimas privalėjo turėti tam tikrą humoro užtaisą kaip atsvarą nuolatiniams stresams. Tačiau, suprantama, kronikose medžiagos apie humorą ir pokštus nedaug.
Vis dėlto karo situacijoje humoras turėjo būti arkliškas ir su kraujo bei ugnies atspalviu, tą matome iš priešininkų humoro: magistras Vinrichas iš Kniprodės į vieno bajoro prašymą nedeginti jo namų, idant grįždamas atgal pats turėtų kur apsistoti, atšovė: “Senas lūšnas reikia deginti, naujas statyti”. Pačiam magistrui berods buvo juokinga. Bene pirmasis lietuviškas anekdotas, atvejis, kai humoras, tegu ir klastingas, leidžia išsisukti iš keblios karinės padėties, užrašytas pas Henriką Latvį. Kai lietuviai, sudarę sąjungą su žemgaliais, atsiduria prieš aiškiai pranašesnius vokiečius ir imami šaukti į mūšį, jie atsiliepia: “Mes gavome iš žemgalių atlyginimą už tai, kad ateisime ir pasižiūrėsime jūsų kariuomenės. Kadangi dabar ją matome, tai grįžtame į savo žemę”. Apgulti Mežuotnės pilies gynėjai sąmojo gal ir neįvertino.
Vyteniui per mūšį vienas teutonas sužeidė galvą. Sudarius paliaubas, Vytenis panoro su juo susitikti. Vygandas Marburgietis perteikia gana sąmojingą dialogą:
“Vytenis taria:- Vienas iš jūsiškių, kurio buvo geležinė galva, sužeidė mane. Mielai susitikčiau su juo dar kartą.Magistras parodė tą, vardu Duzemeris.Karalius jam [sako]:- Vos nenukirtai manęs savo aštriu kalaviju.O jis karaliui:- Taip būtų įvykę, jei būtumėte manęs palaukęs”.
Ką gi, gana šmaikštus apsisvaidymas frazėmis. Beje, tai, matyt, tas pats Henrikas Duzemeris, 1345 m. išrinktas didžiuoju magistru.
1366 m. Ordino didysis maršalas Heningas Šindekopfas nutaria susitikti su Kęstučiu deryboms. Kęstutis vyksta į paskirtą susitikimo vietą, taigi tarsi paliaubų metas, tačiau pakeliui Kęstutis dar ir sumuša Ordino dalinį, paima 50 belaisvių ir Įsruties piliai priklausančius žirgus. Į susitikimą jis ir jo vyrai atjoja ant pagrobtų žirgų. Sutrikęs Įsruties pilies viršininkas, atpažinęs savo žirgus, taria Kęstučiui to nesitikėjęs, o Kęstutis atšauna: “Tokie dabar laikai!”. Ką gi, sąmojinga.
Pažvelkime į Joną Dlugošą, jau vėlesnis laikas, aplinkybės kitos. 1413 m. Žemaičių krikšto metu magistras Mikalojus Venžikas per vertėją aiškino apie pasaulio sukūrimą ir taip išsamiai, kad vienas žemaitis neiškentęs kreipėsi į Jogailą: “Šviesiausiasis karaliau, šis kunigas [...] meluoja, juk, jei žmogus neilgaamžis, kaip jis gali liudyti atsimenąs pasaulio sukūrimą? Tarp mūsų yra žmonių daug vyresnių, yra ir šimtą metų pranokusių, bet jie neprisimena to sukūrimo; žino tik, kad už tų kalvų ir upių visada švietė saulė, mėnulis ir žvaigždės”. Dlugošas tą frazę pateikia kaip naivaus kaimiečio neišmanymo pavyzdį, tačiau išties atrodo, kad greičiau čia Venžikas buvo pertrauktas per dantį, panaudojus gerą valstietišką sąmojį, kuris visada naudojamas išsišokėliui ar visažiniui pašiepti. Lietuvių mitologija, kosmogoninės dainos bei sakmės išties archajiškos ir tikrai apie pasaulio sukūrimą buvo puikiausiai žinoma. Susidūrę su entuziastingai peršama nauja koncepcija, žemaičiai nepraleido progos pajuokauti, tik nei Venžikas, nei Jogaila, nei Dlugošas neparodė humoro jausmo ir sąmojo nesuprato.
